J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

O išmonė siekia elfų meno, kerų, ir kai jai pavyksta, tai iš visų žmogiškų menų ji prie šio meno priartėja labiausiai. Daugybės istorijų, žmonių sukurtų apie elfus, šerdyje glūdi, atvirai ar užslėptai, grynas ar su priemaišomis, troškimas įgyvendinti gyvą antrinį kūrimą, o jis (kad ir koks būtų išoriškai panašus) savo esme labai skiriasi nuo egoistiško godumo, paprasto burtininko bruožo. Iš geresnės (bet vis tiek pavojingos) šio troškimo dalies ir buvo sukurti elfai, taigi jie mus gali pamokyti, koks yra svarbiausias žmogiškos išmonės siekis, jeigu elfai egzistuoja, ir netgi dar labiau, jeigu jie yra pačios išmonės vaisius. Šį kūrybingą troškimą tik gadina nekaltų, bet negrabių žmogiškų dramaturgų klastotės ir piktavališkos burtininkų apgavystės. Šiame pasaulyje žmonės negali jo patenkinti, todėl jis amžinas. Jis netrokšta nei apgauti, nei užburti, nei valdyti, o tesiekia dalytis turtais — rasti, kurti ir džiaugtis kartu su draugais, o ne ieškoti vergų.

Daugumai ši antrinė kūryba, krečianti pasauliui ir viskam, kas jame yra, keistas išdaigas, maišanti daiktavardžius ir perskirstanti būdvardžius, ši išmonė atrodo įtartina, o gal ir visai neteisėta. Kai kuriems ji — tik vaikiška kvailystė. Apie teisėtumą norėčiau pacituoti trumpą ištrauką iš laiško, kurį parašiau žmogui, apibūdinusiam mitą ir pasaką kaip melagystes, nors, reikia pripažinti, jis buvo gana švelnus ir pavadino pasakų kūrimą “sidabriniu melo dvelksmu“.

Mielasis pone, — atsakiau, — nors spindesio nustojo,

Žmogus nežuvo amžinai, nors baisiai nusidėjo,

Jis neprarado visiškai duotos galybės

Ir vis dar vilki skarmalais būtos didybės.

Žmogus taip pat kūrėjas, atspindys Šviesos,

Savu protu sugauna spindulį Vienintelės Baltos,

Paverčia ją spalvingų formų begalybe

Ir gali dovanoti viens kitam šią keistenybę.

Ir nors dantų drakono mes visur prisėjom,

Prisigalvojom elfų ir pabaisų kiek norėjom,

Keisčiausių padarų prileidome į laisvę,

Mums niekas draust negali — turim tokią teisę

(Naudojam ją geram arba piktam), tačiau ji mums paklus,

Nes kuriam toj pačioj šviesoj, kuri sukūrė mus.

Išmonė yra natūrali žmogaus veikla. Žinoma, kad ji negriauna ir netgi neįžeidžia proto, ji neužgniaužia noro mąstyti ir netemdo mokslinių tiesų suvokimo. Priešingai. Kuo aštresnis ir aiškesnis protas, tuo turtingesnė išmonė. Jei žmonės nenorėtų ar negalėtų priimti tiesos (faktų ar įrodymų), išmonė turėtų nunykti, kol žmonės pagis. Jei jie kada nors pasiektų tokią būklę (tą visai galima įsivaizduoti), išmonė pražūtų ir taptų liguista iliuzija.

Mat kūrybinga išmonė remiasi suvokimu, kad po saule matomi daiktai bei reiškiniai išties tokie ir yra, taip pripažįstamas faktas, bet jam nevergaujama. Lewiso Carrollo pasakojimuose ir eilėse randamos nesąmonės yra paremtos logika. Jeigu žmonės išties nemokėtų atskirti žmonių nuo varlių, niekuomet nebūtų sukūrę pasakų apie karalius varles.

Žinoma, išmonės galima ir padauginti. Ji gali būti prasta. Ją galima panaudoti piktam. Ji gali netgi klaidinti ją pagimdžiusį protą. O apie ką puolusiame pasaulyje negalėtume to pasakyti? Žmonės sukūrė ne tik elfus, bet ir stabus, kuriuos garbino, netgi tuos, kuriuos labiausiai subjaurojo pikta jų kūrėjų valia. Tačiau pačius stabus žmonės kūrė iš kitos medžiagos — savo suvokimo, savo šūkių, savo turto, netgi jų mokslai ir ekonominės teorijos reikalavo aukoti žmones. Abusus non tollit usum [* Piktnaudžiavimas nenaikina naudos (lot.; vert. past.)] . Išmonė yra žmogaus teisė, naudojamės ja, kaip mokam — mėgdžiodami, nes ir patys esam kūriniai, bet ne šiaip sau kūriniai, o sukurti pagal Kūrėjo paveikslą ir į jį panašūs.

ATGAIVA, IŠSIVADAVIMAS, PAGUODA

Jeigu kalbėsime apie senatvę — ar asmeninę, ar laikų, kuriais gyvename, tai galime pastebėti bendrą nuostatą, kad ją lydi negalia. Tačiau ši mintis dažniausiai kyla paprasčiausiai tyrinėjant pasakas. Analitinės studijos neparengs jūsų rašyti pasakas ar jomis gėrėtis, kaip ir visų laikų ir visų šalių dramos tyrinėjimai negali parengti rašyti pjeses ar jomis gėrėtis. Tokie tyrimai tegali prislėgti. Tyrėjas netruks pajusti, kad sunkiai triūsdamas tesurinko keletą iš nesuskaičiuojamų Pasakų Medžio lapų, kuriais yra pasipuošęs Dienų Miškas, o dauguma jų jau nukritę ir supuvę. Beprasmiška dar labiau šiukšlinti. Negi galima sukurti naują lapą? Žmonės jau seniai atrado viską, ką tik įmanoma, nuo pumpuro iki lapo, ir visas spalvas nuo pavasario iki rudens. Tačiau tai netiesa. Medžio sėklą galima pasėti bet kokioje dirvoje, netgi tokiame rūkų krašte (pasak Lango) kaip Anglija. Pavasario grožis, žinoma, nenukentės, netgi jei mes jau esame matę ar girdėję apie panašius įvykius, nes nė vienas įvykis nuo pasaulio pradžios iki pabaigos nepasikartoja. Kiekvienas ąžuolo, uosio ar gudobelės lapas yra unikalus, ir kai kurios akys gali išvysti šį pavasarį tarsi patį pirmąjį, nors sulapojusį ąžuolą jau regėjo begalinė daugybė žmonių kartų.

Mes neturėtume, netgi negalėtume nusivilti piešimu vien todėl, kad visos linijos tegali būti tiesios arba kreivos, nei tapyba vien todėl, kad tėra trys pagrindinės spalvos. Galbūt dabar mes išties vyresni, nes paveldėjome daugelio protėvių kartų meno kūrinius, galime gėrėtis jais ar kurti patys. Šie paveldėti lobiai kartais gali nusibosti arba kelti baimę pasikartoti, o šioji virsti antipatija grakščiam piešimui, subtiliems raštams ir “žavioms“ spalvoms, o gali netgi imti pagunda tiesiog pradėti manipuliuoti senovine medžiaga, gudriai ir beširdiškai. Tačiau negalime išsivaduoti iš šių rūpesčių pasinaudoję tyčiniu nerangumu, griozdiškomis konstrukcijomis ar nesėkmėmis nei kurdami tamsius dalykus ir nuolatinį smurtą, nei maišydami spalvas, kol iš subtilių jos taps pilkos, nei sugrūsdami į krūvą daugybę fantastiškų formų, kol gausime košmarus ar nesąmones. Kol nepasiekėme tokios būsenos, mums reikalinga atgaiva. Mes vėl turime pažvelgti į žalią spalvą ir apstulbti (bet neapakti) išvydę mėlyną, geltoną ir raudoną. Turime sutikti kentaurą ir slibiną, o tuomet staiga pastebėti, galbūt kaip senovės piemenys, avis, šunis ir žirgus — ir vilkus. Šią atgaivą mums suteikia pasakos. Šia prasme tik pamėgę jas mes tapsime arba išliksime vaikais.

Atgaiva (kartu su sveikatos atgavimu) yra skaidraus žvilgsnio susigrąžinimas. Nesakau, kad turime “matyti daiktus tokius, kokie jie yra“, nes taip įklimpčiau į filosofinį ginčą, nors surizikuočiau pasakyti “matyti daiktus tokius, kokius turėtume juos matyti“, — daiktus, atsietus nuo mūsų. Turime nusiplauti langus, kad pamatytume daiktus ne pro pilką banalumo, įprastumo, t.y. savininkiškumo, miglą. Iš visų veidų būtent pažįstamus sunkiausia apdalyti nebūtomis savybėmis, bet kartu į juos sunkiausia pažvelgti įdėmiai ir naujai, suvokiant jų panašumą ir skirtingumą — suvokti, kad tai veidai, bet saviti. Banalumas yra bausmė už savinimąsi — banalūs ar (blogąja prasme) pažįstami yra tie daiktai, kuriuos mes teisėtai ar mintyse pasisaviname. Sakome, kad pažįstame juos. Jie tampa daiktais, kurie mus kažkada patraukė spindesiu, spalvomis ar forma, o mes griebėme juos, uždarėme savo slėptuvėse, įsigijome ir turėdami liovėmės į juos žiūrėję.

Žinoma, pasakos nėra vienintelis atgaivos būdas ar praradimų profilaktika. Tereikia trupučio nuolankumo. Be to (nuolankiesiems), yra “Syrabmaksovak“ ar Chestertono fantazijos. Syrabmaksovak — tai pasakiškas žodis, bet šioje šalyje jį galime pamatyti užrašytą kiekviename mieste. Tai užrašas “kavos kambarys“, žvelgiant iš vidaus matomas ant stiklinių durų, taip, kaip perskaitė Dickensas vieną tamsią dieną Londone; šį būdą naudojo ir Chestertonas, norėdamas parodyti spėjusių tapti banaliais daiktų keistumą, kai netikėtai žvilgteli į juos iš neįprastos padėties. Tokią išmonę galima būtų laikyti sveika, jai niekada nepritrūks medžiagos. Tačiau aš manau, kad jai trūksta jėgos, nes vienintelė jos dorybė — tai, kad ji nušviečia daiktus nauja šviesa. Žodis “Syrabmaksovak“ gali jums staiga parodyti, kad Anglija yra visiškai nepažįstama šalis, paskendusi tolimoje praeityje, į kurią teleidžia žvilgtelėti istorija, arba kažkokioje miglotoje ateityje, kurią galėtum pasiekti tik laiko mašina; tas žodis padės pamatyti, kokie keisti ir įdomūs jos gyventojai, jų papročiai ir mityba, tačiau jis negali padaryti nieko daugiau — šis veiksmas sustingęs viename laiko taške. Kūrybinga išmonė, norėdama pasiekti visai kitą tikslą (sukurti kažką nauja), gali atverti jūsų lobyno duris ir visi uždaryti daiktai išskris į laisvę tarsi paukščiai iš narvelio. Brangakmeniai pavirs gėlėmis ar liepsnomis ir jūs suprasit, kad visa, ką turite (ar žinote), yra pavojingi, galingi dalykai, ne sukaustyti grandinėmis, o laisvi ir laukiniai; jau nebepriklausantys jums, nebe jūsų dalis.