J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Tai galėjo ir neišsisukinėti, — atšovė Pirmasis Balsas.

— Tačiau jis atsiliepė į tiek daug prašymų.

— Į nedidelį procentą, dažniausiai į lengvesnius, ir dar vadino juos trukdymais. Tuose užrašuose pilna jo skundų ir kvailų keiksmų.

— Tiesa, betgi tam vargšeliui tai ir atrodė kaip trukdymai. Ir dar štai kas — jis niekada nesitikėjo atlygio, kaip tai vadina dauguma tokio tipo žmonių. Yra dar ir Parapijaus atvejis, vienas iš vėlesnių. Jis buvo Knibliaus kaimynas, bet nė piršto dėl jo nepajudino, o ir dėkingumo beveik neparodydavo. O užrašuose nėra nė žodžio apie tai, kad Kniblius būtų tikėjęsis Parapijaus dėkingumo, rodos, apie tai jis nė negalvojo.

— Taip, tai svarbu, — sutiko Pirmasis Balsas. — Bet ne itin. Manau, patyrinėję pamatytume, kad Kniblius paprasčiausiai pamiršdavo tai. Vos padaręs paslaugą Parapijui, jis išmesdavo viską iš galvos kaip apmaudžius niekus.

— Vis dėlto dar yra ir paskutinis pranešimas, tas važiavimas dviračiu per lietų. Norėčiau tai ypač pabrėžti. Juk aišku, kad tai didžiulė auka, Kniblius jautė, kad praranda paskutinę galimybę tapyti, ir įtarė, kad Parapijus būgštauja be jokio reikalo.

— Regis, tai ne kažin kas. Bet sprendi tu. Ir faktus tu interpretuoji. Kai kada pavyksta. Ką pasiūlytum?

— Man rodos, kad jau atėjo laikas kiek švelnesniam gydymui, — tarė Antrasis Balsas.

Knibliui pasirodė, kad nėra girdėjęs nieko kilnesnio už šį Balsą, švelnesnis gydymas jam pasirodė lyg nuostabiausia dovana, kvietimas į Karaliaus Puotą. Staiga Kniblius susigėdo. Jį taip pribloškė švelnesnio gydymo paskyrimas, kad net žandai nukaito. Tai buvo lyg viešas pagyrimas, kai ir jis pats, ir visi girdėjusieji puikiai suprato, kad jokio pagyrimo jis nėra nusipelnęs. Kniblius paslėpė veidą po šiurkščia antklode.

Stojo tyla. Paskiau Pirmasis Balsas suskambo visai arti, jis užkalbino Kniblių.

— Tu viską girdėjai, — pasakė jis Knibliui.

— Taip, — atsakė tas.

— Ką gali pasakyti?

— Ar galėtumėt man daugiau papasakoti apie Parapijų? — paprašė Kniblius. — Norėčiau vėl su juo susitikti. Kaip jo sveikata? Ar galėtumėt išgydyti jo koją? Ji jam pridarė nemažai bėdos. Ir prašom nepykti ant jo dėl manęs. Jis buvo labai geras kaimynas ir pigiai parduodavo man puikių bulvių, taigi sutaupydavau nemažai laiko.

— Nejaugi? — paklausė Pirmasis Balsas. — Malonu girdėti.

Vėl stojo tyla. Balsai nutolo.

— Gerai, sutinku, — kalbėjo Pirmasis Balsas. — Tegu vyksta į kitą stotį. Kad ir rytoj.

Pabudęs Kniblius pamatė atviras langines ir savo mažąjį kambarėlį, nužertą saulės šviesos. Jis atsikėlė, greta gulėjo patogūs drabužiai, o ne ligoninės pižama. Po pusryčių gydytojas kažkokiu tepalu patepė jo pūslėtas rankas ir šios bematant sugijo. Jis davė Knibliui keletą gerų patarimų ir stiprinančių vaistų buteliuką (jei prireiktų). Paskiau Kniblius gavo bandelę, taurę vyno, o galiausiai bilietą.

— Dabar jau gali eiti į stotį, — pasakė daktaras. — Tave pasitiks Durininkas. Sudie.

Kniblius, stengdamasis niekam nekristi į akis, išėjo pro pagrindines duris ir prisimerkė. Skaisčiai švietė saulė. Jis tikėjosi pamatyti didelį miestą, kuris pritiktų tokiai didžiulei stočiai, bet nieko panašaus čia nebuvo. Jis stovėjo žalios kalvos viršūnėje, pūtė stiprus, gaivus vėjas. Aplink nieko nesimatė. Tik kalvos papėdėje spindėjo saulėje blizgantis stoties stogas.

Jis spėriai, bet nesiskubindamas nužingsniavo žemyn. Durininkas jį iškart pamatė.

— Jums čionai, — pasakė ir nuvedė Kniblių į platformą. Čia stovėjo mielas mažutis traukinukas — vienas vagonas ir garvežiukas, — abu ką tik išdažyti, švarutėliai ir spindintys. Atrodė naujut naujutėliai. Netgi bėgiai priešais garvežiuką atrodė nauji: jie spindėjo saulėje, pabėgiai buvo nudažyti žaliai ir maloniai kvepėjo šviežiu gudronu. Vagone buvo tuščia.

— Kur veža šis traukinukas? — paklausė Kniblius.

— Toji vieta tikriausiai dar neturi pavadinimo, — atsakė Durininkas. — Bet nesijaudinkite, nepaklysit. — Ir uždarė duris.

Traukinukas iškart pajudėjo. Kniblius atsilošė krėsle. Garvežiukas pūškavo ilgu giliu slėniu tarp žalių kalvų, viršuje mėlynavo dangus. Rodės, visai netrukus garvežiukas sušvilpė ir ėmė stabdyti. Čia nebuvo jokios stoties, nė lentelės su užrašu, tik žalias pylimas ir į jį vedantys laipteliai. Pačiame viršuje žaliavo tvarkingai apkirpta gyvatvorė su varteliais. Prie vartų stovėjo jo dviratis, bent jau atrodė visiškai toks pat; ant skersinio puikavosi geltona lentelė, kurioje didelėmis juodomis raidėmis buvo parašyta KNIBLIUS.

Kniblius pastūmė vartelius, šoko ant dviračio ir nužertas pavasario saulės nuriedėjo pakalnėn. Po kurio laiko pastebėjo, kad takelis išnyko ir dabar dviratis rieda nuostabia pieva. Ji buvo ryškiai žalia ir tanki, bet aiškiai matėsi kiekviena žolelė. Rodėsi, jis jau kažkur kažkada buvo matęs ar sapnavęs šią žole apaugusią vietą. Tos kalvos atrodė labai pažįstamos. Taip, dabar, kaip ir turi būti, lygi aikštelė, o už jos, žinoma, vėl kyla šlaitas. Saulę užstojo milžiniškas žalias šešėlis. Kniblius pakėlė galvą ir parvirto su visu dviračiu.

Priešais stovėjo Medis, jo Medis, visiškai baigtas. Jei tik galima taip pasakyti apie gyvą Medį su šlamančiais lapais ir vėjyje linguojančiomis šakomis, tai buvo tas pats vėjas, kurį Kniblius taip dažnai pajusdavo ar mėgindavo pajusti ir kurio niekaip nepavykdavo pavaizduoti. Jis žiūrėjo į Medį lyg užburtas, paskiau plačiai išskėtė rankas.

— Kokia dovana! — pasakė jis. Jis galvojo apie savo meną ir galutinį rezultatą, bet žodį pavartojo tiesiogine prasme.

Vis negalėjo atsižiūrėti į Medį. Čia buvo visi lapai, prie kurių jis kadaise darbavosi, bet greičiau tokie, kokius matė savo vaizduotėje, nei tokie, kokius išties nutapė; buvo ir tie, kurie dar tik skleidėsi mintyse, ir dar daugybė kitų, kurie būtų galėję išsiskleisti, jei tik jis būtų turėjęs daugiau laiko. Ant jų nieko nebuvo parašyta, tai buvo tiesiog dailūs lapai, tačiau vis dėlto sudatuoti jie buvo tiksliau už bet kokį kalendorių. Kai kurie patys gražiausi — būdingiausi, tobuliausi Knibliaus stiliaus pavyzdžiai, — rodės, buvo sukurti bendradarbiaujant su ponu Parapijumi, niekaip kitaip nebūtum galėjęs paaiškinti.

Medyje buvo įsikūrę paukščiai. Nuostabūs paukščiai, o kaip jie giedojo! Jie meilinosi vieni kitiems, perėjo kiaušinius, išskleisdavo sparnus ir skrisdavo į girią. Dabar jis pamatė ir girią, nusidriekusią į abi puses ir nykstančią tolumoje. O dar toliau mirguliavo kalnai.

Po kurio laiko Kniblius įsižiūrėjo į girią. Ne todėl, kad jam nusibodo Medis, bet jis jau jį pamatė, žinojo, kad tasai čia stovi, kad niekur nedings, net jeigu jis nežiūrės. Eidamas tolyn pastebėjo keistą dalyką: giria, žinoma, dūlavo tolumoje, bet galėjai prie jos priartėti, netgi įžengti į ją, o ji neprarasdavo savo žavesio. Anksčiau jis niekada negalėdavo prisiartinti prie tolumoje dūluojančio peizažo, kad jis nepavirstų pačiu paprasčiausiu keliu ar mišku, pieva ar krūmu. Po šį kraštą vaikštinėti buvo neįtikėtinai gera, nes priartėjus atsiverdavo vis naujos ir naujos tolumos, perspektyva dvejinosi, trejinosi ir vis stipriau užburdavo. Galėjai eiti vis tolyn ir tolyn, visas kraštas tilpo tavo sode ar paveiksle (jei norėjosi jį taip pavadinti). Galėjai eiti vis tolyn ir tolyn, bet turbūt ne amžinai. Horizonte stūksojo kalnai. Jie artėjo labai lėtai. Rodės, jie netgi nepriklauso paveikslui, o yra tarsi nuoroda į kažką kita, šmėžavo pro medžių viršūnes lyg kito pasaulio, kito paveikslo užuomina.