J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Gal skirtum keletą minutėlių Fėjų krašto karaliui? — atsakydamas paklausė anas. Ir sunerimęs Nouksas pamatė, kad kalbėdamas jis tarsi išaugo. Nubloškė savo apsiaustą. Buvo apsirengęs kaip Meistras per puotą, bet balti jo drabužiai švytėjo ir mirguliavo, o ant kaktos tarsi žvaigždė spindėjo didžiulis brangakmenis. Veidas buvo jaunas, bet rūstus.

— Paklausyk, seni, — kalbėjo jis, — nesi už mane vyresnis. Ir geresnis nesi — dažnai šaipydavaisi man už nugaros. Ar dabar nori mesti man atvirą iššūkį?

Jis žengė pirmyn, o Nouksas drebėdamas atšlijo. Mėgino šauktis pagalbos, tačiau tepasigirdo šnabždesys.

— Ne, pone! — sukvarkė jis. — Neskriauskite manęs! Aš tik vargšas senukas.

Karaliaus veidas sušvelnėjo.

— Deja, taip! Tu sakai tiesą. Nebijok! Nurimk! Tik nemanyk, kad Fėjų krašto karalius išeis nieko tau nepalikęs. Išpildysiu tavo norą. Viso labo! O dabar miegok.

Jis vėl įsisupo į savo apsiaustą ir nuėjo Menės link, bet nespėjus jam pradingti išvirtusios senojo virėjo akys užsimerkė ir jis užknarkė.

Kai senasis virėjas pabudo, saulė jau leidosi. Jis pasitrynė akis ir pasipurtė, nes rudens oras buvo vėsus.

— Fui! Na ir sapnas, — sumurmėjo jis. — Turbūt persivalgiau kiaulienos.

Nuo tos dienos jis saugojosi apsiryti, kad vėl nesusapnuotų ko nors panašaus, pradėjo valgyti paprastą maistą ir po nedaug. Netrukus jis taip sulyso, kad ir oda, ir drapanos kabėjo ant jo kūno klostėmis. Vaikai pravardžiuodavo jį Skudurine Kaliause. Netrukus jis pastebėjo, kad gali vaikščioti be jokios pagalbos, tik lazda pasiramsčiuodamas, ir gyveno dar gana ilgai. Kalbama, kad jis perkopė šimtą metų — vienintelis įsimintinas dalykas, kurį jis sugebėjo padaryti. Bet iki pat dienų galo jis nesiliovė kartojęs, jei tik atsirasdavo klausančių:

— Gal tai ir baugokas, bet, tiesą sakant, visiškai kvailas sapnas. Fėjų krašto karalius! Net burtų lazdelės neturėjo. O liovęsis persivalgyti žmogus sulieknėja. Tai natūralu. Logiška. Čia jokios magijos nereikia.

Atėjo metas žiemos puotai. Kalvis joje dalyvavo — dainavo dainas, o jo žmona padėjo vaikams. Stebėdamas dainuojančius ir šokančius vaikus Kalvis galvojo, kad jie daug gražesni ir gyvesni už jo vaikystės draugus. Šmėstelėjo mintis, ką gi Alfas galėtų veikti laisvalaikiu. Kiekvienas iš jų atrodė vertas žvaigždės. Tačiau Kalvis nenuleido akių nuo Timo — kiek apkūnaus berniuko, nerangaus šokti, bet švelniu maloniu balsu. Prie stalo jis tylomis stebėjo, kaip galandamas peilis ir pjaustomas Tortas. Netikėtai paprašė:

— Pone virėjau, prašom atpjauti man mažesnį gabaliuką. Aš jau tiek daug valgiau, kad, rodos, niekas nebetilps.

— Gerai, Timai, — atsakė Alfas. — Atpjausiu tau ypatingą gabaliuką. Matysi, visai lengvai jį suvalgysi.

Kalvis stebėjo Timą, lėtai, bet su malonumu valgantį tortą, tik berniukas truputį nusiminė nieko jame neradęs. Tačiau netrukus jo akys suspindo, jis pralinksmėjo, ėmė juoktis ir tylutėliai sau dainuoti. Paskui pakilo ir pradėjo šokti vienas pats, bet taip grakščiai, kaip dar niekad nebuvo šokęs. Vaikai plojo ir juokėsi.

“Taigi viskas gerai, — galvojo Kalvis. — Tu esi mano paveldėtojas. Į kokius keistus tolius tave nuves ši žvaigždė?

Vargšas senis Nouksas. Tikriausiai jis niekada nesužinos, koks nuostabus įvykis nutiko jo šeimoje.“

Jis ir nesužinojo. Bet per tą šventę atsitiko vienas jį labai nudžiuginęs dalykas. Dar jai nepasibaigus, Vyriausiasis Virėjas atsisveikino su vaikais ir visais kitais, kurie dalyvavo puotoje.

— Dabar sakau jums sudie, — kalbėjo jis, — o po dienos kitos iškeliausiu. Ponas Arfas jau pasirengęs mane pavaduoti. Jis labai geras virėjas ir, kaip jūs visi žinote, kilęs iš jūsų kaimo. O aš grįšiu namo. Nemanau, kad manęs pasiilgsit.

Vaikai linksmai atsisveikino ir padėkojo už nuostabų Tortą. Tik mažasis Timas ištiesė jam ranką ir tarė:

— Gaila.

Keletui žmonių kaime išties ilgai trūko Alfo. Jo draugai, ypač Kalvis ir Arfas, labai sielvartavo, jie ir toliau dažė ir auksavo Menę jam atminti. Tačiau dauguma žmonių buvo patenkinti. Jis gyveno tarp jų jau labai ilgai ir jie džiaugėsi permaina. O senis Nouksas energingai trenkė lazda į grindis ir pareiškė:

— Pagaliau išvyko! Ir aš tuo patenkintas. Niekada jo nemėgau. Kažkoks suktas. Pernelyg jau miklus.

KNIBLIAUS PIEŠTAS LAPAS

Kadaise gyveno žmogelis vardu Kniblius, jo laukė tolima kelionė. Jis nenorėjo keliauti, tiesą pasakius, mielai būtų išsisukęs, tik nežinojo kaip. Žinojo, kad vieną kartą teks pradėti ruoštis, bet visai neskubėjo to daryti.

Kniblius buvo dailininkas. Nelabai garsus, nes piešti jam vis sutrukdydavo kokie nors kiti darbai. Tie trukdymai jam nepatiko, bet kai nebegalėdavo išvengti, visus darbus atlikdavo sąžiningai, tik kad (jo paties manymu) tai nutikdavo pernelyg dažnai. Šalies, kur jis gyveno, įstatymai buvo gana griežti. Atsirasdavo ir kitų kliūčių. Kartais jis tiesiog tingėdavo ir išvis nieko nedarydavo. Be to, buvo gana minkštos širdies. Jūs turbūt pažįstate tokių žmonių, jie jaučiasi nesmagiai, bet dažniausiai nieko nesiima, o jei ir prisiruošia, tai netenka kantrybės, murma ir keikiasi panosėje. Šiaip ar taip, jis neretai pagelbėdavo savo kaimynui, ponui Parapijui, šlubuojančiam viena koja. Kartais padėdavo ir kitiems, toliau gyvenantiems žmonėms, jei tie ateidavo ir paprašydavo. O kartkartėmis prisimindavo laukiančią kelionę ir pradėdavo skubotai krautis daiktus, tada irgi nedaug tapydavo.

Turėjo pradėjęs keletą jam per didelių ir pernelyg ambicingų paveikslų. Buvo iš tų dailininkų, kurie geriau nupiešia lapus, o ne medžius. Kartais jis dienų dienomis piešdavo vieną lapą, mėgindamas išgauti jo formą, žvilgesį ar rasos lašelių žibėjimą pakraščiuose. Tačiau troško nupiešti medį, kurio lapai būtų labai kruopščiai nutapyti ir skirtingi.

Vienas paveikslas ypač nedavė jam ramybės. Jis prasidėjo nuo vėjo nešamo lapo ir pamažu tapo medžiu, tas medis vis augo, šakojosi, kėtojo savo gumbuotas šaknis. Ant šakelių vis nutūpdavo keistų paukščių, kurių irgi nederėjo pamiršti. Paskui aplinkui medį pradėjo formuotis kraštovaizdis, lapijos plyšiuose ir tarp šakų šmėsteldavo miškais apaugę kalvų šlaitai ir snieguotos kalnų viršūnės. Kniblius užmetė visus kitus paveikslus arba pritvirtindavo juos didžiojo paveikslo pakraščiuose. Netrukus drobė jau buvo tokia didžiulė, kad jam prireikė kopėčių, jis laipiodavo jomis aukštyn žemyn, vienur brūkšteldamas teptuku, kitur šį tą ištrindamas. Kai ateidavo žmonės, jis gana mandagiai su jais kalbėdavosi, nors visą laiką žaisdavo su pieštukais ant stalo. Jis klausydavosi, ką jie kalba, bet nesiliaudavo galvojęs apie savo didžiąją drobę, kuriai buvo surentęs aukštą stoginę sode (ten, kur kadaise augino bulves).

Kniblius negalėjo išsivaduoti iš savo gerumo. “Geriau būčiau kiek ryžtingesnis“, — kartais sakydavo jis pats sau, norėdamas abejingiau žiūrėti į kitų žmonių vargus. Tačiau gana ilgai jo ramybės niekas nedrumstė. “Turiu žūtbūt užbaigti šį paveikslą, kol neišvykau į tą nelemtą kelionę“, — kartodavo jis. Tačiau vis aiškiau suprato, kad negalės atidėlioti amžinai. Reikia liautis tobulinus paveikslą ir užbaigti jį.

Vieną dieną Kniblius stovėjo priešais savo paveikslą ir atidžiai jį apžiūrinėjo. Niekaip negalėjo nuspręsti, ką apie jį manyti, ir troško, kad kuris nors draugas atėjęs jam tai pasakytų. Paveikslas jam atrodė nevykęs, bet kartu nuostabus, vienintelis išties gražus paveikslas visame pasaulyje. Tą akimirką jam norėjosi pačiam prieiti ir paplojus sau per petį (visiškai nuoširdžiai) pasakyti: