J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Kitą dieną jautėsi daug geriau. Tad užkopė kopėčiomis ir pradėjo tapyti. Vos spėjus įsitraukti į darbą, pasigirdo beldimas.

— Prakeikimas! — sumurmėjo Kniblius. Tačiau durys vis tiek atsidarė, lyg jis būtų kuo mandagiausiai pakvietęs užeiti. Šįkart įėjo labai aukštas visiškai nepažįstamas žmogus.

— Tai asmeninės dirbtuvės, — pasakė Kniblius. — Aš užimtas. Išeikite!

— Aš esu namų priežiūros Inspektorius, — prisistatė žmogus, tiesdamas savo pažymėjimą, kad Kniblius galėtų pamatyti jį nuo savo kopėčių.

— Ak! — teištarė šis.

— Jūsų kaimyno namas visiškai netinkamos būklės, — pasakė Inspektorius.

— Žinau, — atsakė Kniblius. — Jau seniai palikau raštelį stogdengio kontoroje, bet niekas nepasirodė. O paskui aš susirgau.

— Suprantu. Bet dabar jūs sveikas.

— Tačiau aš ne stogdengys. Parapijus turėtų pasiskųsti municipalitetui, kad pasiųstų gelbėjimo tarnybas.

— Jie turi ką veikti ir be to. Slėnyje potvynis, daug šeimų liko be pastogės. Jūs privalėjote padėti kaimynui laikinai užlopyti skylę stoge, kad nebūtų pridaryta daugiau žalos. Tai įstatymas. Čia pilna medžiagų — brezento, lentų, vandeniui atsparių dažų.

— Kur? — pasipiktino Kniblius.

— Štai čia! — atšovė Inspektorius rodydamas į paveikslą.

— Mano paveikslas! — šūktelėjo Kniblius.

— Na ir kas? Namai svarbiau. Tai įstatymas.

— Bet aš negaliu... — ir nutilo, nes tą akimirką pro duris įėjo dar vienas žmogus. Labai panašus į Inspektorių, tarsi jo antrininkas — aukštas ir juodai apsirengęs.

— Eime! — paragino jis. — Aš Vežėjas.

Kniblius nusikeberiojo nuo kopėčių. Turbūt jis ir vėl karščiavo, akyse viskas plaukė, krėtė šaltis.

— Vežėjas? Vežėjas? — vapėjo jis. — Koks Vežėjas?

— Jūsų ir jūsų karietos, — atsakė žmogus. — Karieta užsakyta jau labai seniai. Pagaliau ji atvyko. Laukia jūsų. Jūsų kelionė prasideda jau šiandien.

— Štai kaip! — prabilo Inspektorius. — Jūs turite išvykti, nors negerai iškeliauti palikus nebaigtus darbus. Na, bet dabar mes bent jau galėsime panaudoti šį brezentą savo nuožiūra.

— Varge mano! — sudejavo Kniblius ir apsiašarojo. — Juk paveikslas netgi nebaigtas!

— Nebaigtas! — atšovė Vežėjas. — Ką gi, jums jau viskas baigta. Eime!

Ir Kniblius tylėdamas išėjo su juo. Vežėjas neleido jam nė daiktų susidėti, sakydamas, kad tai turėjo būti seniai padaryta ir jeigu jie užgaiš, nespės į traukinį, taigi Kniblius tik pasičiupo nedidelį krepšį iš prieškambario. Paaiškėjo, kad jame tik dėžutė dažų ir jo eskizų sąsiuvinis, bet nėra nei maisto, nei drabužių. Į traukinį jie suspėjo. Kniblius jautėsi mieguistas ir išvargęs, kai jį grūdo į kupė, vos besuvokė, kas čia vyksta. Jam ir nerūpėjo, buvo pamiršęs, kur ir ko važiuoja. Traukinys tuoj pat nėrė į tamsų tunelį.

Kniblius atsibudo didžiulėje, blankiai apšviestoje stotyje. Po platformą šūkaudamas vaikščiojo Durininkas, bet jis šaukė ne stoties ar kaimo pavadinimą, jis šaukė:

— Knibliau!

Pamiršęs savo krepšelį, Kniblius šoko iš traukinio. Kai atsisuko ketindamas grįžti, traukinys jau važiavo toliau.

— Ak, štai kur jūs! — šūktelėjo Durininkas. — Jums štai čia! Ką?! Neturite bagažo? Tada teks eiti į prieglaudą.

Kniblius buvo toks nusilpęs, kad nualpo platformoje. Jie iškvietė jam greitąją pagalbą ir nuvežė į prieglaudos ligoninę.

Gydymas jam visai nepatiko. Vaistai buvo kartūs. Pareigūnai ir slaugytojai elgėsi nedraugiškai, kalbėjo mažai ir griežtai, jį aplankydavo vien tik rūstus gydytojas, ir tas pats nedažnai. Visa tai labiau priminė kalėjimą, o ne ligoninę. Nustatytomis valandomis jį siųsdavo dirbti — kasti žemės, atlikti remonto ir dažyti lentų viena nuobodžia spalva. Niekad neišleisdavo pasivaikščioti, o visi langai išėjo į vidinį kiemą. Ilgam uždarydavo tamsiame kambaryje, sakydami: “Kad gerai pagalvotum.“ Jis pametė dienų skaičių. Nesijautė nė kiek geriau, bent jau sprendžiant iš to, kad darbas neteikė malonumo. Nedžiugino netgi poilsis.

Per pirmąjį šimtmetį (aš tik pateikiu jo įspūdžius) jis nuolat tuščiai graužėsi dėl praeities. Vis kartodavo sau gulėdamas tamsoje: “Kaip negerai, kad nenuėjau pas Parapijų, kai tik prasidėjo vėjuotos dienos. Juk norėjau. Būtų buvę visai nesunku pritvirtinti pirmąsias palaidas čerpes. Gal tada ponia Parapijus nebūtų susirgusi. Nebūčiau peršalęs ir aš pats. Būčiau turėjęs dar visą savaitę.“ Bet laikui bėgant pamiršo, kam jam reikėjo tos savaitės. Jaudinosi tik dėl darbų ligoninėje. Planuodavo juos, svarstydavo, ar greitai pavyks pakeisti tą girgždančią lentą, perkabinti duris arba sutaisyti lūžusią stalo koją. Jis išties pasidarė naudingas, nors niekas niekada jam to nesakė. Bet juk ne dėl to jis taip ilgai buvo laikomas ligoninėje, galbūt jie laukė, kol jis “pasveiks“, bent jau kol pasveiks taip, kaip jie tai supranta.

Šiaip ar taip, vargšelis Kniblius visai nejautė gyvenimo džiaugsmo ar bent jau to, ką buvo pratęs taip vadinti. Jam nebuvo linksma. Tačiau, galima sakyti, po kurio laiko atsirado lyg koks pasitenkinimas — duoną jis ėmė vertinti labiau už pyragą. Galėdavo imtis darbo vos suskambus varpeliui ir nedelsdamas viską palikti, kai varpelis pakviesdavo kitur; palikdavo viską tvarkingai, kad atėjus laikui negaišdamas galėtų pratęsti. Dabar per dieną jis padarydavo daug daugiau, kruopščiai atlikdavo net menkiausias užduotis. Niekada neturėjo laisvalaikio (nebent kai likdavo vienas savo lovoje); bet tapo savo laiko šeimininku ir pradėjo suvokti, kaip jį tvarkyti. Skubėti niekada neprireikdavo. Širdis nurimo ir atsigulęs miegoti jis išties pailsėdavo.

Staiga jie visiškai pakeitė jam dienotvarkę, beveik nebeleisdavo pailsėti, nebeskirdavo remonto darbų, diena po dienos siųsdavo tik kasti žemės. Jis nesiginčijo. Ir dar ilgai nemėgino ieškoti atminty keiksmažodžių, kuriuos jau buvo užmiršęs. Jis kasė ir kasė, kol įskaudo nugarą, rankos nuėjo pūslėmis ir nebepajėgė pakelti kastuvo. Niekas nepadėkojo. Tačiau jo apžiūrėti atėjo gydytojas.

— Užteks! — pasakė jis. — Visiškas poilsis — tamsoje.

Kniblius gulėjo tamsoje ir ilsėjosi, nieko nejuto, nieko negalvojo, tikriausiai pragulėjo taip valandų valandas ar metų metus. Bet staiga išgirdo Balsus — niekada negirdėtus Balsus. Visai netoli, tikriausiai gretimoje patalpoje, į kurią turbūt buvo paliktos atviros durys, nors nesimatė jokios šviesos, vyko gydytojų posėdis ar dirbo tardymo komisija.

— O dabar Knibliaus atvejis, — pasakė Balsas, netgi griežtesnis už gydytojo.

— Kas gi jam yra? — atsiliepė Antrasis Balsas, tokį balsą būtum galėjęs pavadinti švelniu, nors minkštumo jame nebuvo nė ženklo — tai buvo valdingas balsas, kuriame skambėjo ir viltis, ir liūdesys. — Kas nutiko Knibliui? Jo širdis gera.

— Taip, bet veikia netinkamai, — atsakė Pirmasis Balsas. — O ir galva ne kažin kokia — jis beveik niekada negalvoja. Tik pažvelk, kiek laiko prarado, net malonumo nepajuto! Ir kelionei nepasiruošė. Buvo gana pasiturintis, o atvyko tuščiomis rankomis, turėjome netgi apgyvendinti vargšų flygelyje. Bijau, kad nieko gero. Reiktų jį čia dar šiek tiek palikti.

— Tikriausiai nepakenktų, — atsiliepė Antrasis Balsas. — Bet jis tik menkas žmogelis. Jam ir nebuvo skirta tapti didžiam, o ir stiprumo ne kažin kiek turėjo. Pažvelkim į užrašus. Taip. Yra ir palankių aspektų.

— Galbūt, bet nedaug tokių, kurie atlaikytų patikrinimą.

— Na, galime pakalbėti apie šiuos. Jis buvo dailininkas iš prigimties. Kad ir ne kažin koks, Knibliaus pieštas lapas savotiškai žavus. Jis ilgai krapštydavosi prie kiekvieno lapo vien dėl jo grožio. Tačiau niekada nemanė, kad dėl to yra koks nors ypatingas. Užrašuose nėra nė žodžio apie didžiavimąsi ar tai, kad dėl tapybos jis manytų galįs niekinti įstatymą.