J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

]. Drytono “Nimfidė“ yra vienas iš tų kūrinių, nuo kurių prasidėjo toji ilga gėlių fėjų ir sparneliais plazdančių elfų su rageliais virtinė, kurių aš taip nemėgau vaikystėje ir kurių savo ruožtu negalėjo pakęsti mano vaikai. Panašiai jautė ir Andrew Langas. Savo “Alyvinės fėjų knygos“ įžangoje jis mini nuobodžias šiuolaikinių autorių knygas: “Jų pradžia visuomet vienoda — mažas berniukas ar mergaitė išeina iš namų ir sutinka raktažolių, gardenijų ar obelžiedžių fėjas... Šios fėjos mėgina pralinksminti, bet nesėkmingai; arba pamokslauja ir joms puikiai pavyksta.“

Tačiau viskas prasidėjo, kaip jau minėjau, gerokai prieš devynioliktą šimtmetį, gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos rašyti nuobodžios istorijos, kurios nesėkmingai mėgino pralinksminti. Drytono “Nimfidė“, laikoma pasaka (pasakojimu apie fėjas), yra vienas iš blogiausių šio žanro pavyzdžių. Oberono rūmai pastatyti iš vorų kojų,

Langai — tai akys katinų,

O vietoj čerpių ant stogų

Tikri sparnai šikšnosparnių.

Riteris Pigvigenas jodinėja žvitria auslinda, nusiunčia savo mylimajai, karalienei Mebei, skruzdžių akių apyrankę ir paskiria pasimatymą purienos žiede. Tačiau tarp visų šių grožybių pasakojama nuobodi intrigų ir suktų sąvadavimų istorija, galantiškas riteris ir piktas vyras klimpsta purve, o jų rūstybę numalšina Letos vandenų gurkšnis. Jau geriau Leta būtų juos visus nusinešusi. Oberonas, Mebė ir Pigvigenas gal ir yra mažučiai elfai ar fėjos, kitaip nei Artūras, Gvineverė ar Lanselotas, bet pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą Artūro dvare labiau primena “pasakojimus apie fėjas“ (pasakas) nei toji pasaka apie Oberoną.

Daiktavardis fėja, daugiau ar mažiau atitinkantis daiktavardį elfas, yra gana šiuolaikinė sąvoka, vargu ar vartota prieš Tiudorų laikotarpį. Labai reikšminga pirmoji citata Oksfordo žodyne (kuris vienintelis buvo išleistas prieš 1450 Viešpaties metus). Cituojamas poetas Goweris: “Jis tarsi fėja.“ Bet Goweris rašė ne taip. Jis rašė “Jis tarsi iš fėjų krašto.“ Goweris kalbėjo apie jauną kavalierių, kuris troško sužavėti mergeles bažnyčioje [* His croket kembd and thereon set

A Nouche with a chapelet,

Or eiles one of grene leves

Whith late com out of greves,

Al for he sholde seme freissh;

Rith as an hauk with hath a sihte

Upon the foul ther he schal lihte,

And as he were of faierie

He scheweth him tofore here yhe.

Confessio Amantis, v. 7065 ff. (aut. past.) (senoji anglų kalba - vert. past.)].

Tai jaunas mirtingas žmogus iš kūno ir kraujo, bet jo išvaizda labiau primena Elfų krašto gyventojus nei tos “fėjos“, prie kurių jis priskirtas per dvigubą klaidą. Pasakų krašto gyventojai dažniausiai nėra tokie, kokie atrodo, jie apsigaubia tokiu išdidumu ir grožiu, koks mums visiškai nepasiekiamas. Ir bent jau dalis jų magijos, kurią jie naudoja ir padėti, ir kenkti žmonėms, yra galia žaisti žmogaus kūno ir širdies troškimais. Elfų krašto karalienė, nusinešusi Poetą Tomą Eilių Kūrėją savo pieno baltumo žirgu greičiau už vėją, pasirodė raita ant Eildono Medžio lyg nežemiško grožio moteris, taigi Spenserio [* Edmundas Spenseris (1552-1599) - viduramžių anglų poetas, „Fėjų Karalienės" („Faerie Queene") autorius (vert. past.)]tvirtinimas, kad Fėjų krašto riterius galime vadinti elfais, neprieštarauja tradicijai. Šis vardas labiau tinka tokiems riteriams kaip seras Gujonas [* „Fėjų Karalienės" personažas (vert. past.)], nei širšės gyliu ginkluotam Pigvigenui.

O dabar, kai jau šiek tiek aptarėm (labai paviršutiniškai) elfus ir fėjas, turiu grįžti atgal, nes nukrypau nuo svarbiausios savo temos — pasakų. Jau sakiau, kad apibūdinti pasaką kaip “pasakojimą apie fėjas“ yra per siaura [* Išskyrus ypatingus atvejus, tokius kaip Velso ar airių pasakų rinkiniai. Juose pasakojimai apie fėjų giminę kartais būna atskirti nuo visų kitų pasakų, šia prasme istorijos apie fėjas arba fėjų išmintį paprastai yra trumpi pasakojimai apie fėjų pasirodymus arba jų įsikišimą į žmonių reikalus. Tačiau šis skirtumas tėra vertimo pasekmė (aut. past.)]. Per siaura, netgi jei atmestume nedidelį ūgį, nes šie pasakojimai Anglijoje paprastai yra ne apie fėjas, o apie Fėjų kraštą, tai yra Pasakų šalį, karalystę ar valstybę, kurioje gyvena pasakiškos būtybės [fėjos]. Pasakų šalyje, be fėjų ir elfų, yra ir daugybė kitų gyventojų: nykštukų, raganų, trolių, milžinų ir slibinų, o dar yra jūrų, saulė, mėnulis, dangus, žemė ir visa, kas joje: medžiai ir paukščiai, vanduo ir akmenys, vynas ir duona, ten atsiduriame netgi mes patys, mirtingi žmonės, jeigu mus užburia.

Istorijos, tiesiogiai pasakojančios apie fėjas, tai yra būtybes, kurios šiandiene anglų kalba dar gali būti vadinamos elfais, yra palyginti retos ir paprastai ne itin įdomios. Dauguma gerų pasakų yra apie žmonių nuotykius Nepaprastojoje Karalystėje ar ūkanotuose jos pasieniuose. Tai natūralu, nes jei elfai išties egzistuoja ir gyvena nepriklausomai nuo mūsų pasakojimų apie juos, tai tiesa turėtų būti ir tai: tikriausiai mes jiems nelabai rūpime, kaip ir jie mums. Mūsų likimai skirtingi ir mūsų keliai retai susitinka. Netgi Pasakų krašto pasienyje susiduriame su jais tarsi atsitiktinai [* ši taisyklė galioja netgi tuomet, jei jie tėra žmonių fantazijos vaisius, „tikri" tik kaip vienas žmogaus vizijos apie tiesą aspektas (aut. past.)].

Taigi pasakos apibrėžimas — kas ji yra ar kas turėtų būti — priklauso ne nuo laikui bėgant susiformavusio apibrėžimo, o nuo pačios Pasakų šalies prigimties: nuo pačios Nepaprastosios Karalystės ir nuo tuose kraštuose dvelkiančio vėjo. Aš nė nemėginsiu jos apibrėžti ar tiesiogiai nusakyti. Tai neįmanoma. Pasakų šalies negalima įkalinti žodžių voratinklyje, nes viena iš jos savybių yra nenusakomumas, bet ji nėra nepastebima. Ji sudaryta iš daugybės dalių, o jų tyrinėjimai nebūtinai atskleis visumos paslaptį. Vis dėlto tikiuosi, kad tai, ką pasakysiu vėliau, šiek tiek nušvies mano paties netobulą supratimą. Dabar tepasakysiu tiek: pasakos prisiliečia prie Nepaprastosios Karalystės ar pasinaudoja ja, siekdamos savo tikslų, kad ir kokie jie būtų: satyra, nuotykiai, pamokymas, fantazija. “Pasakų šalis“ galima būtų versti kaip “magija“ (žr. p. 345), bet labai savitos nuotaikos ir galios magija, kuri yra tarsi priešingas kruopštaus mago-mokslininko šlykščių užmačių polius. Yra viena išlyga — net jeigu pasaka siekia pašiepti, jokiu būdu negalima krėsti juokų su vienu dalyku, tai yra pačia magija. Ją reikia suprasti rimtai, iš jos nesišaipoma, ji negali būti paaiškinta. Nuostabus šio rimtumo pavyzdys yra viduramžių sakmė “Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“.

Netgi pritaikius šiuos miglotus ir prastus apibrėžimus paaiškėja, kad dauguma žmonių, netgi labiausiai patyrusių šiuose dalykuose, terminą “pasaka“ vartoja labai nerūpestingai. Vien žvilgtelėjus į knygas, kurios pastaruoju metu pretenduoja vadintis pasakų rinkiniais, tampa aišku, kad pasakojimai apie fėjas, garbingą tautą bet kurioje iš savo buveinių, netgi apie nykštukus ir pabaisas tesudaro labai menką jų dalį. Šito, kaip mes jau kalbėjome, ir reikėjo tikėtis. Tačiau šiose knygose yra daugybė pasakojimų, kurie nė iš tolo nepriartėja prie Fėjų krašto ir kurių tuose rinkiniuose visai neturėtų būti.