J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Toks yra šiuolaikinis ir ypatingas (arba atsitiktinis) “bėgimo nuo tikrovės“ aspektas pasakose, taip pat romanuose ir kitose istorijose, parašytose senovėje arba apie ją. Nemažai istorijų, sukurtų laikais, kai žmonės paprastai džiaugdavosi savo rankų darbais, virto “bėgimu nuo tikrovės“, pamėginusios prisitaikyti prie šių laikų, kai žmonės bjaurisi tuo, kas yra sukuriama.

Tačiau yra kitų, ir daug rimtesnių mėginimų pabėgti, kurie atsiskleidžia pasakose ir legendose. Bėgti tenka nuo daug bjauresnių ir baisesnių dalykų už triukšmą, dvoką, negailestingus ir ekstravagantiškus vidaus degimo variklius. Tai alkis, troškulys, skurdas, skausmas, sielvartas, neteisybė, mirtis. Ir net jei žmonės nesusiduria su tokiais liūdnais dalykais kaip šie, vis dėlto yra nuo senovės žinomos ribos, nuo kurių mums savotiškai leidžia pabėgti pasakos; tai senos svajonės ir troškimai (siekiantys pačias išmonės šaknis), kuriuos jos savotiškai įgyvendina siūlydamos paguodą. Vieni yra atleistinas silpnumas ar smalsumas — tokie kaip troškimas laisvam lyg žuvis pasinerti į jūros gelmes; arba begarsio, grakštaus, sutelkto paukščio skrydžio ilgesys, tas ilgesys, iš kurio tyčiojasi lėktuvai, nebent tomis retomis akimirkomis, kai išvystame juos labai aukštai, nešamus vėjo, kai mūsų nepasiekia jų keliamas triukšmas, žybsinčius saulėje, — t.y. įsivaizduojamus, o ne naudojamus. Yra ir gilesnių norų — tokių kaip troškimas bendrauti su visai gyvais padarais. Šiuo troškimu, senu kaip pats nuopuolis, paremtas visų pasakų gyvūnų kalbėjimas, o ypač stebuklingas tikrosios jų kalbos supratimas. Tokios yra jų šaknys, o ne senovėje gyvenusiems žmonėms priskiriamas susipainiojimas, tariamas “skirtumo tarp mūsų pačių ir gyvūnų nesuvokimas“ [* Žr. pastabą G pabaigoje (aut. past.)]. Gyvas šio skirtumo suvokimas yra labai senas, bet toks yra ir jausmas, kad atskyrimas buvo prievartinis — mus slegia kaltė ir keistas likimas. Kiti padarai — tai tarsi svetimos karalystės, su kuriomis žmogus nutraukė santykius, paskelbė joms karą ar gyvena įtemptų paliaubų laikotarpį. Yra keletas privilegijuotų žmonių, kurie kartais gali peržengti sieną, o kiti turi pasitenkinti tų keliautojų pasakojimais. Kad ir apie varles. Kalbėdamas apie tą plačiai paplitusią pasaką “Karalius varlė“ Maxas Mūlleris tiesiai paklausė: “Kaip apskritai įmanoma sugalvoti tokią istoriją? Reikia tikėtis, kad žmonės visais laikais buvo pakankamai apsišvietę ir suprato, kad varlė negali vesti karalienės dukters.“ Iš tiesų galime tikėtis! Nes jeigu ne, tai šiame pasakojime nėra jokios prasmės ir viskas paremta vien tik visos istorijos absurdiškumu. Tautosakos šaknys (ar spėlionės apie jas) čia lieka nepaliestos. Nedaug naudos mums duos ir svarstymai apie totemizmą. Nes, be jokios abejonės, kad ir kokie prietarai apie šaltinius ir varles glūdėtų šioje istorijoje, varlės pavidalas pasakoje [* Ar pasakų grupėje (aut. past.)]išliko būtent dėl šios minties keistumo, dėl to, kad tokia santuoka neįmanoma, netgi pasibjaurėtina. Nors tose versijose, kurios mus domina — gėlų, vokiečių, anglų [* „Karalienė, troškusi atsigerti iš šaltinio, ir varlė" (Campbell, xxiii);

Der Froschkdnig; „Varlė ir mergelė" (aut. past.)], — žinoma, kalbama visai ne apie princesės ir varlės santuoką, juk varlė buvo užburtas princas. Ir pasaka teigia ne tai, kad varlės gali tapti sutuoktiniais, bet kad būtina tesėti savo pažadus (netgi jei iš to nieko gero), šią temą, kaip ir draudimų laikymosi motyvą, galima sutikti visoje Pasakų šalyje. Tai vienas iš užrašų ant elfų rago, ir labai aiškus.

Ir pagaliau yra pats seniausias bei giliausias troškimas, Didysis išsivadavimas — troškimas išsivaduoti iš mirties. Pasakos pateikia mums daugybę tokio išsivadavimo pavyzdžių ir būdų, tai galima būtų pavadinti tikruoju pabėgimu, arba (sakyčiau) bėglio dvasia. Tačiau tai daro ir kitos istorijos (ypač tos, įkvėptos mokslo), tai daro ir mūsų tyrimai. Pasakas kūrė žmonės, o ne fėjos. Elfų pasakos apie žmones, be abejo, būtų pilnos užuominų apie pabėgimą nuo nemirtingumo. Bet iš mūsų sukurtų istorijų negalime tikėtis, kad jos visada pakils virš įprasto lygio. Jos dažnai pakyla. Galima rasti keletą pamokų ir apie tai, kokia sunki nemirtingumo našta, arba nesibaigiantis gyvenimas, į kurį veržiasi “pabėgėlis“. Nes pasakos ir senovėje, ir dabar labai tinka mokyti tokių dalykų. Mirties tema ypač įkvėpdavo George’ą MacDonaldą.

Tačiau pasakų “paguodoje“ yra ne vien įsivaizduojamas senovinių troškimų patenkinimas. Daug svarbesnė yra paguodžianti ir laiminga pabaiga. Beveik drįsčiau tvirtinti, kad visos užbaigtos pasakos privalo baigtis laimingai. Mažų mažiausiai pasakysiu, kad tragedija yra tikroji dramos forma, aukščiausia jos funkcija, bet pasakoms galioja priešinga taisyklė. O kadangi nėra žodžio, kuris išreikštų šią priešingybę, tai pavadinsiu ją eukatastrofa. Eukatastrofinis pasakojimas yra tikroji pasakos forma ir aukščiausia jos funkcija.

Pasakų paguoda, laimingos pabaigos džiaugsmas — ar, tiksliau, geroji katastrofa, netikėtas džiugus posūkis (nes pasakos iš tiesų neturi pabaigos) [* Žr. H pastabą pabaigoje (aut. past.)]— šis džiaugsmas, kurį pasakos labai gerai moka sukelti, nėra nei bailumas, nei bėgimas nuo tikrovės. Pasakų arba kito pasaulio aplinkoje tai netikėta ir stebuklinga malonė, kurios neįmanoma nuspėti. Ji neneigia diskatastrofos — sielvarto ir nesėkmių, jie būtini, kad pajustum išsivadavimo džiaugsmą; bet ji neigia (jei norite, labai akivaizdžiai) visuotinį galutinį pralaimėjimą ir todėl gali vadintis evangelija, kuri suteikia džiaugsmo blykstelėjimą, džiaugsmo, kuris gyvuoja už pasaulio ribų ir yra aštrus lyg sielvartas.

Labai geros, išbaigtos pasakos požymis yra toks: kad ir kokie klaikūs būtų įvykiai, kad ir kokie pašėlę ar siaubingi būtų nuotykiai, suaugusiam ar vaikui, kurie jos klausosi, atėjus posūkio metui iš džiaugsmo užima kvapą, smarkiau suspurda širdis, iš akių beveik (arba tikrai) pasipila ašaros, tai veriamas pojūtis, kurį suteikia visos kokybiškos literatūros meno rūšys.

Kartais šį įspūdį gali sukelti ir šiuolaikinės pasakos. Tai nėra lengva ir priklauso nuo visos istorijos, kuri paruošia posūkiui ir visą pasakojimą apgaubia šlovės šešėliu. Pasaka, kuriai tai bent šiek tiek pavyksta, nėra visiškai nevykusi, kad ir kokių ydų turėtų, kad ir kaip suvelti būtų jos tikslai. Tai nutinka netgi paties Andrew Lango rašytoje pasakoje “Princas Prigijus“, kuri daugybe kitų aspektų nėra patenkinama. Kai “atgyja visi riteriai ir iškėlę kardus šaukia “Tegyvuoja princas Prigijus!“, apėmęs džiaugsmas šiek tiek primena tą keistą mitologinės pasakos savybę, didingesnę už patį įvykį. Lango pasakojime to neįvyktų, jei aprašytas įvykis nebūtų daug rimtesnė už visą griozdišką, gana lengvabūdišką siužetą pasakos išmonė — pabaiga šiek tiek pašaipiai šypteli iš tos rafinuotos, sudėtingos conte [* Tai būdinga neryžtingam svyruojančiam Langui. Šis pasakojimas iš pažiūros seka rafinuotomis prancūziškomis conte (pasakomis), šiek tiek pasišaipydamas iš Thackeray'aus „Rožės ir žiedo" - toks paviršutiniškas, netgi lengvabūdiškas kūrinys nepasiekia ir netrokšta pasiekti nieko gilaus, bet jo gelmėje glūdi gilesnis, romantiškas Langas (aut. past.)] . Tačiau rimtoje Pasakų šalies istorijoje šis įspūdis daug galingesnis ir aštresnis [* Tokiose pasakose, kurias Langas vadino „tradicinėmis" ir kurias nuoširdžiai mėgo (aut. past.)]. Tokiose istorijose atėjus netikėto posūkio metui patiriame veriantį džiaugsmo blyksnį ir širdies troškimas akimirką ištrūksta iš pasakos rėmų, perplėšia pasakojimo tinklą ir pro tą plyšį blyksteli šviesa.