J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kuriuos pasakojimus aš išmesčiau. Tai padės suprasti, kas nėra pasaka. Be to, šitaip priartėsime prie antro klausimo — iš kur atsirado pasakos?

Dabar yra išleista labai daug pasakų rinkinių. Anglijoje nei populiarumu, nei apimtimi niekas negalėtų varžytis su dvylika skirtingų spalvų knygų, už kurias turime būti dėkingi Andrew Langui ir jo žmonai. Pirmoji pasirodė daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų (1889), ir iki šiol leidžiami vis nauji jos leidimai. Didžioji turinio dalis daugiau ar mažiau išlaiko egzaminą. Aš jų nenagrinėsiu, nors tai būtų gana įdomu, tik paminėsiu, kad labai nedaug “Mėlynosios pasakų knygos“ pasakojimų susiję su fėjomis arba jas mini. Dauguma pasakų paimtos iš prancūzų, tuo metu tai buvo teisingas pasirinkimas, ko gero, toks jis ir tebėra (nors ir neatitinka nei dabartinio mano skonio, nei vaikystės pomėgių). Šiaip ar taip, nuo pat pirmojo “Motušės Žąsies pasakų“ vertimo į anglų kalbą aštuonioliktame šimtmetyje labai sustiprėjo Charles’o Perrault įtaka, išpopuliarėjo ir kiti pasakojimai iš neaprėpiamo “Cabinet des fėes“ [* „Fėjų sąsiuvinis" - XVIII a. pasakų rinkinys, sudarytas Charles'o-Jo- sepho de Mayero (1751-1825) (vert. past.)]lobyno, taigi, mano nuomone, jei paprašytum bet kurio žmogaus atsitiktinai nurodyti tipišką pasaką, jis greičiausiai paminėtų vieną iš tų prancūziškųjų, kaip antai “Batuotą katiną“, “Pelenę“ ar “Raudonkepuraitę“. Kiti galbūt pirmiausia prisimins brolių Grimmų pasakas.

Tačiau ką pasakyti apie “Mėlynojoje pasakų knygoje“ pasirodžiusią “Kelionę į Liliputiją“? Pasakyčiau štai ką — sprendžiant iš autoriaus sumanymo ar panelės May Kendal intencijų jos padarytame trumpesniame variante, tai nėra pasaka. Jai nėra ką veikti šioje knygoje. Bijau, kad ji įdėta čia tik todėl, kad liliputai yra mažučiai — ir tai vienintelis nepaprastas dalykas. Tačiau mažumas Pasakų šalyje, kaip ir mūsų pasaulyje, tėra atsitiktinumas. Pigmėjai nėra pasakiškesni už Patagonijos gyventojus. Pašalinčiau šį pasakojimą ne dėl jo satyrinių elementų, satyros — tiek vientisos, tiek ir tai pradingstančios, tai pasirodančios, — yra ir tikrose pasakose, tradicinėse pasakose gali būti jų kūrėjų satyros, kurios mes jau nebesuprantame. Išmesčiau jį, nes šio pasakojimo satyra, kad ir kokia puiki ji būtų, priklauso keliautojų pasakojimų tipui. Tokie pasakojimai mini daugybę nuostabių dalykų, bet visa tai galime pamatyti šiame mirtingame pasaulyje, mūsų pačių pasaulio erdvėje ir laike, juos nuo mūsų slepia vien tik atstumas. Guliverio kelionės turi ne daugiau teisių būti tarp pasakų nei Barono Miunhauzeno plepalai, “Pirmieji žmonės Mėnulyje“ arba “Laiko mašina“ [* Herberto George'o Wellso romanai. Elojai ir morlokai - „Laiko mašinos" veikėjai (vert. past.)]. Tiesą sakant, elojai ir morlokai geriau tinka Pasakų kraštui negu liliputai. Nes liliputai tėra žmonės, nors ir karikatūriškai sumažinti, tarsi žvelgiant nuo stogų. O elojai ir morlokai gyvena taip toli už laiko bedugnės, kad rodosi nepaprasti, net jeigu ir yra mūsų palikuonys. Reikėtų nepamiršti vieną senovės mąstytoją nustačius, kad ylfe, tai yra elfai, yra Adomo palikuonys per Kainą [* „Beovulfas", 111-112 (aut. past.)]. Šį nuotolio, o ypač nutolusio laiko žavesį silpnina vien tik absurdiška ir neįtikėtina laiko mašina. Tačiau šis pavyzdys rodo pagrindines priežastis, kodėl pasakos ribos tokios neišvengiamai neaiškios. Pasakų šalies magija nėra savitikslė, ji vertinga dėl savo įtakos, ir vienas iš jos tikslų yra patenkinti pirmapradžius žmonijos troškimus. O tarp jų yra ir troškimas išmatuoti erdvės bei laiko gelmes. O dar vienas (kaip pamatysime) — bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis. Taigi pasakojimas patenkina šiuos troškimus, bet jis gali naudotis mechanizmais ar magija arba jais nesinaudoti, o jeigu pavyksta, jis tampa kokybiškas ir įgyja pasakos žavesio.

Po keliautojų pasakojimų aš išmesčiau arba atsisakyčiau visų istorijų, kurios, norėdamos paaiškinti pasitaikančius stebuklus, naudojasi sapnais. Net jeigu papasakotas sapnas visais kitais atžvilgiais ir galėtų būti pasaka, visumą pavadinčiau netobula, kaip ir gerą paveikslą netikusiuose rėmuose. Tiesa, sapnai gali būti susiję su Pasakų šalimi. Sapnuose išlaisvinamos keistos proto galios. Sapnuose žmogus gali įgyti Pasakų šalies jėgos, tos, kuri gimdo pasakojimą sukurdama gyvas spalvas bei formas. Tikras sapnas kartais gali būti pasaka, kuriama su kone elfišku lengvumu ir meistriškumu — bet tik tol, kol sapnuojame. Tačiau jei atsibudęs rašytojas pasakoja jums, kad tai tik sapne regėta istorija, tuomet jis tyčia nusigręžia nuo pirmapradžio troškimo, glūdinčio pačiame Pasakų šalies centre, — troškimo būti nepriklausomam nuo ją pagimdžiusio proto, nuo įsivaizduotų stebuklų. Apie fėjas dažnai pasakojama (nežinau, tiesa tai ar melas), kad jos yra iliuzijų kūrėjos, kad jos apgaudinėja žmones pasitelkusios fantaziją, bet tai jau kitas dalykas. Čia jų asmeninis reikalas. Tokių apgaulių pasitaiko pasakose, kur fėjos pačios nėra iliuzijos, už fantazijos slypi tikri norai ir galios, nepriklausančios nuo žmonių proto ir tikslų.

Šiaip ar taip, tikrai pasakai, priešingai negu pasakojimams, naudojantiems pasakos elementus menkesniems tikslams siekti, būdinga tai, kad ji turi atrodyti tikra. Žodžio “tikra“ šia prasme reikšmę aš svarstysiu netrukus. Kalbėdama apie stebuklus pasaka negali pakęsti jokių paaiškinimų, kuriais mėginama teigti, neva visa istorija, kurioje tie stebuklai vyksta, yra prasimanymas ar iliuzija. Tiesa, pati pasaka gali būti tokia gera, kad nekreipsime į tai jokio dėmesio. Dar gali būti gerai ir įdomiai papasakotų sapnų. Tokie yra Lewiso Carrollo pasakojimai apie Alisą, kur sapne vyksta sapno veiksmas. Todėl (ir dėl daugelio kitų priežasčių) tai nėra pasakos [* Žr. A pastabą pabaigoje (aut. past.)].

Yra dar viena nuostabi pasakojimų rūšis, kurių nepavadinčiau pasakomis, ir vėlgi ne todėl, kad jų nemėgčiau — tai yra pasakėčios apie gyvūnus. Pasirinksiu pavyzdį iš Lango pasakų knygų: tai “Beždžionės širdis“, svahilių pasaka, įdėta į “Alyvinę pasakų knygą“. Tai istorija apie suktą ryklį, kuris įkalbėjo beždžionę paplaukioti jam ant nugaros ir nuplukdė ją pusę kelio savo šalies link, o tada atskleidė, kad tos šalies sultonas serga ir išgydyti jį gali tik beždžionės širdis. Tačiau beždžionė pergudravo ryklį ir įtikino jį grįžti pamelavusi, kad paliko širdį namuose, pakabinusi krepšyje ant medžio šakos.

Pasakėčios apie gyvūnus, be abejo, susijusios su pasakomis. Gyvūnai ir paukščiai tikrose pasakose dažnai kalba žmonių kalba. Iš dalies (dažnai labai menkai) šis stebuklas kyla iš vieno pirmapradžių troškimų, glūdinčių netoli Pasakų šalies šerdies, — tai žmogaus troškimas bendrauti su kitais gyvais padarais. Tačiau pasakėčiose apie gyvūnus jų kalba išsivystė į atskirą šaką ir turi labai mažai sąsajų su šiuo troškimu, o dažnai ir visai jį užmiršta. Stebuklingas tikros paukščių, žvėrių, medžių kalbos supratimas daug artimesnis Pasakų šalies tikslams. Bet pasakėčios, kur nėra net kalbos apie žmones, ar tokios, kur tikrieji herojai ir herojės yra žvėrys, žmonės, net jeigu ir pasirodo, tėra paprasčiausi priedai, o galiausiai tos, kur žvėries forma tėra kaukė ant žmogaus veido, satyriko ar pamokslininko naudojama priemonė, tokios istorijos yra pasakėčios apie gyvūnus, o ne pasakos; ar tai būtų “Lapinas Reinardas“, ar “Nuno kunigo pasaka“, ar “Triušis Briras“, ar paprasčiausi “Trys paršiukai“. Beatrix Potter istorijos labai labai priartėja prie Pasakų šalies, bet daugiausia lieka už jos sienų [* „Glosteršyro siuvėjas" turbūt priartėja labiausiai. Panašiai ir „Ponas Tigivinklis", bet joje daroma užuomina į sapno kilmę. „Vėją gluosniuose" taip pat pavadinčiau pasakėčia apie gyvūnus (aut. past.)]. O priartėja jos dažniausiai dėl ryškių dorovinių bruožų, čia aš kalbu apie jų įgimtą dorovingumą, o ne apie alegorinę significatio. Bet “Triušis Petriukas“ tėra pasakėčia apie gyvūnus, nors joje ir yra draudimas, kurių yra ir Pasakų šalyje (kaip jų yra tikriausiai visuose pasaulio matmenyse ir visomis prasmėmis).