J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Taip ir “Beždžionės širdis“ yra paprasčiausia pasakėčia apie gyvūnus. Įtariu, kad į “Pasakų knygą“ ji pateko ne dėl savo satyros, o dėl krepšyje paliktos beždžionės širdies. Langui, studijuojančiam tautosaką, tai pasirodė reikšminga, net jei ši keista mintis tebuvo pokštas, nes, kaip tvirtina pasaka, iš tiesų beždžionės širdis buvo ten, kur ir turėjo būti, — krūtinėje. Bet pasakose tik atsitiktinai pasitaiko mintis [* Kaip pasakoje „Milžinas, kuris neturėjo širdies" Dasento „Norvegijos liaudies pasakose" ar Campbello „Undinėje" iš „Vakarų aukštumų tautų pasakų"(nr. Iv, cf t. p. nr i), ar dar neaiškiau - Grimmų „Krištolo rutulyje" (aut. past.)], kad žmogaus gyvybė arba jėga gali glūdėti kitoje vietoje ar daikte, arba kūno dalyje (ypač širdyje), kurią galima išimti ir paslėpti krepšyje, po akmeniu ar kiaušinyje.

Viena vertus, rašytinės tautosakos istorijoje šią idėją yra panaudojęs George’as MacDonaldas [* George MacDonald (1824-1905) - Škotijos rašytojas, poetas, pastorius (vert. past.)]pasakoje “Milžino širdis“, kurios pagrindinę mintį (kaip ir daugumą detalių) pasiskolino iš gerai žinomų tradicinių pasakų. Kita vertus, tai yra viena iš seniausių užrašytų istorijų, nes minima Egipto D’Orsigny papiruse užrašytoje “Pasakoje apie du brolius“. Joje jaunesnis brolis sako vyresniajam:

Aš užbursiu savo širdį ir paslėpsiu ją kedro žiede, pačioje viršūnėje. Kai kedrą nukirs ir mano širdis nukris ant žemės, tu turėsi ateiti jos ieškoti, net jei ieškoti tektų septynetą metų, o ją suradęs įdėk į šalto vandens indą ir aš tikrai gyvensiu. [* Budge „Egipto skaitymų knyga", p. xxi (aut. past.)]

Tačiau šios temos ir palyginimai atveda mus prie kito klausimo — iš kur atsirado pasakos? Be abejo, tai turėtų reikšti — iš kur sužinota apie pasakiškas būtybes? Klausti, iš kur atsirado patys pasakojimai (kad ir kaip tinkamai), būtų tas pats, kaip klausti, iš kur atsirado kalba arba mintis.

KILMĖ

Tiesą sakant, klausimas, iš kur atsirado pasakos, mus ir vėl atveda prie pagrindinio tyrimo. Pasakose pilna ir kitų elementų (kaip toji išimama širdis, gulbės plunksnų apdaras, užburti žiedai, keisti draudimai, piktos pamotės ir netgi pačios fėjos), kuriuos galima tyrinėti šio pagrindinio klausimo neužkliudant. Tokius tyrinėjimus galėtume laikyti moksliniais (bent jau tikslo atžvilgiu), kaip tik to siekia tautosakininkai ar antropologai, t.y. žmonės, kurie naudoja pasakas ne pagal paskirtį, o kaip žinių šaltinius, iš kurių traukia įrodymus ar informaciją juos dominančiomis temomis. Šiaip jau tai būtų teisėtas veiksmas, bet kai pamirštama pasakos esmė (tai istorija, kuri pasakojama kaip viena visuma), po tokių tyrinėjimų padaromos keistos išvados. Tokie tyrinėtojai itin kreipia dėmesį į pasikartojančius panašumus (kaip ir toji istorija apie širdį). Netgi tautosakos tyrinėtojai linkę atsisakyti teisingų savo minčių arba kalbėti sutrumpinimais, kurie ypač klaidina, kai iš monografijų patenka į knygas apie literatūrą. Jie linkę tvirtinti, kad dvi istorijos, sukomponuotos apie tokį patį tautosakos motyvą arba sukonstruotos iš panašių tokių motyvų derinių, yra vienodos. Taip mes perskaitom, kad “Beovulfas“ tėra istorijos “Požemių dvasia“ (“Dat Erdmanneken“) versija; kad “Juodasis Norovėjaus jautis“ yra “Gražuolė ir pabaisa“ arba kad tai ta pati “Eroto ir Psichės“ istorija; kad Norvegijos “Gudrioji mergelė“ (arba gėlų “Paukščių mūšis“ [* Žr. Campbell, op. cit., i (aut. past.)]ir daugybė jo variantų) yra “tas pats, kaip graikų mitas apie Jasoną ir Medėją“.

Tokie tvirtinimai (kai jie pernelyg sutrumpinami) gali kai kada pasirodyti ir teisingi; tačiau jie netinka nei pasakoms, nei menui, nei literatūrai. Juk išties svarbu būtent pasakos koloritas, jos atmosfera, neįmanomos suklasifikuoti savitos smulkmenos ir galiausiai pats pasakos turinys — visa tai, kas atgaivina sausą siužeto skeletą. Shakespeare’o “Karalius Lyras“ — tai ne Layamono “Bruto“ istorija. Arba išskirtinis “Raudonkepuraitės“ atvejis — juk vėlesnėse, perpasakotose šios istorijos versijose, kur mergaitę išgelbsti medkirčiai, tik antraeilis dalykas tėra jos kilmė iš Perrault pasakos, kurioje ją suėda vilkas. Juk čia svarbiausia, kad vėlesnėse istorijose atsiranda laiminga pabaiga (šiokia tokia, jei pernelyg negedėsime senelės), o Perrault versijoje jos nėra. Ir tai labai svarbus skirtumas, prie kurio aš dar grįšiu.

Žinoma, aš ir pats jaučiu stiprų troškimą išnarplioti surizgusias ir susipynusias Pasakų Medžio šakas, todėl neneigsiu, kad ši veikla turi savotiško žavesio. Tai glaudžiai susiję su mano filologiniais kalbos raizgyno, apie kurį težinau labai nedaug, tyrinėjimais. Tačiau man atrodo, kad netgi kalbos atžvilgiu daug svarbiau ir daug sunkiau suvokti pagrindines kalbos savybes ir jas išreikšti, negu gilintis į paprasčiausią kilmę. Taigi, kalbant apie pasakas, man daug įdomiau ir tam tikra prasme sunkiau svarstyti, kas jos yra, ką jos mums reiškia ir kokią alcheminę įtaką joms padarė ilgas laiko procesas. Pakartosiu Dasento [* Sir George Webbe Dasent (1817-1896) - Anglijos rašytojas (vert.past.)]žodžius: “Turėtume džiaugtis sriubos lėkšte po nosimi ir neieškoti jaučio kaulų, iš kurių ji išvirta.“ [* „Norvegijos liaudies pasakos", sk. xviii (aut. past.)]Tačiau, kad ir kaip būtų keista, Dasentas “sriuba“ vadino lyginamosios kalbotyros ankstyvųjų spėlionių kratinį, o “jaučio kaulų ieškojimu“ — reikalavimą pamatyti tuos darbus ir įrodymus, kuriais remiantis jis sudarytas. O aš “sriuba“ vadinu pačią istoriją, tokią, kokią ją pasakoja autorius ar perpasakotojas, o “kaulais“ — jos šaltinius ar medžiagą, netgi kai jie gali būti (dėl laimingo atsitiktinumo) tiksliai nustatyti. Tačiau aš nedraudžiu kritikuoti šios sriubos.

Taigi aš tik šiek tiek paliesiu pasakų atsiradimo klausimą. Nesu pasirengęs kaip nors kitaip jį nagrinėti, nes iš visų trijų klausimų jis man mažiausiai reikšmingas, taigi pakaks kelių pastabų. Visiškai aišku, kad pasakos (platesne ar siauresne prasme) yra išties labai senos. Pasakojimai atsiranda labai senuose šaltiniuose, jų galima aptikti visur, kur tik egzistuoja kalba. Taigi mums akivaizdžiai iškyla ta pati problema, su kuria susiduria archeologai arba lyginamosios kalbotyros specialistai — tai polemika tarp panašių dalykų nepriklausomos evoliucijos (ar, tiksliau, sukūrimo), paveldėjimo iš bendrų šaknų ir pasklidimo iš vieno ar daugiau centrų įvairiu metu. Daugelis diskusijos dalyvių (vienoje ar abiejose pusėse) linksta pernelyg supaprastinti klausimą; nesitikiu, kad manoji nuomonė bus išimtis. Pasakų istorija, ko gero, daug sudėtingesnė už fizinę žmonijos istoriją, ji tokia pat sudėtinga kaip ir žmonių kalbos istorija. Visi trys dalykai - nepriklausomas sukūrimas, paveldėjimas ir pasklidimas — greičiausiai suvaidino savo vaidmenį kuriant painų Pasakos voratinklį. Ir dabar jau nebe mes, o vien elfai tegali jį išpainioti [* Išskyrus ypač sėkmingus atvejus arba tik tada, kai kalbama apie tam tikras atsitiktines detales. Išties lengviau išpainioti vieną siūlą - įvykį, vardą, motyvą, negu sekti visą paveikslą, suaustą iš daugybės siūlų. Nes kartu su paveikslu gobelene atsiranda naujas elementas: paveikslas yra daugiau nei jį sudarantys siūlai. Čia ir glūdi analitinio (arba mokslinio) metodo silpnumo šaknys: jis daug pasako apie atskiras istorijos detales ir labai mažai arba beveik nieko apie visumą, kurią jos sudaro (aut. -past.)]. Iš visų trijų svarbiausias yra sukūrimas, beje, jis yra ir paslaptingiausias (ir tai nenuostabu). Kiti du komponentai galiausiai nuveda atgal prie istorijos pasakotojo, jos kūrėjo. Artefakto arba istorijos pasklidimas (skolinimasis erdvėje) tiktai nurodo tą pačią problemą kitoje vietoje. Tariamo pasklidimo centre kadaise turėjo gyventi kūrėjas. Tas pats ir dėl paveldėjimo (skolinimasis laike): šiuo keliu eidami mes taip pat rasime tuo metu gyvenusį kūrėją. Ir jeigu tikėsime, kad kartais nepriklausomai viena nuo kitos atsiranda panašios idėjos, temos ar išraiškos priemonės, mes tik pripažinsime, kad senovėje buvo daugiau kūrėjų, bet niekada aiškiau nesuprasime jų dovanos.