J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Taip, jei tik jums patinka tie beprasmiai senoviniai posakiai. Būčiau pasiuntęs jį per tunelį į Šiukšlyną, ten jam ir vieta.

— Tai jūs nelaikote tapybos doru amatu, jos neverta nei saugoti, nei kur nors panaudoti?

— Žinoma, tapybą galima panaudoti. Tik ne jo tapybą. Jauni žmonės turi užmojų, nebijo naujų idėjų ir metodų. Jie nepiešia senamadiško šlamšto. Tai jo asmeniniai svaičiojimai. Jis nebūtų sugebėjęs nupiešti nė reklaminio skelbimo. Vis krapštinėjosi su gėlėmis ir medžiais. Kartą paklausiau jo — kodėl? Jis atsakė — todėl, kad tai gražu! Ar gali patikėti? Gražu! “Ką? — paklausiau aš jo, — juk tai tik augalų virškinimo ir dauginimosi organai.“ Ir jis nesumojo, ką atsakyti. Kvailys.

— Kvailys, — atsiduso Atkinsas. — Taip, vargšelis taip ir nepabaigė nė vieno paveikslo. Tiesa, kai jis iškeliavo, jie “geriau“ panaudojo jo drobes. Bet mane graužia abejonės, Tompkinsai. Ar atsimeni tą didįjį paveikslą, kuriuo po audrų ir potvynių buvo užlopytas gretimo namo stogas? Laukuose radau nuplėštą gabalėlį. Jis buvo sumaitotas, bet dar įžiūrimas: kalno viršūnė ir medžio šaka su lapais. Vis nesiliauju apie jį galvojęs.

— Ką daręs? — paklausė Tompkinsas.

— Apie ką judu kalbatės? — sutrukdė jiems taikytis Perkinsas, Atkinsas buvo išraudęs kaip burokas.

— Apie nieką, — atsakė Tompkinsas. — Išvis nesuprantu, kodėl apie jį kalbam. Jis net mieste negyveno.

— Negyveno, — atšovė Atkinsas. — Tačiau tai nesutrukdė jums pasisavinti jo namuko. Štai kodėl landžiodavot pas jį ir šaipydavotės gerdami jo arbatą. Ką gi, jūs gavote namelį, antrą turite mieste, taigi neliekite ant jo apmaudo. Kalbėjomės apie Kniblių, jei šito klausėte, Perkinsai.

— O, vargšelis Kniblius! — šūktelėjo Perkinsas. — Nė nežinojau, kad jis tapė.

Tai buvo turbūt paskutinis kartas, kai buvo paminėtas Knibliaus vardas. Vis dėlto Atkinsas išsaugojo tą keistą drobės skiautę. Didžioji jos dalis sutrupėjo, bet vienas nuostabus lapas liko sveikas. Atkinsas jį įrėmino. Vėliau atidavė į miestelio muziejų, kur “Knibliaus pieštas lapas“ nuošaliame kampelyje kabėjo gana ilgai ir buvo kelių žmonių pastebėtas. Tačiau galų gale muziejus sudegė, taigi ir lapas, ir Kniblius nugrimzdo šioje ašarų pakalnėje į visišką užmarštį.

* * *

— Pasirodo, tai labai naudingas dalykas, — kalbėjo Antrasis Balsas. — Kaip atgaiva, kaip atostogos. Nepamainoma vieta sveikstantiems žmonėms, ir ne tik jiems, nes daugeliui tai padeda pasiruošti kelionei į Kalnus. Kai kuriuos paveikia tiesiog stebuklingai. Siunčiu ten vis daugiau ir daugiau žmonių. Retai kuriam prireikia grįžti.

— Iš tiesų, — atsiliepė Pirmasis Balsas. — Reikėtų tą vietą kaip nors pavadinti. Ką pasiūlytum?

— Durininkas jau senokai pasiūlė. Dabar stotyje jis šaukia: “Traukinys į Knibliaus Parapiją įlankoje.“ Knibliaus Parapija. Nusiunčiau apie tai jiems abiem žinią.

— Ir ką jie sakė?

— Juokėsi. Taip juokėsi, kad net Kalnai aidėjo.

PRIEDAI

APIE PASAKAS

Siūlau pakalbėti apie pasakas, nors ir suprantu, koks neapdairus šis žingsnis. Pasakų šalis, arba Fėjų kraštas, yra pavojinga vieta, kur žioplių laukia vilkduobės, o akiplėšų — požeminiai kalėjimai. Tikriausiai ir aš pats esu akiplėša, nes nors ir myliu pasakas nuo tada, kai išmokau skaityti, ir daug apie jas galvoju, nesu studijavęs jų kaip specialistas. Toje žemėje, kur pilna stebuklų, bet nerasi informacijos, aš tesu keliautojas (arba įsibrovėlis).

Pasakų karalystė neaprėpiama, joje pilna įvairiausių dalykų: čia gali sutikti visokiausių žvėrių ir paukščių, bekraščių jūrų ir nesuskaičiuojamų žvaigždžių, čia nuolat tyko pavojai, čia ir džiaugsmas, ir sielvartas kerta aštriai lyg kardas. Galbūt žmogus turėtų jaustis laimingas jau vien gavęs pasivaikščioti po šią nuostabią šalį, bet paregėję jos keistenybes ir turtus keleiviai, kurie norėtų apie juos papasakoti, praranda žadą. O ten klajojant nevalia pernelyg daug klausinėti, kad durys neužsitrenktų panosėje.

Tačiau yra keletas klausimų, į kuriuos kalbantysis apie pasakas turėtų atsakyti ar bent jau pamėginti atsakyti, kad ir koks įžūlus jis galėtų pasirodyti Pasakų krašto gyventojams. Pavyzdžiui: kas yra pasakos? Iš kur jos atsirado? Kokia iš jų nauda? Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus ar bent jau pateiksiu šį tą panašaus į atsakymus, kuriuos surinkau daugiausia iš pačių pasakų, bent jau tų kelių iš visos jų daugybės, su kuriomis esu susipažinęs.

PASAKA

Kas yra pasaka? Atsakymo į šį klausimą veltui ieškotumėte Oksfordo anglų kalbos žodyne. Žodžių junginio fairystory (pasaka, istorija apie fėjas) tenai iš viso nėra, o ir apie pačias fėjas nieko gero nepasakyta. Į “Priedus“ fairy-tale (pasaka) įtraukta nuo 1750 metų ir pagrindinės jos reikšmės yra (a) legenda ar pasakojimas apie fėjas, kurio reikšmė laikui bėgant kito, (b) nereali arba neįtikėtina istorija ir (c) melagystė.

Paskutiniai du punktai mano temai pernelyg platūs. O pirmasis per siauras. Ne toks siauras, jei rašytum esė, ganėtinai platus netgi daugeliui mokslo studijų, bet per siauras norint paaiškinti pasakos realybę. O ypač jei laikysimės leksikografinio fėjų apibrėžimo: “Tai nedidukės antgamtinės būtybės, kurioms liaudis priskiria sugebėjimą burtais kenkti arba padėti žmonėms.“

“Antgamtinis“ — tai sunkus ir pavojingas žodis visomis prasmėmis, tiek plačiau traktuojamas, tiek siauriau. Tačiau vargu ar jis tinka fėjoms, nebent priešdėlį ant(angl. super-) suprasime kaip aukščiausiąjį būdvardžio laipsnį. Nes, priešingai nei fėjos, kaip tik žmogus yra antgamtinis (ir neretai mažo ūgio); o jos yra tikros, daug už jį tikresnės. Tokia jau jų lemtis. Kelias į Pasakų šalį neveda nei dangun, nei, mano nuomone, pragaran, nors kai kurie ir tvirtina, kad jis gali nuvesti tenai netiesiogiai, velniui padedant.

Weizieki, siauras kelias bėga,

Jame erszkėczių daug labai,

Yra tai kelias link teisumo,

Nedaug kas nori eit tenai.

Weizieki, kelias sztai labai platus,

Gėlėm nuklots, nežeidžia kojų,

O yr tai kelias nuodėmės,

Bet žmonės mislin, kad į Rojų.

O sztai, weizieki, ar regi

Wingiuojant paupiais kelalį,

Jis weda pasakų krasztan

Ir mes keliausim į tą szalį. [* Iš viduramžių poemos „Tomas, eilių kūrėjas" (vert pust.)]

Kalbant apie nedidelį ūgį, neneigiu, kad toks supratimas būdingas šiuolaikinei fėjų sampratai. Neretai pagalvoju, kad būtų įdomu pamėginti atsekti, kodėl taip atsitiko, bet tiksliai atsakyti į šį klausimą man neužtenka žinių. Nuo seno žinoma, kad kai kurie Pasakų krašto gyventojai išties yra neaukšti (nors vargiai galėtume pavadinti juos nedidukais), bet mažas ūgis visai nėra svarbiausia šio krašto gyventojų charakteristika. Mažutės būtybės, elfai arba fėjos, yra (ko gero) modernios literatūros įgeidis [* Kalbu apie raidą, vykusią iki susidomėjimo kitų šalių folkloru. Tokį anglišką žodį kaip elfas ilgai veikė prancūzų kalbos žodis fėja; bet vėliau dėl vertimų ir fėja, ir elfas buvo paveikti germaniškų, skandinaviškų, keltiškų pasakų atmosferos ir įgijo huldu-folk (Islandija), daoine-sithe (Airija) ir tylwyth teg (Velsas) savybių (aut. past.)]. Galbūt visai suprantama, kad Anglijoje, kur meilė subtilumui ir gležnumui dažnai kartodavosi meno kūriniuose, pasakų srityje ji pateikiama per mažumą ir eleganciją, o Prancūzijoje ši meilė pateko į karaliaus rūmus ir virto pudra bei deimantais. Bet įtariu, kad šis sumažinimas iki gėlyčių bei drugelių yra ir racionalizacijos išdava, dėl kurio Elfų krašto romantika virto rafinuotumu, o nematomumas — trapumu, galimybe pasislėpti purienos žiede ar užsiglausti už žolės stiebo. Regis, tai tapo madinga tuomet, kai prasidėjus didžiosioms kelionėms pasaulis pasidarė per mažas sutalpinti ir elfus, ir žmones; tuomet, kai stebuklingoji Hai Brezil šalis vakaruose tapo paprasčiausia Brazilija, raudonmedžio šalimi [* Kad airiškoji Hy Breasil galėjo turėti įtakos pavadinimui „Brazilija", žr. Nansen, In Northen Mists, ii, 223-230 (aut. past.)]. Tačiau didžiausią įtaką, matyt, padarė literatūra, o čia svarbų vaidmenį suvaidino Williamas Shakespeare’as ir Michaelas Drytonas [* Jų įtaka neapsiribojo vien Anglija. Vokiškasis EI f, Elfe tikriausiai kilo iš Wielando 1764 m. išversto „Vasarvidžio nakties sapno" (aut. past.).