J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Kniblius vaikštinėjo šen bei ten, bet tai nebuvo tiesiog dykinėjimas. Jis labai atidžiai dairėsi. Medis buvo baigtas, nors ir nežinia kaip. “Viskas atvirkščiai, nei mes esam įpratę“, — pagalvojo jis. Vis dėlto girioje buvo neišbaigtų kampelių, kur dar reikėjo pagalvoti ir padirbėti. Nieko nebereikėjo keisti nei taisyti, bet tiesiog įdėti šiek tiek pastangų, kad grožis geriau išsiskleistų. Kniblius kiekvienoje tokioje vietoje aiškiai matė, ką reikia daryti ir kaip viskas turėtų atrodyti.

Jis prisėdo po labai gražiu medžiu tolumoje — panašiu į Didįjį Medį, o kartu savitu. Tiksliau, jis galėjo tapti labai savitas, jei skirtum jam šiek tiek laiko. Pradėjo planuoti darbus ir svarstyti, kiek tai užtruktų. Tačiau rodėsi, kad vis kažko trūksta, kad kažkas ne taip.

— Na, žinoma! — šūktelėjo jis. — Man reikia Parapijaus. Juk jis tiek daug žino apie žemės darbus, apie augalus ir medžius, ko aš visai neišmanau. Ši vieta negali būti tik mano parkas. Man prireiks pagalbos ir patarimo, jau seniai reikėjo susiprasti.

Jis atsistojo ir nuėjo ten, kur ketino padirbėti pirmiausia. Nusivilko apsiaustą. Ir tada nedidelėje, krūmais apaugusioje daubelėje pamatė žmogų, kuris sutrikęs dairėsi aplink. Jis stovėjo pasirėmęs į kastuvą, bet aiškiai nežinojo, ką su juo veikti.

— Parapijau! — šūktelėjo jam Kniblius.

Parapijus numetė kastuvą ir priėjo. Jis vis dar truputėlį šlubavo. Juodu netarė nė žodžio, tik linktelėjo vienas kitam, kaip buvo pratę, ir toliau ėjo kartu, greta viens kito. Be žodžių abu susitarė, kur statys namelį ir užveis sodą, be kurių, rodės, neįmanoma apsieiti.

Dirbant kartu paaiškėjo, kad dabar jau Kniblius moka geriau planuoti savo darbus ir laiką. Kad ir kaip būtų keista, statė ir sodino dažniausiai Kniblius, o tuo metu Parapijus klajodavo apžiūrinėdamas medžius, o ypač Medį.

Vieną dieną Kniblius sodino gyvatvorę; o Parapijus gulėjo netoliese ir atidžiai apžiūrinėjo mažutę dailią geltoną gėlytę, augančią žalioje žolėje. Kadaise Kniblius daug jų pripiešė tarp Medžio šaknų. Staiga Parapijus šypsodamas pakėlė galvą — jo veidas spindėjo saulėje.

— Nuostabu! — pareiškė jis. — Man nederėtų čia būti. Dėkui, kad užtarei žodelį.

— Niekai, — atsakė Kniblius. — Nebepamenu, ką pasakiau, bet to nė iš tolo nebūtų užtekę.

— O taip, užteko. Mane išleido daug anksčiau. Tai Antrasis Balsas, jis mane čionai atsiuntė ir pasakė, kad tu paprašei. Lieku tau skolingas.

— Ne. Tu skolingas Antrajam Balsui, kaip ir aš.

Jie toliau gyveno ir dirbo kartu, nežinau, kiek ilgai. Nėra prasmės slėpti, kad iš pradžių jie kai kada nesutardavo, ypač pavargę. Netrukus pastebėjo, kad vaistų buteliukus įdavė abiem. Ir ant abiejų buvo vienodos etiketės: “Keletą lašų į šaltinio vandenį prieš miegą.“

Šaltinį jie rado girios tankumyne, tik kartą, labai seniai, Kniblius buvo apie jį pagalvojęs, bet taip ir nenutapė. Šis šaltinis maitino tolumoje mirgantį ežerą ir visa, kas augo aplink. Nuo kelių lašų vanduo pasidarydavo kartokas, bet labai gaivus ir atvėsindavo galvas. Išgėrę juodu pailsėdavo katras sau ir grįždavo prie darbo, o tada viskas klodavosi kuo puikiausiai. Tokiu metu Kniblius galvodavo apie nuostabias naujas gėles ir augalus, o Parapijus, rodės, kuo puikiausiai žinodavo, kur jas sodinti ir kaip prižiūrėti. Vaistų prireikdavo vis rečiau, o kai nebereikėjo visai, jų dar buvo gerokai likę. Parapijus nustojo šlubuoti.

Kai darbai priartėjo prie pabaigos, jie vis dažniau vaikštinėdavo gėrėdamiesi medžiais ir gėlėmis, šviesa ir šešėliais, ir banguojančiomis kalvomis. Kartais juodu dainuodavo, bet vis dažniau Knibliaus akys krypdavo į kalnus.

Atėjo metas, kai namelis dauboje, sodas, pieva, miškas, ežeras ir visas kraštas buvo beveik baigtas, beveik toks, koks ir turėjo būti. Didysis Medis apsipylė žiedais.

— Šįvakar užbaigsime, — vieną dieną pasakė Parapijus. — O tada galėsime leistis į tikrai ilgą kelionę.

Kitą rytą juodu iškeliavo ir ėjo, kol atsidūrė pačiame pasienyje. Jokios sienos anei užtvaros, aišku, nebuvo, bet jie žinojo, kad tai jų krašto pabaiga. Prie jų artėjo žmogus, panašus į piemenį, jis leidosi žole apaugusiu šlaitu, vedančiu į kalnus.

— Gal jums reikia vadovo? — paklausė jis. — Norėtumėt keliauti toliau?

Akimirką tarp Knibliaus ir Parapijaus dvelktelėjo šaltukas, nes Kniblius suprato, kad norėtų ir (tam tikra prasme) netgi privalo keliauti, o Parapijus nenorėjo ir nebuvo tam pasirengęs.

— Turiu palaukti žmonos, — pasakė jis Knibliui. — Ji jausis vieniša. Manau, kad ją anksčiau ar vėliau atsiųs pas mane, kai tik bus galima ir kai aš viską parengsiu jos atvykimui.

Namelis jau baigtas, padarėm, kaip sugebėjom, bet norėčiau jai viską aprodyti. Gal ji galės jį papuošti, padaryti jaukesnį. Tikiuosi, jai irgi patiks šis kraštas. — Jis pasisuko į piemenį. — Ar jūs esate vadovas? — paklausė. — Gal galėtumėt pasakyti, kaip vadinasi ši šalis?

— Nejau nežinai? — paklausė žmogus. — Tai Knibliaus šalis. Knibliaus paveikslas, bent jau didžioji jos dalis, o maža dalelė dabar jau yra ir Parapijaus sodas...

— Knibliaus paveikslas! — apstulbęs ištarė Parapijus. — Negi viską čia sugalvojai tu? Nemaniau, kad esi toks protingas. Kodėl niekada nepasakojai?

— Jis jau seniai bandė tau pasakyti, — atsakė žmogus, — bet tu nenorėjai žiūrėti. Tais laikais jis teturėjo dažų ir drobės, o tu panorai ja užsidengti stogą. Judu su žmona vadindavote tai Knibliaus nesąmonėmis arba tomis teplionėmis.

— Bet tada tai neatrodė taip, kaip dabar, ne taip tikroviška.

— Tiesa, tai tebuvo užuomina. Tačiau galėjai ją suprasti, jei būtum bent pamėginęs.

— Aš pats nesuteikiau tau progos, — įsiterpė Kniblius. — Niekad nė nemėginau paaiškinti. Pravardžiuodavau tave Žemės Kurmiu. Bet negi tai svarbu? Mes gyvenom ir dirbom kartu. Galėjo būti ir kitaip, bet negalėjo būti geriau. Šiaip ar taip, dabar turbūt jau turiu keliauti. Tikiuosi, dar susitiksim, tikriausiai dar daug ką galėtume kartu nuveikti. Viso gero! — Jis šiltai paspaudė Parapijui ranką, tvirtą sąžiningo žmogaus ranką. Trumpam dar atsigręžė. Didžiojo Medžio žiedai švytėjo lyg liepsnos. Visi paukščiai skrajojo giedodami. Tada nusišypsojęs linktelėjo Parapijui ir nuėjo su piemeniu.

Jis troško viską sužinoti apie avis, apie ganyklas aukštumose, pažvelgti į atšiauresnį dangų, kopti vis aukščiau ir aukščiau, iki pačių Kalnų. Nežinau, kas tenai jam nutiko. Vargšelis Kniblius, dar būdamas namuose, pajuto tolumoje Kalnus ir nutapė juos savo paveikslo gilumoje, bet tik tie, kurie ten įkopė, žino, kokie jie iš tikro yra ir kas yra už jų.

— Mano nuomone, jis buvo kvaišas žmogelis, — kalbėjo municipaliteto narys Tompkinsas. — Iš jo nebuvo jokios naudos visuomenei.

— Na, nežinau, — atsakė Atkinsas, jis toli gražu nebuvo svarbus asmuo, tik paprasčiausias mokytojas. — Man rodos, tai priklauso nuo to, ką jūs laikote nauda.

— Jokios ekonominės nei praktinės naudos, — paaiškino Tompkinsas. — Drįstu manyti, kad jei jūs, mokytojai, išmanytumėt savo darbą, tai tokie žmonės būtų priversti kaip nors pasitarnauti. Bet jūs neišmanote, taigi atsiranda tokių beverčių žmonių. Jei šią šalį valdyčiau aš, priversčiau juos dirbti kokį nors naudingą darbą, plauti indus miesto virtuvėje ar panašiai, ir prižiūrėčiau, kad jie nedykinėtų. Arba išvaryčiau juos. Bent jau jį būčiau išvaręs labai seniai.

— Išvaręs? Norite pasakyti — anksčiau išsiuntęs į kelionę?