J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Išmonės elementai, randami kitų rūšių prozoje ar poezijoje, netgi jei tai tik atsitiktinės puošmenos, padeda įvykti tokiam išlaisvinimui. Tačiau ne taip visiškai kaip pasaka, kuri sutelkta aplink išmonę ar nupinta iš jos, nes išmonė yra pasakos šerdis. Išmonė gimsta iš pirminio pasaulio, tačiau geram amatininkui patinka medžiaga, su kuria dirba, jis jaučia ir yra gerai perpratęs molį, akmenį ar medį, ką mums tegali duoti kūrimo aktas. Nukalus kardą Gramą atsiskleidė geležis, sukūrus Pegasą kilnesni tapo visi arkliai, o Saulės bei Mėnulio Medžiai pašlovino šaknis ir kamienus, vaisius ir žiedus.

O pasakos ar jų (geresnioji) dauguma kalba apie labai paprastus ir svarbiausius dalykus, nepaliestus išmonės, bet šie paprasti dalykai tiesiog sušvinta įdėti į žėrinčius rėmus. Nes istorijų kūrėjas, kuris leidžia sau laisvai elgtis su gamta, gali būti jos mylimasis, o ne vergas. Būtent pasakos man padėjo nujausti žodžių galią ir tokių dalykų kaip akmuo ir geležis, medis ir žolė, ugnis ir namas, duona ir vynas nepaprastumą.

Ir pabaigai pakalbėsiu apie išsivadavimą ir paguodą, kurie iš prigimties yra glaudžiai susiję. Nors pasakos jokiu būdu nėra vienintelis būdas išsivaduoti, dabar tai viena iš akivaizdžiausių ir (kai ką) labiausiai piktinanti eskapizmo — bėgimo nuo tikrovės — literatūrinė forma; taigi aptariant jas reikia apsvarstyti ir kritikų vartojamą terminą escape (išsigelbėjimas, pabėgimas).

Tvirtinau, kad išsigelbėjimas yra viena iš pagrindinių pasakos funkcijų. Nenorėdamas jo niekinti, negaliu pritarti paniekos ir gailesčio kupinai nuostatai, su kuria dabar taip dažnai kalbama apie “pabėgimą“, — tokiai nuostatai šio žodžio vartojimas už literatūros kritikos ribų visai nesuteikia pagrindo. Kritikų taip pamėgtame “tikrame gyvenime“ pabėgimas yra labai praktiška taisyklė, jis gali būti netgi didvyriškas. Čia pabėgimo nėra už ką kritikuoti, nebent jis nepasisektų, o kritikams atrodo, kad kuo jis geriau pavyksta, tuo blogiau. Tai piktnaudžiavimo žodžiais ir painiavos mintyse pavyzdys. Už ką niekinti žmogų, kuris mėgina pabėgti iš kalėjimo ir grįžti namo? O jeigu jam nepavyksta, tai negi jis neturi teisės mąstyti ir kalbėti ne vien apie kalėjimo sienas ir prižiūrėtojus? Pasaulis už sienų niekur nepradingo tik todėl, kad kalinys jo nebemato. Jei kritikai vartoja žodį “pabėgimas“ šia prasme, tai jie pasirinko ne tą žodį, negana to — ne visada nuoširdžiai klysdami jie painioja kalinio pabėgimą su kario dezertyravimu. Kaip tik tokią etiketę gali priklijuoti nacių partijos atstovas, pavadindamas išdavyste išsigelbėjimą iš fiurerio ar kokio kito reicho kančių ir netgi jo kritiką. Taip elgiasi ir šie kritikai, norėdami mus dar labiau supainioti ir sukelti panieką savo oponentams, jie ne vien dezertyravimui, bet ir tikram išsivadavimui klijuoja paniekos etiketę, kurią lydi pasibjaurėjimas, pyktis ir pasmerkimas. Jie ne tik painioja kalinio išsivadavimą su dezertyro sprukimu, bet, regis, labiau už patriotišką pasipriešinimą jie vertina kolaborantišką paklusnumą. Tada telieka pasakyti: “Kraštą, kurį myli, užvaldė blogis“, ir pateisinsi bet kokią išdavystę, o tiksliau, tai bus jau nebe išdavystė.

Leisiu sau pajuokauti: nebandykite savo pasakose teigti (tiksliau, demonstruoti) masinės gamybos elektrinių gatvės žibintų kaip išsivadavimo (šia prasme). Tačiau įmanoma, o dažniausiai taip ir nutinka, kad išsivaduojama pajutus pasibjaurėjimą šiuo tipišku technikos amžiaus produktu, kai kruopštumas ir išradingumas susiję su bjaurumu ir (dažniausiai) prasta kokybe. Šiuos žibintus galima išmesti iš pasakojimo paprasčiausiai todėl, kad tai prasti žibintai, ir visai gali būti, kad pasaka išmokys mus pastebėti šį liūdną faktą. Tačiau yra vienas dalykas — teigiama, kad “elektriniai žibintai turi išlikti“. Jau seniai Chestertonas teisingai pasakė, kad vos išgirdęs apie ką nors sakant, kad viena ar kita “turi išlikti“, suprasdavo, kad tą dalyką netrukus pakeis kitas — maža to, netrukus jis bus laikomas nutriušusiu ir atgyvenusiu. “Mokslo tempai paspartėjo dėl karo reikmių, jis nepermaldaujamai žengia pirmyn... ir palieka kai kuriuos dalykus užpakalyje, pranašaudamas naują elektros panaudojimo raidą“ — tai reklama. Ji tuos pačius dalykus sako dar grėsmingiau. Galima nekreipti dėmesio į elektrinį gatvės žibintą, nes jis tėra labai nesvarbus ir trumpalaikis. Pasakos kalba apie daug ilgaamžiškesnius ir svarbesnius dalykus. Pavyzdžiui, apie žaibus. Išsivadavimo šalininkai, eskapistai, nepataikauja trumpalaikei madai kaip jų oponentai. Jie nelaiko daiktų (kuriuos gana protinga būtų pavadinti blogais) savo šeimininkais ar savo dievais, nešlovina jų kaip amžinų ar netgi “negailestingų“. O jų oponentai, niekinamai susiraukę, negali tvirtinti, kad jie tuo pasitenkins: juk jie gali imti kurstyti žmones daužyti gatvės žibintus. Išsivadavimas turi ir kitą veidą, daug piktesnį — tai Reakcija.

Ne taip seniai — nors tai atrodo neįtikėtina — girdėjau vieną Oksenfordo tarnautoją sveikinant netoliese įsikūrusias masinės produkcijos gamyklas ir automobilių riaumojimą gatvėse, nes universitetui tai suteikia “kontaktą su tikru gyvenimu“. Galbūt jis norėjo pasakyti, kad dvidešimtame amžiuje žmonių gyvenimo ir darbo atmosfera barbariškėja siaubingu greičiu ir kad triukšminga šio reiškinio demonstracija Oksfordo gatvėse perspėja, kad sveikumo oazę beprotybės dykumoje nuo ryžtingo puolimo (praktinio ir intelektualinio) nebeilgai gins paprastos tvoros. Bet bijau, kad visiškai priešingai, šiaip ar taip, šiame kontekste posakis “tikras gyvenimas“ visai neatitinka akademinių standartų. Pastaba, kad automobiliai yra “gyvesni“ už, tarkim, kentaurus ar slibinus, yra keistoka, o tai, kad jie “tikresni“ už, tarkime, arklius, — apgailėtinai absurdiška. Koks tikras, koks sukrečiančiai gyvas yra gamyklos kaminas, palyginti su guoba: apgailėtina atgyvena, nerealia eskapisto svajone!

O aš negaliu savęs įtikinti, kad Blečlio stoties stogas realesnis už debesis. Nepasakyčiau, kad jis mane įkvepia kaip istorinis daiktas, nė nepalyginti su legendiniu dangaus kupolu. Bivrosto tiltas į dievų buveinę, saugomas Heimdalio su auksiniu Gjalarhormo ragu, man daug įdomesnis už tiltą į ketvirtąją platformą. Iš savo širdies tyrų aš negaliu išguiti klausimo: ar labiau su išmone auginti geležinkelių inžinieriai nebūtų geriau susidoroję su savo gausiomis pareigomis, negu tai daro dabar? Tikriausiai pasakos būtų geresnės menų globėjos nei tas akademinis asmuo, apie kurį aš ką tik kalbėjau.

Didžioji dalis literatūros, kurią jis (ko gero) ir kiti (be abejo) pavadintų rimta, tėra vaidinimas po stikliniu stogu prie municipalinio baseino. Galbūt pasakos ir prigalvoja skraidančių ore ar gyvenančių po žemėmis pabaisų, bet jos bent jau nesistengia pabėgti nuo dangaus ir jūros.

Ir jeigu mes kuriam laikui paliktume nuošalyje išmonę, nemanau, kad pasakų kūrėjams ar skaitytojams reikėtų gėdintis “pabėgimo“ nuo archaizmų — jeigu jiems labiau patinka ne slibinai, o arkliai, pilys, laivai, lankai ir strėlės; ne vien elfai, bet ir riteriai, karaliai ir kunigai. Nes protingas žmogus galiausiai susimąstęs (gana nepriklausomai nuo pasakų ar romanų) gali pradėti smerkti tokius pažangos dalykus kaip gamyklos arba automatai ir bombos, kurie, rodos, yra patys natūraliausi, neišvengiamiausi ir, drįstume pasakyti, — negailestingiausi gamyklų produktai, apie kuriuos paprasčiausiai tyli eskapistinė — “bėganti nuo tikrovės“ literatūra.

“Šiuolaikinio Europos gyvenimo šiurkštumas ir bjaurumas“ — to paties tikrojo gyvenimo, kuriuo turėtume džiaugtis, — “tai neužtektinas arba netikusios sąveikos su aplinka biologinis nepakankamumas.“ [* Christopher Dawson, „Progresas ir religija", p. 58-59. Vėliau jis priduria: „Visas tas Viktorijos laikų puošnumas, cilindrai ir surdutai, be abejo, reiškė kažką svarbaus devyniolikto šimtmečio kultūroje, taigi su šia kultūra jie paplito visame pasaulyje kaip jokia kita drabužių mada prieš tai. Galbūt mūsų palikuonys joje įžvelgs nuožmų Asirijos grožį - tos negailestingos ir didžios juos sukūrusios epochos simbolį; tačiau kad ir kaip ten būtų, jam trūksta to tiesaus ir nuolatinio grožio, kuris būtinas visiems drabužiams, jiems, kaip ir juos pagimdžiusiai kultūrai, trūksta sąryšio su gamta bei žmogaus prigimtimi (aut. past.)]Pati beprotiškiausia pilis, pasirodžiusi iš milžino krepšio vienoje gėlų pasakoje, vis dėlto nėra tokia bjauri kaip automatinė gamykla, o kartu (jei pasinaudotume labai šiuolaikišku posakiu) daug tikresnė. Ir kodėl mums nepabėgus nuo “nuožmios Asirijos“ cilindrų absurdo ar siaubingų morlokiškų gamyklų, kodėl jų nepasmerkus? Juos smerkia netgi labiausiai bėgančios nuo tikrovės literatūros formos — mokslinės fantastikos — rašytojai. Šie pranašai dažnai numato (ir daugelis, atrodo, šito trokšta), kad pasaulis kada nors pavirs viena didžiule geležinkelio stotimi stikliniu stogu. Tačiau jiems, regis, labai sunku nuspręsti, ką gi žmonės šiame mieste-pasaulyje veiks. Jie gali iškeisti “Viktorijos laikų puošnumą“ į laisvus apdarus (su užtrauktukais), bet savo laisve, rodos, naudojasi tik norėdami mechaniniais žaisliukais pažaisti greitai nusibostantį lėkimo visu greičiu žaidimą. Sprendžiant iš tų istorijų, žmonės taip ir liks gašlūs, kerštingi ir godūs; o jų idealistai netrokšta nieko daugiau, kaip priveisti tokių pat šlovingų miestų kitose planetose. Tai iš tiesų “tobulėjančių priemonių ir menkėjančių tikslų“ amžius. Tai svarbiausios šių dienų negalios dalis, kelianti troškimą išsivaduoti, tiesą sakant, ne iš gyvenimo, o iš dabartinio meto kančių, kurias patys ir susikūrėm, nes mes aštriai jaučiame ir savo darbų bjaurumą, ir jų blogį. Matome, kad bjaurumas ir blogis neišardomai susiję. Sunku įsivaizduoti blogį ir grožį drauge. Tai, kad ankstesniais amžiais išvydus nuostabią fėją apimdavo siaubas, beveik praslysta pro mūsų akis. Netgi dar blogiau — pats gėris yra atplėšiamas nuo jam priderančio grožio. Pasakų šalyje galima įsivaizduoti, kad žmogėdros pilis siaubinga kaip košmaras (nes tokia ją paverčia žmogėdros blogis), bet neįmanoma įsivaizduoti namo, pastatyto geram tikslui — tarkim, smuklės, užeigos namų, doro ir kilnaus karaliaus dvaro, — kurie atrodytų šleikščiai bjaurūs. Bet šiomis dienomis neverta tikėtis gražių pastatų, nebent jie būtų statyti anksčiau.