J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Žinoma, išmonė labai patraukia užburiančiu keistumu. Tačiau šis patrauklumas atsisuko prieš ją ir sugadino jai reputaciją. Daugeliui žmonių nepatinka būti užburtiems. Jiems nepatinka nukrypimai nuo pirminio pasaulio ar nuo to migloto jo supratimo, kuris jiems pažįstamas. Todėl jie kvailai ir netgi pagiežingai painioja išmonę su sapnais, kurie neturi nieko bendra su menu [* Tai tinka ne visiems sapnams. Kai kuriuose jų yra išmonės. Bet tai išimtis. Išmonė yra racionali, o ne iracionali veikla (aut. past.)], ir su psichiniais sutrikimais, kurių neįmanoma netgi kontroliuoti — su iliuzijomis bei haliucinacijomis.

Ar tai būtų klaida, ar baimės pagimdyta pagieža ir iš jos išplaukianti antipatija, ji nėra vienintelė tokio supainiojimo priežastis. Išmonė turi ir vieną esminį trūkumą — ją sunku įgyti. Manau, išmonė galėtų labiau, o ne mažiau pasižymėti kūryba, bet praktika rodo, kad kuo kuriami vaizdai nepanašesni į tikruosius pirminio pasaulio vaizdus, tuo sunkiau sukurti “vidinę tikrovės damą“. Daug lengviau tokią tikrovę kurti iš rimtesnės medžiagos. Taip išmonė dažnai lieka neatskleista, ji buvo ir bus naudojama lengvapėdiškai arba tik pusiau rimtai, o kartais tiesiog kaip apdaila — ji tėra vien užgaida. Kiekvienas, paveldėjęs neįtikėtiną gebėjimą kalbėti, gali pasakyti žalia saulė. Daugelis gali ją tokią įsivaizduoti ar pavaizduoti. Tačiau to neužtenka — nors ir tai jau būtų daug stipresnis vaizdas už tuos “trumpus apmatus“ ar “gyvenimo stenogramas“, kurie taip garbinami literatūroje.

Reikėtų daug darbo ir proto, taip pat ypatingų gabumų, išties elfų meno, sukurti antriniam pasauliui, kuriame žalia saulė tiktų, kur ja galėtum patikėti. Tik nedaugelis imasi šios sunkios užduoties. Tačiau jeigu jie pabando ir jeigu jiems pavyksta, tuomet tai jau retas meno laimėjimas — pasakojamasis menas, istorijų kūrimas, pirminė ir galingiausia jo išraiška.

Išmonę geriausia reikšti žodine forma, tai tikroji literatūra. Pavyzdžiui, tapyboje keistenybes vaizduoti pernelyg lengva, rankos aplenkia mintį ar netgi ją nugali [* Žr. E pastabą pabaigoje (aut. past.)]. Tuomet dažniausiai nutapomi kvaili ar liguisti paveikslai. Nelaimė, drama, visiškai kitoks menas nei literatūra, yra glaudžiai su ja susijęs, netgi laikomas literatūros šaka. Lygiai tokia pat nelaimė yra ir išmonės nuvertinimas. Iš dalies šis nuvertinimas kaltas, kad kritikai linkę girti tas literatūros ar “vaizduotės“ šakas, kurios jiems patiems patinka iš prigimties arba dėl auklėjimo. Šalyje, kur gimė didingi dramos veikalai ir Shakespeare’o darbai, kritikai pernelyg linkę dramatizuoti. Tačiau drama iš prigimties priešinga išmonei. Netgi paprasčiausiai išmonei, jeigu ji tinkamai pristatoma, t.y. žodžiu ir judesiu, retai kada pavyksta sukelti dramą. Išmonė nesileidžia klastojama. Kalbančiais žvėrimis aprengti žmonės gali maivytis ar prajuokinti, bet didelės išmonės neparodo. Mano nuomone, tai puikiai atspindi niekam tikusi forma — pantomima. Kuo labiau ji priartėja prie “dramatizuotos pasakos“, tuo blogiau. Dar įmanoma kentėti, jei iš siužeto ir visos jo išmonės tepaliekami farso rėmai, o iš žiūrovų per visą vaidinimą niekas nesitiki “tikėjimo“. Žinoma, taip nutinka dar ir dėl to, kad dramos statytojai mėgina prisigalvoti būdų, kaip parodyti išmonę ar magiją. Kartą žiūrėjau vadinamąją “vaikų pantomimą“, ištisą pasakos “Batuotas katinas“ pastatymą, kur buvo netgi mėginimas pavaizduoti žmogėdros virtimą pele. Jei būtų pavykę, tai būtų tiesiog žiūrovus pergąsdinęs aukšto lygio magijos seansas. O šiaip, nors ir atliktas su šiokiu tokiu išradingumu, naudojant šviesas, neišsklaidė nepasitikėjimo, nes lakstymo ir uždangos traukymo tikrai buvo per daug.

Skaitydamas “Makbetą“ dar galiu pakęsti raganas, jos atlieka pasakotojų vaidmenį ir, nors labai supaprastintos, tiesiog varganos savo giminės atstovės, yra šiokia tokia užuomina į blogį. Žiūrint vaidinimą jų kęsti beveik neįmanoma. Būtų visai neįmanoma, jei neprisiminčiau jų vaidmens skaitytoje istorijoje. Man sako, kad jausčiausi visai kitaip, jei mąstyčiau kaip žmonės iš anos epochos, kai vyko raganų medžioklė ir jų teismai. Betgi tai reiškia — jei tikėčiau, kad raganos egzistuoja pirminiame pasaulyje, kitaip sakant, jei jos nebūtų išmonė, šis ginčas atskleidžia esmę. Jei dramaturgas, o ypač toks kaip Shakespeare’as, mėgina pasinaudoti išmone, ji greičiausiai arba ištirps, arba sumenks. “Makbetą“ sukūrė žmogus, kuriam pritrūko ar gabumų, ar kantrybės rašyti romaną.

Daug svarbesnė už sceninių efektų silpnumą priežastis, mano nuomone, yra ši — pačia savo prigimtimi drama mėgina mėgdžioti arba pavaduoti magiją: padaryti matomą ir girdimą įsivaizduojamą istorijos veikėją. Tai mėginimas klastoti burtus. Norint įvesti žiūrovą, kad ir kaip schematiškai, į šį pusiau magišką antrinį pasaulį, reikia dar daugiau išmonės arba magijos, nes tai jau vidinis, arba tretinis, pasaulis. Pernelyg sudėtinga. Bet visai įmanoma padaryti. Tik aš niekada nemačiau sėkmingai atlikto darbo. Negalima geriausia dramos rūšimi vadinti tos, kur pagrindinės meno ir iliuzijos priemonės yra kalbantys ir vaikštantys žmonės [* Žr. F pastabą pabaigoje (aut. past.)].

Būtent todėl, kad dramos veikėjai ir netgi scenos ne įsivaizduojami, o išties matomi, drama yra (nors ir naudoja panašias priemones: žodžius, eiles, siužetą) visiškai kitoks menas negu pasakojimas. Taigi jei jums labiau patinka ne literatūra, o drama (kaip ir daugumai kritikų), arba jūs susidarote savo nuomonę klausydami tiktai dramos kritikų ar netgi žiūrėdami vaidinimus, jūs galite nesuprasti tikro pasakojimo meno arba sprausti jį į sceninio veiksmo rėmus. Pavyzdžiui, veikėjai, netgi žemiausi ir nuobodžiausi, jums gali patikti labiau negu daiktai. Scenoje apie medžius tegalima pasakyti labai nedaug.

“Pasakų šalies dramos“ — tie vaidinimai, kuriuos, pasak daugybės liudytojų, elfai dažnai rodo žmonėms, — pasižymi gyva išmone ir tokiu nuoširdumu, kokio žmonės nepasiektų jokiomis priemonėmis. Todėl paprastai jų poveikis (žmogui) toli pralenkia antrinį tikėjimą. Stebėdamas Pasakų šalies dramą jūs pats kūniškai esate, ar manotės esąs, antrinio pasaulio viduje. Gali būti, kad ši patirtis labai panaši į sapną ir kartais yra (regis) painiojama su juo (žmonių). Tačiau Pasakų šalies dramoje jūs atsiduriate kažkieno kito sapne, ir šis nerimą keliantis žinojimas kartais gali jums išslysti. Tiesiogiai patirti antrinį pasaulį — tai pernelyg stiprus stebuklingas gėrimas ir jūs visiškai juo patikite, kad ir kokius stebuklus regėtumėte. Jūs suklaidintas, o ar būtent šito siekia elfai (visada ar tik kartais) — tai jau kitas klausimas, šiaip ar taip, patys jie nėra suklaidinti. Jiems tai tik viena iš meno formų, visai kitokia negu vadinamieji burtai ar magija. Jie negyvena iliuzijomis, nors galbūt skiria joms daugiau laiko negu žmonės menininkai. Tikrasis, pirminis pasaulis yra tas pats tiek žmonėms, tiek elfams, tik skirtingai jų suvokiamas ir vertinamas.

Reikia pakalbėti apie šį elfų meną, bet kad ir kokius žodžius pasirinktume, jie bus neaiškūs ir painiojami su kitais dalykais. Magiją, apie kurią kalbėjau (žr. p. 308) anksčiau, pasitelkti nesunku, bet to daryti nereikia. Magiją palikime burtininkams. Menas yra žmonių darbo procesas, kuris sukelia antrinį tikėjimą (bet tai nėra nei svarbiausias, nei vienintelis jo tikslas). Tokį meną, tik kruopščiau ir dėdami mažiau pastangų, gali kurti ir elfai, bent jau sklinda tokie gandai, bet specifiškesnį ir galingesnio poveikio elfų meną, nerasdamas geresnio žodžio, aš pavadinsiu kerais. Kerai sukuria antrinį pasaulį, į kurį gali patekti ir kūrėjas, ir žiūrovas; kol jie yra viduje, šis pasaulis jaudina, bet jų troškimas ir tikslas yra grynai meninis. O magija sukelia, ar bent jau apsimeta sukelianti, permainas pirminiame pasaulyje. Visai nesvarbu, kas tai daro, fėja ar mirtingasis, ji skiriasi nuo kitų dviejų aptartų dalykų, nes tai ne menas, o meistriškumas, jis trokšta galios valdyti daiktus ir gyvus padarus.