J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Tiktai dėl tavęs aš septynetą metų ilgų tarnavau,

Tiktai dėl tavęs aš į kalną stiklinį lipau užlipau,

Tiktai dėl tavęs išmazgojau aš tavąją skraistę baltai... Tai ko nežiūri į mane, ko miegi taip kietai? [* Vertė Romualda Zagorskienė, „Škotų liaudies pasakos", Vilnius, „Vaga", 1973 (vert. past.)]

Ir jis išgirdo ir atvėrė akis. [* „Juodasis Norovėjaus jautis" (aut. past.)]

EPILOGAS

Šis džiaugsmas, kurį aš pasirinkau pagrindiniu tikros pasakos (ar romano) požymiu arba jos atspaudu, nusipelno išsamesnio aptarimo.

Tikriausiai kiekvienas rašytojas, kurdamas antrinį pasaulį, išmonę, tam tikra prasme trokšta būti tikru kūrėju ar bent jau tikisi, kad priartėja prie tikrovės: tikisi, kad tam tikros jo antrinio pasaulio savybės (jei ne visos detalės) kyla iš tikrovės ar sueina į ją. Jei jam išties pavyksta pasiekti kokybę, kurią žodynas aprašo kaip “vidinę tikrovės darną“, tai sunku suvokti, kaip tai galėtų nutikti, jeigu kūrinyje nebūtų nė lašelio tikrumo. Šis ypatingas džiaugsmas sėkmingoje išmonėje gali būti paaiškintas kaip netikėtas esminės realybės, arba tiesos, blyksnis. Tai ne vien šio pasaulio liūdinčiųjų paguoda, bet atsiteisimas ir atsakymas į klausimą “Ar tai tiesa?“ Anksčiau į šį klausimą atsakiau taip: “Jeigu jūs sukūrėte savo mažutį pasaulėlį, tada taip, tai tiesa tame pasaulėlyje.“ Menininkui to pakanka (ar menininko dalelei menininko viduje). Tačiau eukatastrofoje mes pamatome trumputę viziją, kad atsakymas gali būti didingesnis — tai gali būti tolimas evangelijos spindulys arba aidas tikrovėje. Šis žodis taps mano epilogo leitmotyvu. Tai rimtas ir pavojingas dalykas, šią temą aptarinėti gana įžūlu, bet jei per malonę tai, ką kalbu, turi kokią nors vertę, tai tik viena nepaprastai turtingos tikrovės briaunelė: ribota tik todėl, kad ribotos žmogaus, kuriam visa tai buvo padaryta, galimybės.

Drįstu tarti, kad artindamasis prie krikščioniškosios istorijos iš šios pusės jau seniai jaučiu (su džiaugsmu), kad Dievas atpirko sugedusius kūrinius ir žmones tokiu būdu, kuriame sutelpa ir šis aspektas, atitinkantis keistą jų prigimtį. Evangelijos apima ir pasaką, tai didingas pasakojimas, kuriame sutelpa visų pasakų esmė. Jose nemaža stebuklų — ypač meniškų [* Meniškas čia ne vien padavimas, bet ir pati istorija, nes ją sukūrė ne evangelistai (aut. past)], nuostabių, jaudinančių: mitologinių savo tobula, savarankiška reikšme; o tarp stebuklų yra pati didžiausia ir išbaigčiausia eukatastrofa. Bet visa tai įžengė į istoriją ir pirminį pasaulį, antrinės kūrybos troškimai išsipildė Kūrinijoje. Kristaus gimimas yra žmonijos istorijos eukatastrofa. Prisikėlimas yra Įsikūnijimo eukatastrofa. Šis pasakojimas prasideda džiaugsmu ir džiaugsmu baigiasi. Jame pirmiausia pasireiškia “vidinė tikrovės dama“. Nėra kito tokio pasakojimo, kuriuo žmonės taip trokštų tikėti ir kurį vien dėl jo paties vertės priėmė tiek skeptikų. Nes jo meniškumas atspindi pirminį meną, t.y. Kūrimą. Jei tai atmesime, mums teliks liūdesys arba rūstybė.

Nesunku įsivaizduoti ypatingą susijaudinimą ir džiaugsmą, kuris apimtų sužinojus, kad kuri nors nuostabi pasaka pasirodė besanti tikra, kad jos pasakojimas — istorija, nepraradusi savo mitologinės ir alegorinės reikšmės. Tai nesunku, nes žmogus nėra pašauktas išmėginti ar įsivaizduoti visiškai nežinomus dalykus. Apimtų toks džiaugsmas kaip ir priėjus pasakos posūkį, šis džiaugsmas turi pirminės tiesos skonio. (Kitaip jis nesivadintų džiaugsmu.) Jis žvelgia į priekį (arba atgal; kryptis šiuo atveju nėra svarbi) į Didžiąją Eukatastrofą. Krikščioniškas džiaugsmas, Gloria, yra lygiai toks pats, bet jis ypač (be galo, jei mes turėtume begalines galimybes) didingas ir džiugus. Nes ši istorija pirminė, ji yra tiesa. Menas buvo patvirtintas. Dievas yra angelų ir žmonių Viešpats — ir elfų. Legenda ir istorija susitiko ir susipynė.

Tačiau Dievo karalystėje didingi dalykai neužgožia mažų. Atpirktas žmogus išlieka žmogumi. Pasakojimas ir išmonė tęsiasi, jie ir turi tęstis. Evangelija nenaikina legendų, ji jas pašventina, ypač laimingą pabaigą. Krikščioniui vis dar reikia dirbti, protu ar kūnu, kentėti, viltis ir mirti; bet dabar jis supranta, kad jo polinkiai ir gabumai yra nukreipti į tikslą, kurį galima atpirkti. Jis yra taip dosniai apdovanotas, kad dabar gali tikėtis savo išmone papuošti sukurtąjį pasaulį ir jį praturtinti. Visos pasakos gali virsti tikrove, tačiau kai bus atpirktos, jos bus labai panašios ir visai nepanašios į mūsų, žmonių, joms suteiktas formas, pagaliau mes ir patys atpirkti būsime labai panašūs ir visai nepanašūs į puolusius žmones, kuriuos dabar pažįstame.

PASTABOS

A (312 p.)

Pati jų stebuklų kilmė (o ne vien panaudojimas) yra satyrinio pobūdžio, pasišaipymas iš kvailumo; o sapno elementas nėra vien įžangos ir užbaigos mechanizmas, jis būdingas visam veiksmui ir jo posūkiams. Šiuos dalykus vaikai, ramiai pagalvoję, gali įvertinti ir suprasti. Tačiau daugelis, kaip ir aš, jaučia antipatiją sapno mechanizmui, nes “Alisa“ pristatyta kaip pasaka. Knygoje “Vėjas gluosniuose“ nėra nė užuominos apie sapną. “Pavasariui atėjus visą rytą kurmis labai sunkiai dirbo valydamas savo mažą namelį po didele pieva.“ [* Vertė Edmundas Juškys, išleido „Alka", „Iliustruota didžioji klasika", 2000 (pert. past.)]Taip ji prasideda ir toks tinkamas tonas išlieka. Todėl dar labiau stebina, kad A. A. Milnas, toks didis šios nuostabios knygos gerbėjas, inscenizuodamas ją padarė tokią įnoringą pradžią, kurioje matome vaiką kalbant narcizo žiedu lyg telefonu. O galbūt tai visai nėra keista, nes įžvalgus knygos gerbėjas (kuris yra kitoks nei didis gerbėjas) niekada nebūtų mėginęs jos inscenizuoti. Juk suprantama, kad tai tegalima padaryti su paprastesniais istorijos elementais, pasakos apie gyvūnus satyra. Pjesė yra žemesnis dramos lygmuo, gana pakenčiamai pralinksminanti, ypač tuos, kurie neskaitė knygos; tačiau kai kurie vaikai, kuriuos aš vedžiausi pažiūrėti “Rupūžiaus iš Rupūžyno“, vėliau teprisiminė šleikštulį pradžioje. O visa kita jiems labiau patiko knygoje.

B (328 p.)

Šios detalės, žinoma, netgi tais laikais, kai tų taisyklių buvo laikomasi, paprastai patekdavo į pasakas dėl savo pasakojamosios vertės. Jeigu, pavyzdžiui, aš parašyčiau istoriją, kurioje pakariamas žmogus, vėlesniais amžiais, jeigu ji išliktų, galbūt paaiškėtų, kad pasakojimas apima šį tą išliekančio, šį tą daugiau nei vietinės reikšmės laikinos vertybės — tai, kad pasakojimas iš tiesų parašytas laikais, kai pagal įstatymus kardavo žmones. Galbūt, nes tais laikais nebūtinai turėtų padaryti tokią išvadą. Šia prasme ateities tyrinėtojas turėtų tiksliai žinoti, kada buvo įprasta karti žmones ir kada gyvenau aš. Nes aš galėjau šį faktą pasiskolinti iš kitų laikų ir vietų, iš kitų istorijų, o galėjau paprasčiausiai išgalvoti. Bet net jei paaiškėtų, kad šis tyrimas teisingas, korimas pasakojime atsirastų tiktai jeigu (a) aš pats suvokiau dramatišką, tragišką ar siaubingą šio incidento įtaką pasakojimui ir (b) tie, kurie visa tai perpasakos, irgi pajus šią jėgą ir neišmes įvykio lauk. Tolimas laikas, gryna senovė ir keistenybės gali užaštrinti tragedijos ar siaubo briauną, bet pati briauna turėjo būti nuo pat pradžios, net jei vėliau ją nušlifavo patys elfai. Ir pats nenaudingiausias klausimas, paprastai užduodamas literatūros kritikams apie Ifigeniją, Agamemnono dukterį, yra toks: ar legenda apie jos paaukojimą Aulidėje atsirado laikais, kai būdavo aukojami žmonės?