J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Didinga! Aiškiai matau, ką norėjai išreikšti. Tapyk toliau ir dėl nieko nesuk sau galvos! Parūpinsime tau valstybinę pensiją, kad nereikėtų vargti.

Tačiau valstybinės pensijos nebuvo. Ir viena darėsi visiškai aišku — norint pabaigti paveikslą, netgi jo daugiau nebedidinant, reikės susikaupti ir padirbėti, sunkiai padirbėti niekieno netrukdomam. Jis pasiraitojo rankoves ir pamėgino susikaupti. Keletą dienų mėgino daugiau niekuo nesirūpinti. Tačiau trukdymai pasipylė lyg iš gausybės rago. Pašlijo reikalai namuose; teko važiuoti į miestą pabūti teisme prisiekusiuoju; susirgo toli gyvenęs draugas; ponas Parapijus atgulė su strėnų gėla; nesiliovė plūdę lankytojai. Buvo pavasaris, jie norėjo išgerti arbatos kaimo aplinkoje — Kniblius gyveno mielame namelyje toli nuo miesto. Širdyje jis keikdavo tuos lankytojus, bet negalėjo nuneigti pats juos ir pasikvietęs, dar žiemą, kai nelaikė trukdymais nei arbatėlės su pažįstamais mieste, nei vaikščiojimo po parduotuves. Jis mėgino elgtis atšiauriau, bet nepavyko. Pernelyg dažnai jis tiesiog nedrįsdavo pasakyti “ne“, nesvarbu, ar laikydavo savo pareiga tą dalyką, ar ne, o kai kuriuos darbus tiesiog privalėjo nudirbti, kad ir ką apie tai manė. Kai kurie lankytojai užsiminė, kad jo sodas gana apleistas ir netrukus gali prisistatyti Inspektorius. Žinoma, tik labai nedaugelis žinojo apie jo paveikslą, bet jei kiti ir būtų žinoję, nebūtų kitaip elgęsi. Abejoju, ar jiems tas paveikslas būtų pasirodęs svarbus. Drįstu pasakyti, kad vargu ar tas paveikslas buvo geras, nors galbūt kai kas ir neblogai pavyko. Šiaip ar taip, Medis buvo įdomus. Savotiškai netgi unikalus. Kaip ir pats Kniblius, nors kartu jis buvo pats paprasčiausias, nelabai protingas žmogelis.

Galų gale Knibliui išties pradėjo trūkti laiko. Jo pažįstami tolimame mieste prisiminė, kad žmogelio laukia varginanti kelionė, ir pradėjo svarstyti, kada gi jis išsiruoš. Nesutarė, kam atiteks jo namelis ir kodėl taip apleistas sodas.

Atėjo ruduo, vėjuotas ir šlapias. Dailininkas knibinėjosi savo pašiūrėje. Užsilipęs ant kopėčių jis mėgino sugauti vakaro žaros atšvaitą snieguotoje kalno viršūnėje, kaip tik už vienos lapuotos šakos. Žinojo, kad netrukus teks keliauti, galbūt pačioje kitų metų pradžioje. Iki to laiko vos pavyks užbaigti, ir tai kažin, o buvo dar nemažai tokių kampelių, kur jis tik keliais potėpiais apmetė tai, ką norėjo nutapyti.

Pasigirdo beldimas į duris.

— Užeikite! — garsiai šūktelėjo Kniblius lipdamas kopėčiomis žemyn. Ir sukinėdamas teptuką sustojo ant grindų. Įėjo kaimynas Parapijus, vienintelis tikras jo kaimynas, nes visi kiti gyveno labai toli. Tačiau jis vis tiek ne itin jį mėgo, galbūt todėl, kad šiam nuolat reikėjo kokios nors pagalbos, o gal todėl, kad šis visai nesidomėjo tapyba, užtat nuolat kritikavo jo sodą. Kai Parapijus pažvelgdavo į Knibliaus sodą (tai nutikdavo gana dažnai), matydavo vien tik piktžoles, o pažvelgęs į Knibliaus paveikslus (tai nutikdavo labai retai) matydavo tik žalias ir pilkas dėmes bei juodas linijas, jam visa tai atrodė nesąmonės. Kaimynas nesivaržydamas kritikuodavo prižėlusi sodą (su geriausiais ketinimais), bet vengdavo sakyti savo nuomonę apie paveikslus. Manė, kad elgiasi maloniai, bet nesuprato, kad net jei tai ir malonus elgesys, tai kažin ar labai. Daug geriau būtų buvę padėti atsikratyti piktžolių (ir galbūt pagirti paveikslus).

— Na, ko norėjai, Parapijau? — paklausė Kniblius.

— Žinau, kad neturėčiau tau trukdyti, — atsakė Parapijus (nė nepažvelgęs į paveikslą). — Juk tu toks užsiėmęs.

Kniblius ir pats ketino sakyti kažką panašaus, bet praleido progą. Todėl tepasakė:

— Taip.

— Bet aš nežinau, į ką dar galėčiau kreiptis.

— Tai jau, — atsidusęs atsiliepė Kniblius. Tokie atodūsiai yra tarsi kritinės pastabos, bet jie vos girdimi. — Kuo galėčiau padėti?

— Mano žmona jau keletą dienų serga ir man neramu, — pradėjo dėstyti Parapijus. — O vėjas nupūtė nuo stogo pusę čerpių ir į miegamąjį liejasi vanduo. Tikriausiai reikia pakviesti daktarą. Ir stogdengius, tik jie ne taip greitai atvyksta. Gal tu turi paskolinti kokių lentų ar brezento, kad galėčiau laikinai uždengti skylę? — Dabar jis pažvelgė į paveikslą.

— Varge, varge! — atsakė Kniblius. — Tai nesiseka. Tikiuosi, tavo žmona tik peršalo. Netrukus ateisiu ir padėsiu tau ją perkelti į apatinį aukštą.

— Dėkoju, — šaltokai atsakė Parapijus. — Bet tai ne peršalimas, ji karščiuoja. Dėl peršalimo nebūčiau tavęs trukdęs. Be to, ji jau pirmo aukšto lovoje. Juk negalėčiau nešioti padėklo į antrą aukštą, tik ne su tokia koja. Bet, matau, tu užimtas. Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Tikėjausi, kad sužinojęs, kokia mano padėtis, galėsi paaukoti šiek tiek laiko ir pakviesti daktarą, ir dar stogdengį, jei jau tikrai neturi brezento paskolinti.

— Na žinoma, — atsakė Kniblius, nors širdyje kunkuliavo visai kitokie jausmai, gerumo ten nebuvo likę nė lašo, tik neryžtingumas. — Galiu pakviesti. Jei taip labai nerimauji, aš nuvyksiu.

— Nerimauju, labai nerimauju. Norėčiau, kad neskaudėtų kojos, — atsakė Parapijus.

Taigi Kniblius išvažiavo. Juk tokia kebli situacija. Parapijus — jo kaimynas ir visa kita. Kniblius turėjo dviratį, o Parapijus neturėjo, beje, nebūtų galėjęs juo važiuoti. Jo koja buvo nesveika nuo gimimo, tikrai luoša ir dažnai skaudėdavo, šito negalima pamiršti, kaip ir surūgusio jo veido bei inkščiančio balso. Be abejo, Knibliui reikėjo baigti paveikslą, o laiko nebuvo. Parapijus turėtų į tai atsižvelgti. Bet paveikslai Parapijui nerūpėjo ir Kniblius negalėjo šito pakeisti.

— Prakeikimas! — sumurmėjo jis traukdamas laukan dviratį.

Buvo vėjuota ir drėgna, dienos šviesa geso. “Šiandien jau nieko nebepadarysiu!“ — pyko Kniblius mindamas pedalus, jis arba keikėsi panosėje, arba įsivaizdavo potėpius ant kalno viršūnės ir lapų žalumą apačioje, apie kurią pirmąkart pagalvojo pavasarį. Pirštai spausdami rankenas trūkčiojo. Dabar, kai prieš akis nebebuvo paveikslo, jis labai aiškiai matė, kaip reiktų tapyti tą švytėjimą, kuris vainikuos tolimą kalno viršūnės viziją. Bet širdin įsivogė baimė, kad jau niekada nebepavyks išbandyti tų potėpių.

Kniblius surado daktarą ir paliko raštelį stogdengiui, šio kontora buvo uždaryta, o jis pats išėjęs namo, prie šilto židinio. Kniblius permirko iki siūlo galo ir pats peršalo. Daktaras nepuolė tučtuojau ruoštis kaip kad Kniblius. Jis atvyko kitą dieną, ir visai gerai, nes tuo metu kaimynystėje jau buvo atsiradęs dar vienas ligonis. Knibliui pakilo temperatūra, jis gulėjo lovoje, o jo mintyse margindami lubas pynėsi lapų ir šakelių raštai. Nė kiek neguodė netgi žinia, kad ponia Parapijus tik peršalusi ir jau sveiksta. Jis nusisuko į sieną ir pasinėrė į lapų raštus.

Lovoje teko gulėti ilgokai. Vėjas vis nerimo. Jis nuplėšė dar nemažai Parapijaus stogo čerpių, o dar ir Knibliaus, pradėjo lašėti per jo paties stogą. Stogdengys nepasirodė. Knibliui tai nerūpėjo dar kelias dienas. Paskui teko ropštis iš lovos pasiieškoti maisto (Kniblius buvo nevedęs). Parapijus nesirodė, nuo drėgmės jam labai skaudėjo koją, o jo žmona šluostė klanus namuose bambėdama, kad kažin ar “tas Kniblius“ nepamiršo užsukti pas stogdengį. Jeigu jai būtų prireikę pasiskolinti kokį daiktą, ji, nekreipdama dėmesio į koją, būtų nusiuntusi ten Parapijų, bet jai nieko neprireikė, taigi Knibliui teko manytis pačiam.

Maždaug po savaitės Kniblius vėl nusvirduliavo į savo pašiūrę. Pamėgino užkopti kopėčiomis, bet apsisuko galva. Jis atsisėdo ir nužvelgė paveikslą, tačiau šį kartą prieš akis nesumirgėjo lapų raštai, o ir kalnų vizija neaplankė. Galėjo tapyti tolimą smėlio dykumą, bet neturėjo jėgų.