J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Dabar filologija išstumta iš savo sosto tyrimų dvare, kur ji kitados sėdėjo. Galime be gailesčio atmesti Maxo Mūllerio požiūrį, kad mitologija yra “kalbos liga“. Mitologija nė iš tolo nėra liga, nors ji irgi gali tapti liga, kaip ir visa, kas žmogiška. Lygiai taip pat galima sakyti, kad mąstymas yra proto liga. Jau labiau tiesą primena tvirtinimas, kad naujosios kalbos, ypač dabartinės Europos kalbos, yra mitologijos liga. Vis dėlto negalima atmesti Kalbos. Kalbėsena, įsikūnijusi mintis, ir pasakojimas yra vieno meto. Žmogaus protas, apdovanotas apibendrinimo ir abstrakcijos galiomis, ne tik mato žaliažolę, atskiria ją nuo visų kitų daiktų (ir pastebi, kad ji graži), bet mato žolę, kuri yra žalia. Koks galingas, kaip įkvepiantis gebėjimą kalbėti buvo būdvardžio atradimas: Pasakų šalies įsikūnijimo kelyje nebuvo puikesnių kerų už šiuos. Ir tai nenuostabu, galima tarti, kad šie užkeikimai išties buvo tik kitoks požiūris į būdvardžius, kalbos dalis mito gramatikoje. Protas, pagalvojęs apie lengvą, sunkų, pilką, geltoną, nejudrų, veržlų, pagimdė ir magiją, dėl kurios sunkus tampa lengvas ir gali skristi, pilkas švinas tampa geltonu auksu, o nejudrus akmuo virsta veržliu vandeniu. Jei įmanoma viena, įmanoma ir kita, todėl neišvengiamai ir buvo padaryta. Galime atskirti žalumą nuo žolės, mėlynumą nuo dangaus, o raudonumą nuo kraujo, viename lygyje įgyjame burtininko galių, o kitame trokštame šią galią panaudoti ne vien mintyse, bet ir išorės pasaulyje. Tai visai nereiškia, kad šią galią bet kuriame lygyje naudosime vien geram. Galime nudažyti žmogaus veidą mirtinai žalia spalva ir pašiurpinti, galime padaryti neregėtą siaubingai mėlyną mėnesieną arba galime sugalvoti miškus sidabro lapais, avis aukso vilna ir šalto kirmino pilve apgyvendinti karštą ugnį. Tačiau šitaip svajojant gimsta naujas pasaulis, prasideda Pasakų šalis, Žmogus tampa antriniu kūrėju.

Svarbiausias Pasakų šalyje yra gebėjimas valios jėga tučtuojau paversti svajonės vizijas kūnu. Ne visos jos gražios, ne visos naudingos, nes tai puolusio žmogaus svajonės. Taip jis ir elfus, turinčius šią galią (pasakoje ar tikrovėje), sutepė savo paties purvu. Manau, kad pernelyg mažai dėmesio skiriama šiam mitologijos aspektui — būtent kūrimui, o ne šio pasaulio baisumo ir grožio vaizdavimui bei simbolinei interpretacijai. Ar todėl, kad jis labiau išryškėja Pasakų šalyje, o ne Olimpe? Ar todėl, kad jį priskiriame ne aukštesnei mitologijai, o žemesnei? Dėl šių dalykų — liaudies pasakos ir mito — santykio buvo nemažai ginčijamasi; bet jei šių ginčų ir nebūtų, kalbant apie pasakų pradžią reikėtų bent trumpai apžvelgti šį klausimą.

Vienu metu vyravo požiūris, kad viskas kilo iš “gamtos mitų“. Olimpo gyventojai buvę saulės, aušros, nakties ir panašiai personifikacijos, visos apie juos pasakojamos istorijos išties buvę didesniųjų gamtos procesų ir pasikeitimų mitai (labiau tiktų žodis alegorijos). Taigi epas, legenda apie didvyrius, saga lokalizavo šias istorijas tikrose vietose ir sužmogino, priskirdamos jas galingesniems už žmones senovės didvyriams, kurie vis dėlto yra žmonės. Ir pagaliau šios legendos išsigimė į liaudies pasakas, vokiškai Marchen, pasakojimus apie fėjas ir pasakėčias.

Tačiau toks požiūris labiau primena aukštyn kojom apverstą tiesą. Kuo arčiau vadinamasis gamtos mitas, arba didelių gamtos vyksmų alegorija, prie jam priskiriamo prototipo, tuo jis neįdomesnis ir tuo mažiau primena mitą, galintį nušviesti tai, kas vyksta pasaulyje. Tarkime, kad ši teorija teisinga ir tikrovėje nėra nieko panašaus į mitologijos dievus: jokių asmenybių, vien astronominiai ir meteorologiniai objektai. Tuomet asmenybės šlovė ir reikšmė jiems tegalėtų būti padovanota, tai žmogaus, kaip asmenybės, dovana. Asmeniškumas tegali kilti iš asmens. Dievų spalvingumas ir grožis gali kilti ir iš gamtos didybės, bet visa tai jiems priskyrė žmogus, atribojęs nuo saulės, mėnulio ir debesų; savo asmeniškumą jie gauna iš žmogaus, savo dieviškumo šešėlį ar blyksnius jie gauna per žmogų iš nematomo, antgamtinio pasaulio. Nėra esminio skirtumo tarp aukštesnės ir žemesnės mitologijos. Jų gyventojai gyvena, jei gyvena, tą patį gyvenimą kaip karaliai ir valstiečiai mirtingame pasaulyje.

Patyrinėkime tai, kas, atrodo, yra grynas Olimpo tipo gamtos mitas — norvegų dievą Torą. Jo vardas Griaustinis (Thunder), norvegiška forma būtų Th6rr, o jo kūjį, Miollnir, nesunku identifikuoti kaip žaibą. Tačiau Toro charakteris, arba asmuo, labai savitas (kiek galima atsekti iš vėlyvų užrašų), tokių bruožų neturi nei griaustinis, nei žaibas, net jei kai kurios detalės gali būti kilusios iš šių natūralių reiškinių: pavyzdžiui, jo ruda barzda, griausmingas balsas ir ūmus būdas, triuškinanti negrabi jėga. Vis dėlto jei jau ėmėmės tyrinėti, iškyla ne itin prasmingas klausimas: kas atsirado pirmiau, gamtos alegorijos apie personifikuotą griaustinį, kalnuose skaldantį uolas ir medžius, ar pasakojimai apie ūmaus būdo ne itin protingą rudabarzdį ūkininką, daug stipresnį už paprastus žmones, žmogų, viskuo (išskyrus gal ūgį) panašų į Norvegijos ūkininkus, baendr, kurie ir yra didžiausi Toro gerbėjai? Toras galėjo “sumažėti“ iki tokio žmogelio paveikslo arba iš to paveikslo išaugo dievybė. Bet, manau, nė viena iš šių galimybių nėra teisinga, bent jau ne savaime, ne tada, jei būtinai viena turėjo kilti iš kita. Daug protingiau manyti, kad ūkininkas pasirodydavo kaskart, kai imdavo trankytis Griaustinis; kad kiekvieną kartą, kai pasakotojas išgirsdavo ūkininką barantis, kalvose sugrumėdavo griaustinis.

Be abejo, Torą reikėtų laikyti aukštesnės mitologinės aristokratijos nariu — tai vienas iš pasaulio valdovų. Tačiau tai, ką apie jį pasakoja “Trimskvita“ (“Vyresnioji Edą“, arba “Poetinė Edą“, senovės skandinavų mitologinių giesmių rinkinys), tėra pasaka. Ji sena, kaip ir visos Norvegijos poemos, bet ne taip jau ir labai (šiuo atveju, tarkim, 900 m. ar šiek tiek anksčiau). Tačiau nėra pagrindo laikyti ją neprimityvia, bent jau kokybės atžvilgiu, nes tai ne itin kilminga liaudies pasaka. Eidami tolyn į praeitį galbūt pastebėsime, kad pakito pasakos detalės ar ji užleido vietą kitoms. Bet kol bus Toras, bus ir pasaka. O kai pasakos nebebus, teliks vien griaustinis, kurio dar neišgirdo žmogaus ausis.

Kartkartėmis mitologijoje žybteli šis tas išties aukštesnio — tai dievybė, teisė į galią (kitaip nei jos panaudojimas), prievolė garbinti, tiesą sakant, religija. Andrew Langas yra pasakęs ir už tai vis dar giriamas [* Pavyzdžiui, Christopherio Dawsono „Progrese ir religijoje" (aut. past.)], kad mitologija ir religija (tiesiogine šio žodžio prasme) yra du skirtingi dalykai, kurie neišpainiojamai surizgo, nors pati mitologija beveik neturi religinės reikšmės [* Tai patvirtina kruopštūs ir atidūs „primityvių" tautų tyrimai: t. y. tautų, vis dar gyvenančių paveldėtoje pagonybėje, kurios, pasak mūsų, nėra civilizuotos. Paskubom atlikta apžvalga atskleidžia tik keistas legendas, atidesnis tyrimas atranda kosmologinius mitus, tačiau tik kantrybė ir gilus vidinis pažinimas parodo jų filosofiją bei religiją: tikrąjį garbinimą, kuriam nebūtinai reikalingas stabas arba kuriam stabas yra kintamas dalykas (asmuo jį dažniausiai gali pasirinkti) (aut. past.)].

Tačiau visi šie dalykai išties labai susipainiojo — o galbūt labai seniai subyrėjo ir nuo to laiko lėtai braunamasi per klaidų labirintą, per painiavą, stengiantis vėl viską atkurti. Netgi pasakos, kaip visuma, turi tris veidus — slėpiningąjį, atgręžtą į antgamtiškumą; magiškąjį, atgręžtą į gamtą, ir trečiąjį — paniekos ir gailesčio veidrodį, atgręžtą į žmogų. Svarbiausias Pasakų šalies veidas yra vidurinis, magiškasis. Tačiau kiti du pasirodo (jei iš viso pasirodo) labai nevienodai ir tai nulemia pasakotojas. Magija pasakose gali pasirodyti kaip žmogaus veidrodis, “Mirour de l’Omme“ [* J. Gowerio poema (vert. past.)], bet gali būti (tik ne taip lengvai) priemonė slėpiniui atskleisti. Tai ir mėgino padaryti George’as MacDonaldas, o kai jam pavykdavo, kaip kad “Auksiniame rakte“ (kurį jis pats vadino pasaka), ir negi kai nepavykdavo, kaip kad “Lilitoje“ (kurią jis vadino romanu), jis parašydavo grožio ir jėgos kupinas istorijas.