J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Sakau tik “paprastai“, nes galima įsivaizduoti, kad tuo, ką mes dabar suprantame kaip “pasakojimą“, kadaise norėta pasakyti visai ką kita — pavyzdžiui, perpasakoti faktą arba ritualą. Pasakojimas, išgalvotas tam, kad paaiškintų ritualą (procesą, kuris, kai kurių žmonių nuomone, vykdavo gana dažnai), pirmiausia yra pasakojimas. Jis įgauna formą ir išliks (dar ilgai po ritualo išnykimo) vien dėl pasakojamosios vertės. Kartais smulkmenos, kurios dabar pastebimos dėl jų keistumo, kitados galėjo būti tokios įprastos, kad pateko į pasakojimą atsitiktinai: kaip paminėjimas, kad žmogus “kilstelėjo skrybėlę“ ar “sėdo į traukinį“. Bet tokios atsitiktinės smulkmenos kasdieniame gyvenime negali ilgai išlikti nepakitusios. Rašto laikais (kai greitai kinta papročiai) pasakojimas gali ilgai išlikti nepakitęs su visomis atsitiktinėmis smulkmenomis, įgydamas keistumo ir savotiškumo. Dauguma Dickenso kūrinių dabar yra būtent tokie. Galima dabar atsiversti romaną, kuris būdavo perkamas ir skaitomas tais laikais, kai kasdienis gyvenimas buvo toks, kaip jame aprašyta, nors dabar šios kasdienės smulkmenos mums tapo tokios pat tolimos kaip ir karalienės Elžbietos laikai. Tačiau tai ypatinga šių dienų situacija. Antropologai ir tautosakininkai su tuo nesusiduria. Vis dėlto nerašytinis, žodinis pasakojimo perdavimas reikalauja pripažinti, kad pirminė detalių, su kuriomis jie susiduria, reikšmė yra pasakojimo rentimas ir pirminė jų išlikimo priežastis ta pati. “Karalius varlė“ — tai nei Credo, nei totemų žinynas — tai keistas pasakojimas, turintis aiškią pamokomąją prasmę.

C (329 p.)

Kiek man žinoma, vaikai, kuriems anksti pasireiškia polinkis rašyti, nejaučia jokio ypatingo poreikio mėginti rašyti pasakas, nebent tai būtų vienintelis jiems prieinamas literatūros žanras; o jei mėgina, jiems paprastai nepavyksta.

Tai nėra lengvas literatūros žanras. Jei vaikai ir jaučia kokį stipresnį polinkį, tai dažnai į pasakėčias apie gyvūnus, kurias suaugusieji painioja su pasakomis. Geriausi vaikų, sukurti pasakojimai, kuriuos man teko skaityti, buvo arba realistiniai (savo ketinimais), arba tenai veikė žvėrys ir paukščiai — dažniausiai zoomorfinio pavidalo žmonės, kokie paprastai veikia pasakėčiose apie gyvūnus. Ko gero, jie šį žanrą renkasi todėl, kad jis leidžia gana realistiškai vaizduoti namų įvykius ir pokalbius, kuriuos vaikai tikrai gerai pažįsta. O žanrą paprastai pasiūlo suaugusieji. Literatūroje, kuri paprastai brukama mažiems vaikams, tokio žanro keistai daugoka, ir geroje, ir prastoje. Įtariu, kad tai daroma dėl sąlyčio su gamtotyra, knygos apie žvėris ir paukščius laikomos ypač tinkamomis vaikams. O visa tai dar sustiprina meškučiai ir triušiukai, kurie pastaruoju metu išstūmė lėles netgi iš mažų mergaičių žaidimų kambarių. Vaikai kuria sagas apie savo žaislus, kartais ilgas ir sudėtingas. Jei jie žaidžia su meškučiais, meškučiai ir bus jų sagų veikėjai, bet jie kalbės kaip žmonės.

D (335 p.)

Su zoologija ir paleontologija (“vaikams“) vaikystėje susipažinau beveik taip pat anksti kaip ir su fėjomis. Mačiau tikrų žvėrių ir tikrų (kaip man tvirtino) priešistorinių gyvūnų paveikslų. Man labiau patiko priešistoriniai gyvūnai, nes jie bent jau gyveno labai seniai, o hipotezės (kad ir kokiu menku žinių kiekiu jos remtųsi) negali nežibėti išmone. Bet man nepatiko aiškinimas, kad šie padarai ir buvo slibinai. Negaliu pamiršti vaikiško susierzinimo, kai išgirsdavau tokius pamokomus giminaičių (arba jų dovanotų knygų) tvirtinimus: “snaigės yra fėjų brangakmeniai“ arba “jos dar gražesnės už fėjų brangakmenius“; “jūros dugno stebuklai nuostabesni už pasakų šalį“. Vaikai tikisi, kad suaugę jiems paaiškins skirtumus, kuriuos jie jaučia, bet kurių negali analizuoti, ar bent jau pripažins juos, o ne neigs ar ignoruos. Aš labai ryškiai jaučiau tikrovės grožį, bet painioti jį su “kitais dalykais“ man atrodė išsisukinėjimas. Troškau tyrinėti gamtą, tiesą sakant, netgi labiau, nei skaityti pasakas, bet nenorėjau būti perviliotas iš pasakų šalies į mokslo glėbį tokių žmonių, kurie laikė potraukį prie pasakų kažkokiu gimtosios nuodėmės pakaitalu, o mokslą — kažkokia naująja religija, į kurią mane reikia atversti. Be abejo, tyrinėti gamtą — tai darbas visam gyvenimui, netgi visai amžinybei (kuriems teko tokia dovana), bet dalis žmogaus nepriklauso gamtai, todėl neprivalo nei jos tyrinėti, nei dėl to džiūgauti.

E (342 p.)

Pavyzdžiui, siurrealistiniuose paveiksluose pastebime tam tikrą liguistumą ar nerimą, kurio beveik neaptiksi literatūrinėje išmonėje. Galima įtarti, kad tuos paveikslus nupiešęs protas išties yra liguistas, bet tuo ne viskas paaiškinama. Vien visa tai piešiant protą apima keista būsena, panaši į tą, kurią patiria sąmonė, kai karščiuojant ima kankinti keisčiausi vaizdiniai, kai paprasčiausi daiktai įgauna grėsmingas ir absurdiškas formas.

Čia aš, be abejo, kalbu apie svarbiausias vaizduojamųjų menų išmonės išraiškos savybes, o ne apie iliustracijas ar kinematografą. Kad ir kokios geros būtų, iliustracijos neką tepadeda pasakoms. Visi menai, siūlantys vaizdą (tarp jų ir drama), ir tikra literatūra labiausiai skiriasi tuo, kad šioji apeina vaizdą. Literatūra veikia tiesiogiai mintį ir todėl ji yra pirmesnė. Kartu ji universalesnė, gyvesnė ir savitesnė. Jeigu ji kalba apie duoną ir vyną, apie akmenį ar medį, tai apima šių daiktų visumą, jų idėjas, o kiekvienas klausytojas juos įkūnys savo vaizduotėje. Jei sakoma, kad “jis valgė duoną“, režisierius ar dailininkas tegalės parodyti vieną konkretų duonos gabalėlį, kaip pats jį įsivaizduoja, o istorijos klausytojas galvos apie duoną apskritai ir galės įsivaizduoti, kaip pats norės. Jei sakoma, kad “jis užlipo į kalną ir pamatė slėnyje upę“, iliustratorius gali sugauti ar beveik sugauti savo paties įsivaizduojamą paveikslą, bet kiekvienas, girdintis šiuos žodžius, matys savo paveikslą, jį sudarys kalvos, upės ir slėniai, kuriuos pats kažkada matė, o labiausiai ta kalva, upė ir slėnis, kurie pirmąkart įkūnijo jam šias sąvokas.

F (344 p.)

Be abejo, aš kalbu apie matomų formų ir pavidalų išmonę. Dramą galima suręsti, kai koks nors Pasakų šalies įvykis užklumpa žmones, čia nereikia jokių mechanizmų, arba galima papasakoti, kad visa tai nutiko. Tačiau rezultatui pasiekti išmonės nereikia; pjesę palaiko veikėjai, apie juos viskas ir sukasi. Tokio pobūdžio dramą (kaip pavyzdį galima nurodyti kai kurias Barrie’o [* Sir James Mathew Barrie (1860-1937) - škotų rašytojas, dramaturgas (vert. past.)]pjeses) galima naudoti lengvabūdiškai, satyros tikslais arba perteikiant autoriaus mintis žmonėms. Drama yra antropocentriška. Pasaka ir Pasakų šalis tokio poreikio neturi. Pavyzdžiui, yra daugybė istorijų apie tai, kad žmogus pradingo ir daugybę metų gyveno tarp fėjų nepastebėdamas laiko bėgimo ir nesendamas. Barrie’s apie tai parašė pjesę. Joje fėjų nesimato. Veiksmas nuolat sukasi apie kankinamus žmones. O gale vietoj sentimentalios žvaigždės ir angeliškų balsų (spausdintinėje versijoje) matome skausmingą veiksmą, kurį lengvai galima paversti velnišku, — angeliškus balsus pabaigoje pakeičia (kaip esu matęs) elfų kvietimas. Scenoje nepastatytos pasakos, kai jos kalba apie nuskriaustus žmones, taip pat gali būti jausmingos ar baisios. Tačiau nebūtinai. Daugumoje iš jų lygiomis teisėmis veikia ir fėjos. Kai kuriose istorijose būtent jos — svarbiausios veikėjos. Nemažai trumpų tautosakos pasakojimų apie tokius įvykius teigia, kad tai tik liudijimai apie fėjas, per ilgus amžius apie jas ir jų egzistavimo būdą sukaupta išmintis. Į žmonių, kurie susitinka su jomis (dažniausiai savo noru), kančias tada galime pažvelgti visai kitu kampu. Galima sukurpti dramą apie aukos, nukentėjusios nuo rentgeno tyrimų, kančias, bet vargu ar galima subjektu pasirinkti patį rentgeną. Vis dėlto galima domėtis rentgenu (o ne rentgenologais) arba pirmiausia domėtis pačia Pasakų šalimi nekankinant mirtingųjų. Iš susidomėjimo viena sritimi gims mokslinė knyga, o kita — pasaka. Nei su vienu, nei su kitu drama nesusidoros.