J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Jeigu mes stabteltume ne vien norėdami pastebėti, kad tokių senų detalių išliko, bet ir pagalvoti, kaip jos išliko, manau, turėtume pripažinti, kad daugiausia, jeigu ne visada, tai nutiko būtent dėl šio literatūrinio įspūdžio. Juk ne mes pirmieji pajutome tai, ir netgi ne broliai Grimmai. Pasakos, be jokios abejonės, tai uolos, iš kurių tik patyrę geologai gali atskirti fosilijas. Senovinės dalelės labai lengvai gali būti pašalintos ar pakeistos, kaip rodo tos pačios istorijos skirtingų variantų palyginimas. Dažniausiai jose išlieka (arba įterpiami) tie elementai, kurių literatūrinę reikšmę sąmoningai ar nesąmoningai jaučia pasakotojas [* Žr. B pastabą pabaigoje (aut. past.)].

Netgi jei pasakos draudimas ir kyla iš senovinio tabu, kurio kadaise buvo laikomasi, vėliau pasakoje jis tikriausiai išliko dėl didžiulės mitinės to draudimo reikšmės. Galbūt kai kurių tabu šaknyse netgi glūdi šios reikšmės nuojauta. Negalima to daryti — o jei neklausysi, sielvarto apimtas išeisi klaidžioti po pasaulį. Tokių draudimų yra ir švelniausiose pasakose vaikams. Netgi triušiui Petriukui buvo uždrausta įžengti į sodą, kur jis prarado apsiaustą ir susirgo. Užrakintos durys — tai amžinas gundymas.

VAIKAI

Dabar pakalbėsiu apie vaikus ir taip prieisime paskutinį, svarbiausią iš trijų klausimų: ar yra ir kokia pasakų vertė ir funkcijos dabar ? Paprastai manoma, kad vaikai geriausi ir natūraliausi pasakų klausytojai. Pasaką, kurią, kritikų nuomone, savo malonumui gali skaityti ir suaugę, jie juokais apibūdina taip: “ši knyga skiriama vaikams nuo šešerių iki šešiasdešimties metų.“ Tačiau niekada nesu girdėjęs, kad naują automobilio modeliuką kas nors liaupsintų taip: “šis žaisliukas pralinksmins vaikus nuo septynerių iki septyniasdešimties metų“, nors toks komentaras, mano nuomone, tiktų labiau. Ar tarp vaikų ir pasakų yra koks nors esminis ryšys? Ar reiktų stebėtis, jei jas savo malonumui skaitytų ir suaugusieji? Jeigu skaitytų jas kaip pasakas, o ne tyrinėtų kaip keistenybę. Suaugusiems žmonėms leidžiama rinkti ir tyrinėti viską, netgi senas teatro programas ar popierinius krepšius.

Tarp gana išmintingų žmonių, kurie nelaiko pasakų pražūtingomis, rodos, vyrauja nuomonė, kad yra tokia pat natūrali sąsaja tarp vaikiško mąstymo ir pasakų, kaip tarp vaikų ir pieno. Aš laikau tai klaida, geriausiu atveju dirbtinio jausmingumo sukelta klaida, kurią dažniausiai daro tie, kurie dėl asmeninių priežasčių (tokių kaip vaikų neturėjimas) linkę laikyti vaikus kažkokia ypatinga rūšimi, o ne pačiais normaliausiais, nors kol kas nesubrendusiais, tam tikros šeimos ir apskritai žmonijos nariais.

O išties pasakos su vaikais siejamos tik dėl šeimos gyvenimo atsitiktinumo. Mūsų išsilavinusi visuomenė ištremia pasakas į vaikų kambarius, kaip tėvai ištremia į žaidimo kambarius nušiurusius ar senamadiškus baldus, nes, pirma, suaugusieji jų nebenori, o antra, nesijaudina, jei jie bus apgadinti [* Kalbant apie istorijas ir kitokią vaikišką išmintį, yra ir kitas veiksnys. Turtingesnės šeimos vaikams prižiūrėti neretai samdo tokias moteris, kurios pasakoja istorijas remdamosi savo kaimiška išmintimi, dažnai pamiršta „išsilavinusiųjų". Šis šaltinis jau senokai išseko, bent jau Anglijoje, tačiau kadaise jis buvo svarbus/Vėlgi, nėra įrodymų, kad vaikai buvo tinkamiausi šios nykstančios „tautosakos" klausytojai. Lygiai taip pat (ar geriau) auklėms buvo galima leisti išrinkti baldus ar paveikslus (aut. past.)]. Juos pasirenka ne vaikai. Vaikai, kaip grupė, — nors nuo visų kitų tesiskiria patirties stoka, — nei mėgsta pasakas labiau už suaugusiuosius, nei supranta jas geriau už suaugusiuosius, nei vertina jas labiau už visus kitus dalykus. Jie maži ir auga, normalu, kad yra smalsūs, taigi paprastai pasakos jiems patinka. Tačiau tik kai kurie vaikai ir kai kurie suaugusieji jas ypač pamėgsta, ir šis pomėgis nėra nei ypatingas, nei vyraujantis [* Žr. C pastabą pabaigoje (aut. past.)]. Šis pomėgis, beje, neatsiranda ankstyvoje vaikystėje, nebent būtų paskatintas iš šalies, o jei jis įgimtas, tai laikui bėgant ne silpsta, o stiprėja.

Tikra tiesa, kad pastaruoju metu pasakos rašomos ar adaptuojamos būtent vaikams. Tačiau tai galima padaryti ir su muzika, eilėmis, romanais, istorija ar moksliniais žinynais. Tai pavojingas procesas, netgi jeigu ir reikalingas. Tiesą sakant, nuo katastrofos saugo vien tai, kad menai ir mokslas apskritai nėra skirti vaikams, mokykloje ar darželyje jiems tesuteikiamas miglotas šių dalykų supratimas, kurio, suaugusiųjų nuomone (labai dažnai klaidinga), vaikams turėtų užtekti. Jei vaikams iš viso suteikiamas koks nors supratimas, jis labai dažnai būna sugadinamas. Ar tai būtų nuostabi pasaka, ar geras paveikslas, ar naudingas mechanizmas (kad ir mikroskopas), be priežiūros palikti mokyklos klasėje, bus sulaužyti. Taip ištremtos, išmestos iš suaugusiųjų meno pasaulio pasakos bus sugriautos, tiesą sakant, jos ir buvo ištremtos ir sugriautos.

Taigi, mano nuomone, pasakos nėra skirtos vien vaikams. Pasakų rinkiniai savo prigimtimi yra palėpės bei nenaudojamo šlamšto sandėliukai ir tik laikinai, kai kur, tapo vaikų kambariais. Jų turinys sujauktas, dažnai į viena suminkyta įvairios datos, tikslai ir pomėgiai, bet kartais tarp jų galima aptikti itin vertingų dalykų — nelabai apgadintų senovinių meno darbų, kuriuos tik kvailys galėtų lengva ranka išmesti.

Andrew Lango “Pasakų knygos“ galbūt ir nėra šlamšto sandėliukai. Jos labiau primena sendaikčių turgaus prekystalius. Kai kas pastabus pasivaikščiojo po palėpes ir sandėliukus ieškodamas vertingesnių daiktų. Jo rinkiniai tėra šalutinis suaugusiojo mitologijos ir tautosakos tyrinėjimų produktas, tik paverstos vaikiškomis knygomis [* Paties Lango ar jo padėjėjų. Daugumai originalių (ar seniausių išlikusių) tekstų tai netinka (aut. past.)]. Verta apsvarstyti kai kurias Lango pateiktas įžvalgas.

Pirmosios knygos įvade kalbama apie “vaikus, kuriems visa tai buvo pasakojama“. “Jose atsispindi, — rašo jis, — vaikystė, ištikima ankstyviesiems pomėgiams, kai tikėjimas dar aštrus ir trokštama stebuklų.“ “Ar tai tiesa?“ — rašo jis. — štai svarbiausias klausimas, kurį užduoda vaikai.“

Įtariu, kad apie tikėjimą ir stebuklų troškimą čia kalbama kaip apie identiškus ar labai artimus dalykus. O tai visiškai skirtingi dalykai, nors stebuklų troškimo augantis protas ir neišskiria iš bendro smalsumo. Nėra abejonės, kad Langas žodį “tikėjimas“ vartoja pačia primityviausia prasme: tai tikėjimas, kad daiktas yra ar egzistuoja tikrajame (pirminiame) pasaulyje. O jei taip, tai bijau, kad Lango žodžiai, atmetus jausmingumą, reiškia tik tai, kad stebuklinių pasakų pasakotojas privalo ar gali naudotis vaikų patiklumu ir patirties stoka, tuo, kad vaikams kartais sunkoka atskirti faktus nuo išgalvojimų, nors tai svarbiausias sveiko žmogaus proto bruožas, būdingas ir pasakų pasauliui.

Žinoma, vaikai gali patikėti, jei pasakotojas pakankamai patyręs ir sugeba įtaigiai pasakoti. Tai vadinama “valingu nepatiklumo užgniaužimu“. Bet man visai neatrodo, kad tai tinkamas to, kas nutinka, suvokimas. Iš tiesų pasakotojas veikia kaip Dievo kūrybos atspindėtojas. Jis sukuria antrinį pasaulį, į kurį gali įžengti žmogaus mintis. Tame pasaulyje visa, apie ką jis pasakoja, yra tikra ir atitinka to pasaulio įstatymus. Taigi, kol tenai esate, jūs viskuo tikite. Vos tik netikėjimas pakelia galvą, apžavai pranyksta ir magija, tiksliau, menas, žlunga. Tuomet jūs vėl atsiduriate pirminiame pasaulyje ir žvelgiate į mažutį, nevykusį antrinį pasaulėlį iš šalies. Jei aplinkybės ar mandagumas jus verčia klausytis toliau, netikėjimą reikėtų užgniaužti (ar užsmaugti), kitaip klausytis būtų nebeįmanoma. Šis užgniaužimas pavaduoja nuoširdumą, tai gudrybė, kurią naudojame, kai teikiamės žaisti žaidimus, ką nors įsivaizduojame ar bandome (daugiau ar mažiau valingai) rasti kai ką vertinga meno kūrinyje, kuris mums nepavyko.