J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Ar nemanai, pone Kalvi, — paklausė Alfas, — kad jau laikas būtų atiduoti šį daiktą?

— O koks tavo reikalas, pone virėjau? — atšovė tas. — Ir kodėl turėčiau tai daryti? Argi ji ne mano? Argi neatiteko man ir argi negaliu pasilaikyti jos bent jau kaip prisiminimo?

— Kai kuriuos daiktus galima. Tarkim, dovanas, kurios skirtos atminimui. Tačiau yra ir kitokių daiktų. Jie negali priklausyti žmogui amžinai, negali būti perduodami palikimu nei saugomi tarp lobių. Jie tik paskolinami. Galbūt tau ir nekilo mintis, kad šio daikto gali prireikti kam nors kitam. Tačiau taip yra. Jau laikas.

Tada kalvis sutriko, nes buvo kilnus žmogus ir su dėkingumu priėmė visas žvaigždės dovanas.

— Tai ką man daryti? — paklausė jis. — Ar turėčiau atiduoti ją kam nors iš Fėjų krašto didžiūnų? — ir tai pasakius širdyje atgijo viltis, kad su šiuo reikalu galės dar kartelį sugrįžti į Fėjų kraštą.

— Gali atiduoti ją man, — tarė Alfas. — Tačiau tau gali būti pernelyg sunku. Gal geriau ateik į mano podėlį ir padėk ją atgal į dėžutę, kur ją buvo padėjęs tavo senelis.

— Aš šito nežinojau, — sumurmėjo kalvis.

— Niekas to nežinojo, išskyrus mane. Tik aš vienas buvau su juo.

— Tada tikriausiai žinai ir tai, kaip pas jį atsidūrė žvaigždė ir kodėl jis padėjo ją į dėžutę?

— jis parsinešė ją iš Fėjų krašto, šitai turbūt ir pats suvokei, — atsakė Alfas. — Ir paliko ją tikėdamasis, kad ji atiteks tau, jo vieninteliam anūkui. Taip jis man pasakė, nes tikėjo, kad galiu visa tai surengti. Jis buvo tavo motinos tėvas. Nežinau, ar daug ji tau apie jį pasakojo, jei tik pati ką nors žinojo, jis buvo Raitelis, didis keliautojas: prieš tapdamas Vyriausiuoju Virėju pamatė daug kraštų ir nuveikė nemažai darbų. Tačiau jis išvyko, kai tau tebuvo dveji metukai — o jie nesurado jam pakeisti nieko geriau už vargšelį Nouksą. Tačiau laikui bėgant aš tapau Meistru, kaip mes ir tikėjomės. Šiais metais kepsiu dar vieną Didįjį Tortą, būsiu vienintelis virėjas, kiek siekia žmonių atmintis, iškepęs antrąjį. Noriu įkepti į jį žvaigždę.

— Gerai, tu ją gausi, — atsiliepė kalvis. Jis atidžiai pažvelgė į Alfą, tarsi norėdamas perskaityti šio mintis. — Ar jau žinai, kas ją ras?

— Nejau tau rūpi, pone Kalvi?

— Norėčiau žinoti, Meistre. Galbūt taip man bus lengviau išsiskirti su tokiu brangiu širdžiai daiktu. Mano dukters vaikelis dar per mažas.

— Gal žinau, o gal ir ne. Pamatysim, — atsakė Alfas.

* * *

Netarę daugiau nė žodžio, jie išėjo iš Fėjų krašto, pasiekė savo kaimą ir nuėjo į Menę. Kaip tik leidosi saulė ir langai spindėjo raudoniu. Ant drožinėtų durų blizgėjo paauksinimai, o pastogėje nuo laštakų spoksojo keisti įvairiaspalviai snukiai. Visai neseniai Didžiosios Menės pastatas buvo perdažytas ir nulakuotas, kaimo taryba dėl to ilgai ginčijosi. Kai kuriems tai nepatiko, jie vadino perdažymus “naujoviškais“, nors tie, kurie išmanė daugiau, žinojo, kad tai tik seno papročio atgaivinimas. Bet kadangi visa tai niekam nekainavo nė penso, nes Vyriausiasis Virėjas viską apmokėjo pats, jam buvo leista daryti, ką nori. Bet kalvis dar nebuvo matęs Menės pastato tokioje šviesoje ir žiūrėjo užmiršęs net savo pavedimą.

Alfas palietė jo ranką ir nusivedė aplinkui prie mažų galinių durų. Atidaręs jas nulydėjo kalvį tamsiu koridoriumi į podėlį. Čia uždegė aukštą žvakę, atrakino spintelę ir nukėlė nuo lentynos juodą dėžutę. Dabar ji buvo nublizginta ir papuošta sidabriniais apkaustais.

Jis pakėlė dangtelį ir parodė kalviui vidų. Ten buvo vienas tuščias skyrelis, visi kiti buvo pilni šviežių prieskonių, nuo aštraus jų kvapo kalviui net akys ėmė ašaroti. Jis palietė ranka kaktą ir žvaigždė paklusniai atgulė į delną, tačiau sielą pervėrė aštrus skausmas, skruostais pasruvo ašaros. Gulėdama delne žvaigždė vėl pradėjo ryškiai šviesti, bet jis tegalėjo įžiūrėti tolimą išsklidusį spindesį.

— Nieko nematau, — tarė jis. — Įdėk ją už mane.

Jis ištiesė ranką, o Alfas paėmė žvaigždę ir padėjo į vietą, šioji iškart užgeso. Neištaręs nė žodžio, kalvis apsisuko ir apgraibom nuėjo prie durų. Žengiant per slenkstį regėjimas vėl nuskaidrėjo. Buvo vakaras, švytinčiame danguje netoli mėnulio spindėjo Vakarė žvaigždė. Jis stabtelėjo pasigėrėti šiuo grožiu ir pajuto ranką ant peties. Atsisuko.

— Tu laisva valia atidavei žvaigždę, — tarė Alfas. — Jei vis dar nori, pasakysiu, kuriam vaikui ji atiteks.

— Noriu.

— Tam, kurį tu nurodysi.

Kalvis taip apstulbo, kad iš karto nieko neatsakė.

— Na, — dvejodamas ištarė pagaliau, — nežinau, ar tau patiks mano pasirinkimas. Tikriausiai neturi už ką mylėti Noukso šeimos, bet mažasis jo proanūkis, Noukso Tausendo Timas, ateis į puotą. Nouksas Tausendas — visai kitoks žmogus.

— Pastebėjau, — atsakė Alfas. — Jo motina labai išmintinga.

— Taip, manosios Nelės sesuo. Bet ne vien dėl giminystės myliu mažąjį Timą. Nors kažin ar jis tinkamas vaikas.

— Ir tu buvai ne kitoks, — atsakė Alfas. — Bet sutinku su tavim. Tiesą sakant, ir pats buvau pasirinkęs Timą.

— Tai kodėl dar klausei manęs?

— Taip norėjo Karalienė. Jei būtum pasirinkęs ką nors kitą, būčiau turėjęs nusileisti.

Kalvis ilgai žvelgė į Alfą. Ir staiga žemai nusilenkė:

— Pagaliau supratau, valdove, — pasakė jis. — Jūs suteikėt mums pernelyg daug garbės.

— Man buvo atlyginta, — atsiliepė Alfas. — Grįžk namo ramybėje!

Kai kalvis pasiekė savo namus vakariniame kaimo pakraštyje, prie kalvės jį pasitiko sūnus. Jis kaip tik užrakino duris po dienos darbų ir stovėjo žvelgdamas į vieškelį, kuriuo iš savo kelionių grįždavo tėvas. Išgirdęs žingsnius jis nustebęs atsisuko ir, pamatęs tėvą pareinant iš kaimo, nuskubėjo jo pasitikti. Meiliai apkabino jį sveikindamas.

— Laukiu tavęs nuo vakar, tėti, — pasakė sūnus. Bet nužvelgęs tėvo veidą susirūpinęs ištarė: — Tu atrodai labai pavargęs! Turbūt toli keliavai?

— Labai toli, sūnau. Visą kelią nuo aušros iki saulėlydžio.

Kartu jie sugrįžo namo, čia buvo tamsu, tik židinyje plazdėjo ugnis. Sūnus uždegė žvakes ir juodu truputį pasėdėjo nieko nekalbėdami, nes Kalvio širdį slėgė nuovargis ir praradimo jausmas. Pagaliau jis apsidairė tarsi atsitokėdamas ir paklausė:

— Kodėl mes vieni?

Sūnus griežtai pažvelgė į jį.

— Kodėl? Mama išvyko į Mažąjį, pas Nenę. Juk antrasis mažylio gimtadienis. Jos tikėjosi, kad ir tu būsi.

— Ak, taip. Turėjau grįžti. Man reikėjo grįžti, Nedai, bet užgaišau, turėjau apmąstyti tiek daug dalykų, kad visa kita kuriam laikui visai išgaravo iš galvos. Bet aš nepamiršau mažojo Tomuko.

Įkišęs ranką užantin ištraukė iš ten nedidelį minkštos odos dėklą.

— Kai ką jam parnešiau. Gal senis Nouksas pavadintų tai niekučiu — bet tai padaryta Fėjų krašte, Nedai. — Iš dėklo jis ištraukė mažutį sidabrinį dirbinį. Atrodė kaip liaunas lelijos stiebelis, nuo kurio tarsi varpeliai sviro trys subtilaus darbo žiedeliai. Ir tai išties buvo varpeliai, nes kalviui papurčius jie švelniai suskambo. Nuo šio tyro garso žvakių liepsnelės suplazdėjo ir vieną akimirką nušvito baltai.

Nedo akys išsiplėtė iš nuostabos.

— Ar galiu apžiūrėti, tėveli? — paklausė jis. Atsargiai paėmęs žaisliuką ėmė apžiūrinėti gėles. — Kaip nuostabiai padaryta! — pasakė jis. — Ir, tėti, šios gėlytės kvepia, šis kvapas primena man... primena... na kažką, ko negaliu prisiminti.