J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Taip, praėjus šiek tiek laiko po skambėjimo jie pakvimpa. Bet nebijok jo laikyti, Nedai. Šis žaisliukas padarytas kūdikiui. Jis negalės jo sulaužyti, o žaisliukas negalės jam pakenkti.

Kalvis įdėjo dovaną į dėklą ir paslėpė.

— Rytoj pats nunešiu ją į Mažąjį Vutoną, — pasakė jis. — Galbūt Nenė, jos Tomas ir mama man atleis. Tomukas dar neskaičiuoja dienų... nei savaičių, nei mėnesių, nei metų.

— Gerai. Tu keliauk, tėti. Norėčiau vykti kartu su tavimi, bet dar negreitai galėsiu keliauti į Mažąjį. Šiandien nebūčiau galėjęs vykti net jei nebūčiau laukęs tavęs. Yra labai daug darbo, o netrukus bus dar daugiau.

— Ne, ne, Kalvio sūnau! Truputį pailsėk! Tapęs seneliu aš dar nepraradau jėgų. Tegu darbas palaukia! Jam nudirbti dabar nuolat bus dar dvi laisvos rankos. Aš daugiau nebekeliausiu, Nedai, nebesileisiu į ilgąsias keliones, jei tik supranti, ką noriu pasakyti.

— Tai štai kaip, tėveli? Aš jau klausiau savęs, kur dingo žvaigždė. Tau nelengva. — Jis paėmė tėvo ranką. — Liūdžiu kartu su tavimi, bet šiems namams iš to bus ir nemaža gero. Ar žinai, Meistre, kad dar nemažai galėtum mane išmokyti, jei tik turėsi laiko? Ir kalbu ne vien apie geležies kalimą.

Juodu kartu pavalgė vakarienę, o baigę dar ilgai sėdėjo prie stalo, kalvis pasakojo sūnui apie savo paskutinę kelionę į Fėjų kraštą ir dar daugybę kitų dalykų — nors nepasakė nė žodžio apie tai, kaip rinkosi kitą žvaigždės nešėją.

Pagaliau sūnus pažvelgė į jį ir paklausė:

— Tėve, ar pameni tą dieną, kai sugrįžai namo su Gėle? Pamatęs tavo šešėlį aš pasakiau, kad atrodai lyg milžinas. Tas šešėlis išties toks buvo. Taigi tu šokai su pačia Karaliene. Tačiau vis dėlto atidavei žvaigždę. Tikiuosi, tas vaikas bus jos vertas. Jis turėtų būti dėkingas.

— Jis nieko nežinos, — atsakė kalvis. — Tokios jau yra šios dovanos. Ką gi. Aš ją atidaviau ir grįžtu prie savo kūjo bei replių.

Keistas dalykas, bet senasis Nouksas, kuris mėgo pasišaipyti iš savo pameistrio, nors jau buvo praėję daugybė metų, taip ir negalėjo pamiršti iš Torto dingusios žvaigždės. Jis sustorėjo ir aptingo, o sulaukęs šešiasdešimties (kaimelyje toks amžius nieko nestebino) atsisakė savo pareigų. Dabar jam jau buvo netoli devyniasdešimties, visas išpurtęs kaip statinė, nes mėgo gerai pavalgyti, o saldumynus dar labiau. Didžiąją dalį dienos, kai nevalgydavo ir būdavo gražus oras, jis sėdėdavo didžiuliame krėsle prie lango arba lauke prie durų. Jis mėgo pakalbėti, apie viską turėjo savo nuomonę, bet pastaruoju metu visos jo kalbos sukosi apie Didįjį Tortą, kurį pats buvo iškepęs (dabar jis buvo tuo tvirtai įsitikinęs), nes sapnuodavo jį, kada beužmigtų. Kartais eidamas pro šalį minutėlei stabteldavo Pameistrys. Senasis virėjas jį vis dar taip vadino, o pats tikėjosi būti pavadintas Meistru. Pameistrys stengdavosi to nepamiršti, tai viena iš jo dorybių, nors kai kurie kiti žmonės senajam Nouksui patiko labiau.

Vieną popietę Nouksas snūduriavo savo krėsle prie durų po sočių pietų. Staiga jis krūptelėjęs pabudo ir pamatė greta stovintį Pameistrį.

— Labas! — pasisveikino senis. — Malonu tave matyti, nes ir vėl galvojau apie tą tortą. Tiesą pasakius, kaip tik dabar jį prisiminiau. Tai buvo geriausias mano iškeptas tortas, o tai jau šį tą reiškia. Bet galbūt tu jį jau seniai pamiršai.

— Ne, Meistre. Labai gerai jį prisimenu. Tačiau kas jums neduoda ramybės? Geras tortas, jį visi skaniai suvalgė ir pagyrė.

— Na, žinoma. Aš jį padariau. Bet ne tai neduoda man ramybės, o tas mažas niekutis, žvaigždė. Niekaip nesuprantu, kas jai nutiko. Be abejo, ji negalėjo ištirpti. Pasakiau taip tik norėdamas nuraminti vaikus, kad neišsigąstų. Vis nerimauju, ar tik kuris nors jos neprarijo. Ar taip galėjo būti? Galima nepastebėjus praryti nedidelę monetą, bet tik ne tą žvaigždę. Ji buvo nedidelė, bet aštriomis briaunomis.

— Taip, Meistre. Bet ar jūs tikrai žinote, iš ko buvo padaryta toji žvaigždė? Nebegalvokite apie tai. Tikrai žinau, kad ją prarijo vienas iš vaikų.

— Tai kuris? Na, mano atmintis gera, o toji diena giliai įstrigo. Vis dar prisimenu visų vaikų vardus. Leisk pagalvoti. Turbūt tai Malūnininko Molė! Ji buvo godi ir rydavo stačiais kąsniais. Dabar stora lyg maišas.

— Taip, kai kurie žmonės labai sustorėja, Meistre. Bet Molė nerijo savo torto. Savo gabale ji surado du niekučius.

— O, nejaugi? Tai tada Kubiliaus Haris. Storas kaip statinė, o burna lyg varlės žabtai.

— O aš pasakyčiau, kad tai mielas berniukas plačia šypsena, Meistre. Betgi jis labai rūpestingai sutrupino savo torto gabalą prieš jį suvalgydamas. Tik nieko nerado.

— Tai tuomet ta išblyškusi mergiotė, Pirklio Lilė. Vaikystėje ji rydavo smeigtukus ir nieko jai nenutikdavo.

— Ne Lilė, Meistre. Ji suvalgė tik cukrų ir kremą, o visa kita atidavė greta sėdinčiam berniukui.

— Tada pasiduodu. Kuris? Kaip matau, tu labai atidžiai stebėjai. Jei tik nemaustai manęs.

— Tai Kalvio sūnus, Meistre, ir jam tai išėjo į gera.

— Na jau! — nusijuokė senis Nouksas. — Turėjau susiprasti, kad žaidi su manim. Nejuokink manęs! Kalvis tada buvo ramus, tykus berniukas. Dabar jis triukšmauja labiau, girdėjau, mėgsta dainuoti, betgi jis atsargus. Niekada nerizikuoja. Dukart sukramto prieš nurydamas, ir jei supranti, ką noriu pasakyti, tai visada toks buvo.

— Suprantu, Meistre. Ką gi, jei netikite, kad tai buvo Kalvis, tai aš nieko negaliu padaryti. Tikriausiai jau ir nebesvarbu. Gal jums palengvės, jei pasakysiu, kad dabar ji vėl čia, savo dėžutėje? Štai ji!

Pameistrys buvo apsisiautęs žaliu apsiaustu, kurį Nouksas matė pirmą kartą. Iš jo klosčių ištraukęs juodą dėžutę Pameistrys atidarė ją priešais senojo virėjo nosį.

— štai toji žvaigždė, Meistre, šiame kamputyje.

Senis Nouksas nusičiaudėjo ir užsikosėjo, bet vis dėlto pažvelgė į dėžutę.

— Štai kur ji! Bent jau atrodo taip pat.

— Tai ta pati žvaigždė, Meistre. Prieš kelias dienas pats ją čia padėjau. Įkepsiu į Didįjį Tortą šią žiemą.

— Aha! — klastingai pašnairavo į Pameistrį Nouksas ir taip įsikvatojo, kad pilvas kretėjo lyg drebučiai. — Dabar suprantu! Dvidešimt keturi vaikai, dvidešimt keturi sėkmę nešantys niekučiai, o žvaigždė turėjo būti viena viršaus. Taigi iškrapštei ją prieš kepant tortą ir pasidėjai iki kito karto. Visada buvai sukčius, be to, labai miklus. Ir dar smulkmeniškas, tau nė kruopelė sviesto vėjais nenueidavo. Cha cha cha! Tai štai kaip viskas buvo. Turėjau susigaudyti. Na, dabar jau viskas aišku. Galiu ramiai sau snausti. — Jis patogiau įsitaisė krėsle. — Žiūrėk, kad tas tavo pameistrys tavęs paties neapmautų! Kiekvienam sukčiui atsiranda dar gudresnis sukčius.

Ir užsimerkė.

— Sudiev, Meistre! — tarė Pameistrys ir uždarydamas dėžutę taip garsiai taukštelėjo dangteliu, kad virėjas nenorom vėl atsimerkė. — Nouksai, — pasakė jis, — tu tiek daug žinai, kad nedrįstu jokios žinios pakartoti daugiau kaip du kartus. Sakiau, kad tai Fėjų žvaigždė, ir sakiau, kad ji atiteko Kalviui. Tu tik juokeisi. Dabar, prieš atsisveikindamas, pasakysiu tau dar vieną dalyką. Nedrįsk ir vėl juoktis! Tu esi niekam tikęs senas sukčius, storas, tingus ir klastingas. Visus darbus už tave nudirbdavau aš. Nė nepadėkojęs išmokai iš manęs, ko tik galėjai, — išskyrus pagarbą fėjoms ir šiek tiek mandagumo. Patingėjai net atsisveikinti su manimi.

— Jei jau prakalbom apie mandagumą, — atšovė Nouksas, — tai visai nemandagu vadinti vyresniuosius tik vardais. Nešdinkis su savo fėjomis ir kitomis nesąmonėmis kur nors kitur! Viso gero, jei tai norėjai išgirsti. O dabar keliauk savo keliais! — ir šaipydamasis pamojo ranka. — O jei turi savo virtuvėje paslėpęs keletą fėjų, tai siųsk jas čia, kad galėčiau apžiūrėti. Jeigu kuri iš jų pamojuos savo stebuklingąja lazdele ir vėl padarys mane liekną, tai galvosiu apie jas geriau, — nusijuokė jis.