J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Tikras kriketo entuziastas yra lyg užburtas — tai antrinis tikėjimas. O aš, kai stebiu varžybas, esu daug žemesniame lygyje. Valios pastangomis (didesnėmis ar mažesnėmis) galiu užgniaužti netikėjimą, kai neturiu kur dingti ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių turiu nuvyti nuobodulį, pavyzdžiui, jeigu vietoj blankios melsvos spalvos labiau norėčiau matyti ryškią heraldinę tamsiai mėlyną. Šis netikėjimo užgniaužimas gali būti vangus, smulkmeniškas ar sentimentalus, kaip būdinga suaugusiesiems. Tikriausiai taip jaučiasi suaugusieji, susidūrę su pasakomis. Juos palaiko jausmai (vaikystės prisiminimai ar supratimas, kokia turėtų būti vaikystė); jiems rodosi, kad reikėtų mėgti pasakas. Bet jei jie išties jas mėgtų, jiems nereikėtų užgniaužti netikėjimo: jie tikėtų — šia prasme.

Taigi jei Langas norėjo pasakyti maždaug tai, tuomet jo žodžiuose gal ir yra šiek tiek tiesos. Galima būtų ginčytis su teiginiu, kad lengviausia apžavėti vaikus. Galbūt, bet aš tuo abejoju. Mano įsitikinimu, dažnai tai atrodo tiesa, nes vaikai yra nuolankūs, nemoka kritikuoti, jiems pritrūksta žodžių, be to, jie labai smalsūs (kaip ir tinka greitai augančiam). Jiems patinka arba jie mėgina pamėgti tai, kas jiems siūloma, o jeigu jiems nepatinka, tai jie nemoka tinkamai išreikšti ar pagrįsti savo nepasitenkinimo (ir todėl jį nuslepia), be to, jie nesirinkdami mėgsta daugybę įvairių dalykų nė nemėgindami analizuoti savo tikėjimo laipsnio. Šiaip ar taip, abejoju, ar šis stebuklingas gėrimas — geros pasakos kerai — naudojamas gali išsivadėti ar prarasti skonį, jei geri jį daug kartų.

“Ar tai tiesa?“ Tai svarbiausias klausimas, kurį užduoda vaikai“, — rašo Langas. Žinau, kad jie šito klausia ir nelengva į šį klausimą atsakyti [* O dar dažniau jie manęs klausdavo: „Ar jis geras?" „Ar jis blogas?" T. y. jiems labiau rūpi išsiaiškinti Gėrio ir Blogio ribas. O tai vienodai svarbu ir Pasakų šalyje, ir istorijoje (aut. past.)]. Bet vargu ar tai “tikėjimo aštrumo“ ar bent jau noro tikėti požymis. Tai labiau liudija vaikų norą išsiaiškinti, su kokia literatūros rūšimi jie susidūrė. Vaikai paprastai tiek nedaug žino apie pasaulį, kad negali savarankiškai ir be paaiškinimų nuspręsti, kas yra neįtikėtina, kas keista (t.y. reti ar tolimi dalykai), kur nesąmonės, o kur tiesiog “suaugusiųjų“ pasaulis (t.y. paprasčiausias jų tėvų pasaulis, kuris iš esmės dar neištyrinėtas). Tačiau jie atskiria viena nuo kito ir gali visa tai mėgti vienu ar kitu metu. Ribos tarp to, žinoma, kinta ar susipainioja, bet tai nutinka ne vien vaikams. Mes mokam atskirti vieną dalyką nuo kito, bet ne visada žinome, kuriai sričiai priskirti tai, ką išgirstame. Vaikas gali patikėti, kad gretimoje šalyje gyvena žmogėdros; nemažai suaugusiųjų tiki, kad jų yra tolesnėse šalyse, o kai kurie suaugusieji įsivaizduoja, kad kitose planetose gyvena (jei išvis egzistuoja) tik siaubingos pabaisos.

Taigi aš buvau vienas iš tų vaikų, į kuriuos kreipiasi Andrew Langas, — esu beveik vienmetis su “Žaliąja pasakų knyga“, vienas iš tų vaikų, kuriems, regis, jo nuomone, pasakos yra tas pats kaip suaugusiems romanai ir apie kuriuos jis pasakė: “Jų skonis toks pat kaip ir jų nuogų protėvių, gyvenusių prieš tūkstančius metų, ir, rodos, jiems pasakos patinka labiau už istoriją, poeziją, geografiją ar aritmetiką.“ [* „Violetinės pasakų knygos" Įžanga (aut. past.)]Bet ar mes išties tiek daug žinome apie tuos “nuogus protėvius“, be to, kad jie greičiausiai nebuvo nuogi? Mūsų pasakos, kad ir kokie seni būtų kai kurie jų elementai, žinoma, nėra jų pasakos. Tačiau jei pripažinsime, kad pasakos mus pasiekė kaip jų palikimas, tuomet teks pripažinti, kad istoriją, geografiją, poeziją ir aritmetiką turime tik todėl, kad ir jie mėgo šiuos dalykus, tiek, kiek galėjo suvokti ir į kiek šakų jie išskirstė savo susidomėjimą viskuo, kas juos supo.

O kalbant apie šių dienų vaikus, tai Lango aprašymas neatitinka nei mano prisiminimų, nei mano vaikystės patirties. Galbūt Langas neteisingai vertino vaikus, kuriuos pažinojo, o jeigu ne, tuomet vaikai yra labai skirtingi, netgi nedidelėje Britanijoje, o tokie apibendrinimai laikant juos viena klase (ir nekreipiant dėmesio į jų asmeninius gabumus, į šalių, kuriose jie auga, ir auklėjimo skirtumus) klaidina. Vaikystėje nepatyriau ypatingo “troškimo tikėti“. Norėjau žinoti. Tikėjimas priklausė nuo to, kaip suaugę žmonės ar autoriai papasakodavo savo istorijas, nuo pasakos tono ir kokybės. Tačiau neprisimenu nė karto, kad istorija man būtų patikusi todėl, kad joje pasakojami dalykai gali nutikti ar nutinka “iš tikrųjų“. Pasakas vertinau ne dėl įmanomų dalykų, o dėl jų žavumo. Jei jos sužadindavo aistrą ir kartu ją patenkindavo, tokios istorijos patikdavo. Šioje vietoje nėra reikalo smulkiau apie tai kalbėti, nes tikiuosi vėliau pasakyti daugiau apie šią aistrą, kurią sudaro daugybė komponentų, kai kurie iš jų bendri, kiti būdingi šių dienų žmonėms (ir šių dienų vaikams) ar tam tikroms žmonių grupėms. Visai netroškau nei patirti, nei sapnuoti tokių nuotykių kaip “Alisoje“, o jų aprašymas mane tiktai pralinksmino. Netroškau ieškoti lobių ar kovoti su piratais, tad “Lobių sala“ manęs nesužavėjo. Raudonodžiai indėnai buvo kur kas geriau — istorijose apie juos buvo lankų ir strėlių (jaučiau niekada nepatenkintą aistrą išmokti gerai šaudyti iš lanko), svetimų kalbų, užuominų į archajišką gyvenimo būdą ir pagaliau miškų. Tačiau dar geresnis buvo Merlino ir Artūro kraštas, o visų geriausia — bevardė Sigurdo “Volsungų sagos“ [* „Volsungų saga" - legendinė norvegų saga apie Volsungų giminės kilmę, Sigurdas - vienas iš jos herojų (vert past.)]šiaurė ir visų slibinų kunigaikštis. Tokio pasaulio troškau labiausiai.

Niekad nemaniau, kad slibinai egzistuoja taip pat kaip arkliai. Ir ne vien todėl, kad arklius mačiau kiekvieną dieną, o slibino — nė pėdsako [* Žr. D pastabą pabaigoje (aut. past.)]. Slibinui ant kaktos puikavosi užrašas “Pagaminta Pasakų šalyje“. Kad ir kokiame pasaulyje jis gyventų, tai Kitas pasaulis. Pasakų šalies šerdyje glūdėjo vaizduotė — kitų pasaulių kūrimas ar žvilgsnis į juos. Aš iš visos širdies troškau slibinų. Žinoma, būdamas baikštus, netroškau, kad jie bastytųsi šalimais ir brautųsi į mano saugų pasaulį, kuriame, pavyzdžiui, galima saugiai skaityti baisias istorijas [* Tiesą pasakius, būtent tai ir rūpi vaikams, kai jie klausia „Ar tai tiesa?" Tai reiškia: „Man tai patinka, bet ar tai įmanoma dabar? Ar mano lovelėje saugu?" O išgirsti jie tenori štai ką: „Žinoma, kad šiandien Anglijoje slibinų nėra." (aut. past.)]. Tačiau pasaulis, kuriame galima įsivaizduoti Favnį, yra turtingesnis ir gražesnis, kad ir kiek kainuotų rizika. Ramių ir derlingų lygumų gyventojas, išgirdęs apie baisius kalnus ar nederlingą jūrą, širdyje trokšta visa tai pamatyti. Dvasia tvirta, bet kūnas silpnas.

Vis dėlto, kaip dabar suprantu, nors pasakos mano vaikystėje ir užėmė svarbią vietą, nepasakyčiau, kad būčiau jas ypač mėgęs. Tikroji trauka atsirado jau paaugus, kai praėjo tie keleri neilgi, bet prailgę metai nuo to laiko, kai išmokau skaityti, iki mokyklos. Tuo metu (vos neparašiau “laimingu“ ar “auksiniu“, o išties jis buvo greičiau liūdnas ir pilnas rūpesčių) man patiko ir daugybė kitų dalykų, kai kada net labiau už pasakas, pavyzdžiui, istorija, astronomija, botanika, gramatika ir etimologija. Neatitikau Lango vaikų apibūdinimo ir tik keletas dalykų atsitiktinai pasirodė teisingi — pavyzdžiui, buvau abejingas poezijai ir, jei pasakose pasitaikydavo eilių, aš jas praleisdavau. Poeziją atradau daug vėliau, graikų ir lotynų kalbomis, o ypač kai teko pabandyti versti angliškus eilėraščius į klasikines kalbas. Tikrąjį susidomėjimą pasakomis sužadino filologijos studijos subrendus, o dar labiau sustiprino karas.