J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Tačiau turėdamas laiko jis mėgdavo kalti ką nors savo malonumui, o tai būdavo išties puikūs daikčiukai, nes geležį jis sugebėdavo iškalti nuostabiausiomis formomis, jos rodėsi lengvos ir grakščios, tarsi žydinčio medžio šakos, bet neprarasdavo geležies tvirtumo, netgi būdavo dar tvirtesnės. Retai kas praeidavo pro jo darbo vartelius ar pinučius nesustojęs pasigėrėti; niekas negalėdavo pro juos užrakintus įsibrauti. Tuos daiktus kaldamas jis dainuodavo, o kai Kalvis imdavo dainuoti, visi aplink mesdavo darbus ir susirinkdavo prie kalvės pasiklausyti.

Maždaug tiek apie jį žinojo dauguma žmonių. Nemažai, tiesą sakant, jis pasiekė gerokai daugiau nei daugelis kaimelio gyventojų, vyrų ar moterų, netgi pačių darbščiausių ir gabiausių. Tačiau tai buvo ne viskas. Mat Kalvis ėmė lankytis pas fėjas Pasakų šalyje ir kai kurias to krašto sritis pažino taip gerai, kaip tik galėjo pažinti mirtingasis; ir nors daugybė žmonių buvo panašūs į Nouksą, jis vis dėlto galėjo su kai kuriais apie tai pasikalbėti, kad ir su savo žmona bei vaikais. Jo žmona buvo Nelė, ta pati mergytė, kuriai jis kadaise atidavė savo sidabrinį pinigėlį, dukra Nenė, o sūnus Nedas. Nuo jų jis negalėjo nuslėpti paslapties, nes kartais, kai grįždavo iš savo kelionių ar pasivaikščiojimų vakarais, jie matydavo jo kaktoje spindinčią žvaigždę.

Kartkartėmis jis vis išvykdavo, tai pėsčiomis, tai raitas, ir visi manydavo, kad jis vyksta su reikalais; kartais jie būdavo teisūs, o kartais ne. Atsitikdavo taip, kad jis išvykdavo ne tartis dėl užsakymo, pirkti ketaus, anglių ar kitų darbui reikalingų dalykų, nors visus tuos darbus jis atlikdavo rūpestingai ir mokėjo, kaip sakoma, dorai užsidirbti. Tačiau Fėjų krašte jis turėjo savų reikalų ir būdavo tenai laukiamas, kaktoje spindinti žvaigždė saugojo jį nuo visų to nepaprasto krašto pavojų. Menkesnės blogio jėgos vengė žvaigždės, o nuo didesniųjų jis buvo saugomas.

Už tai jautėsi dėkingas, nes netrukus įgijo išminties ir pradėjo suprasti, kad Fėjų krašto stebuklai pavojingi mirtingam žmogui ir kad jų neįmanoma nugalėti be ginklų, kurių neįstengtų valdyti joks mirtingasis. Jis mokėsi ir tyrinėjo, bet nekariavo, ir nors laikui bėgant būtų gedėjęs nukalti ginklų, kurie jo paties pasaulyje būtų verti didžiausių lobių ir tapę legendomis, suprato, kad Fėjų krašte iš jų nebūtų daug naudos. Taigi tarp daugybės jo nukaltų daiktų nebuvo nė vieno kardo, ieties ar strėlės antgalio.

Iš pradžių Fėjų krašte jis tykiai keliaudavo tarp menkesnių tautų ir romesnių padarų, po miškus, pievas ir mielus slėnius, palei žibančius vandenis, kuriuos naktimis atsispindėdavo keistos žvaigždės, o rytais — tolimos kalnų viršūnės. Kartais atėjęs trumpam jis apžiūrėdavo tik vieną medį ar gėlę; bet vėliau, kai atvykdavo ilgesniam laikui, matydavo tokių nuostabių ir kartu baisių dalykų, kad vėliau negalėdavo jų nei gerai prisiminti, nei papasakoti draugams, nors tie paveikslai būdavo įstrigę į pačias sielos gelmes. Tačiau pamiršdavo ne viską ir dažnai mąstydavo apie regėtus stebuklus ir paslaptis.

Kai pirmąkart be palydovo leidosi į tolimesnę kelionę, manėsi rasiąs tolimesnę krašto ribą, bet kelią užtvėrė aukšti kalnai, o patraukęs toli aplinkui atsidūrė prie negyvenamo kranto. Jis stovėjo prie Bevėjės Audros Jūros, o iš Tamsumos į ilgą pakrantę ritosi mėlynos bangos, panašios į sniegu padabintas kalvas, jos nešė baltus laivus, grįžtančius iš mūšių Tamsos Pasieniuose, apie kuriuos joks žmogus nieko nežino. Jis pamatė didžiulį laivą, bangos užnešė jį toli į krantą ir tylomis pasitraukė. Elfų kariai buvo aukšti ir rūstūs, jų kardai žėrėjo, strėlės žybčiojo, o akys vėrė kiaurai. Staiga jie užtraukė triumfo giesmę ir jo širdis suvirpėjo iš baimės, jis krito kniūbsčias, o jie praėjo pro jį ir dingo tarp aidinčių kalvų.

Į tą pakrantę jis niekad nesugrįžo, nes manė atsidūręs saloje, kurią supa jūra, tad nukreipė savo mintis į kalnus, trokšdamas surasti karalystės širdį. Kartą keliaujant jį apsupo rūkas ir jis ilgai klaidžiojo nesusivokdamas, o rūkui išsisklaidžius pasijuto bestovįs bekraštėje lygumoje. Tolumoje stūksojo tamsus šešėlis lyg didžiulė kalva, o iš to šešėlio tarsi iš šaknų augo Karaliaus Medis, jis kilo vis aukštyn į dangų ir švietė lyg saulė vidurdienį, o ant jo šakų vienu metu augo ir lapai, ir žiedai, ir nesuskaičiuojama galybė vaisių, ir nebuvo dviejų vienodų visame Medyje.

Daugiau to Medžio jis niekada nematė, nors dažnai ieškodavo. Per vieną kelionę kopdamas į kalnus aptiko gilų slėnį, jame buvo ramus ežerėlis, vanduo nė neribuliavo, nors lengvas vėjelis šiaušė aplinkinių medžių lapus. Slėnį nušvietė raudona lyg saulėlydis šviesa, bet ji sklido nuo ežerėlio. Atsigulęs ant neaukštos uolos, kabančios virš vandens, Kalvis pažvelgė žemyn ir jam pasirodė, kad gali įžvelgti giliausias gelmes, tenai dugne tarsi milžiniškos jūržolės rangėsi ir šakojosi keistos ugnies liežuviai, o tarp jų tarsi liepsnelės šmižinėjo kažkokie padarai. Apstulbęs jis nusileido žemyn ir priėjęs prie vandens pamėgino įbristi, bet tai buvo visai ne vanduo — paviršius pasirodė besąs kietesnis už akmenį ir slidesnis už stiklą. Jis žengė ant jo ir parkrito, dunkstelėjimas garsiai nuaidėjo per ežerą ir atsimušė į krantus.

Tučtuojau lengvas vėjelis pavirto vėtra, kuri riaumojo lyg laukinis žvėris, nupūtė jį ant kranto ir nunešė tolyn sukdama ir vartaliodama lyg nuplėštą lapą. Jis įsikibo į jauno berželio kamieną, o vėjas iš visų jėgų stengėsi jį nutraukti, tačiau berželis pasilenkė iki pat žemės ir apgaubė jį savo šakomis. Kai vėjas pagaliau nurimo, Kalvis atsistojo ir pamatė, kad ant berželio šakų nebeliko nė vieno lapo. Apnuogintas medelis verkė, nuo šakelių tarsi lietus lašėjo ašaros. Kalvis palietė vieną baltą šaką ir tarė:

— Būk palaimintas, berželi! Kaip galėčiau tau atsidėkoti? — ir ranka pajuto medžio atsakymą:

— Niekaip. Tik išeik! Vėjas ieško tavęs. Tau čia ne vieta. Išeik ir niekada nebegrįžk!

Kopdamas iš to slėnio jis jautė ant savo veido ir lūpų karčias medelio ašaras. Nuliūdęs grįžo keliu atgal ir ilgai nėjo į Fėjų kraštą. Vis dėlto negalėjo jo atsižadėti, o kai sugrįžo, pajuto dar stipresnį troškimą patraukti į jo gilumą.

Pagaliau jis surado kelią per Išorinius kalnus ir juo atėjo iki Vidinių kalnų, o šie buvo aukšti, statūs ir bauginantys. Bet rado ir perėją, kuria įstengė kopti, ir po daugybės dienų, kurios pareikalavo visos jo drąsos, atėjo prie siauro plyšio, pro kurį, pats to nežinodamas, pažvelgė į Amžinojo Ryto slėnį, kur žolė žaliuoja taip ryškiai, kad pranoksta visų kitų Fėjų krašto pievų žalumą. O oras čia toks vaiskus, kad gali įžvelgti raudonus anapus pievų medžiuose giedančių paukščių liežuvėlius, nors slėnis toks platus, kad tie paukščiai rodosi ne didesni už karetaites.

Kalnai, pilni almančių krioklių, leidosi į slėnį nuožulniais šlaitais, ir jis džiugesio kupina širdimi nuskubėjo tolyn. Kai žengė ant žaliosios slėnio žolės, išgirdo dainuojant elfus ir pievelėje prie upės, pilnos baltų lelijų, pamatė šokančias mergeles. Jį užbūrė šokio raštai ir greitis, grakštumas ir niekada nesikartojantys judesiai, tad jis žengė ratelio link. Staiga šokėjos sustingo, ir jauna mergina palaidais plaukais ir pakaišytu sijonu atėjo jo pasitikti.

Ji juokdamasi tarė:

— Drąsus tapai, Žvaigždžiaveidi, ar ne? Negi nesibaimini, ką tau pasakys Karalienė, jeigu sužinos? Nebent ji pati davė savo sutikimą.