J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Tačiau kai pradėjo ruošti produktus kepimui, staiga suvokė, kad nelabai išmano, iš ko tą tortą kepti, taigi pradėjo vartyti senas receptų knygas, paliktas ankstesnių virėjų. Naudos turėjo nedaug, nes netgi kai sugebėdavo įskaityti jų raštą, suminėti produktai būdavo visai negirdėti arba tokie, kurių jis skubėdamas pamiršo nusipirkti, o dabar jau buvo vėlu ieškoti, tik pamanė, kad būtų neblogai įdėti kai kurių knygose suminėtų prieskonių. Pasikasęs pakaušį jis prisiminė seną juodą dėžutę su keletu atskirų skyrelių, kurioje ankstesnis virėjas laikydavo prieskonius ypatingiems tortams. Visus septynerius metus jis nė nežvilgtelėjo į ją, bet gerai paieškojęs surado sandėliuke ant pačios viršutinės lentynos.

Nukėlė ją, nupūtė nuo dangtelio dulkes, o atidaręs pamatė, kad prieskonių tenai likę ne kažin kiek, o ir tie patys sudžiūvę ar supeliję. Tačiau viename kampiniame skyrelyje išvydo nedidelę žvaigždę, ne ką didesnę už šešių pensų monetą, ji atrodė lyg ir sidabrinė, bet nuo laiko patamsėjusi.

— Keistas daiktas! — sumurmėjo atsinešęs arčiau šviesos.

— Nė kiek nekeistas! — pasigirdo balsas jam už nugaros, ir dar taip netikėtai, kad Nouksas net šoktelėjo. Tai buvo Pameistrio balsas ir tokiu tonu jis niekad anksčiau su Meistru nebuvo kalbėjęs. Tiesą sakant, jis išvis labai retai kalbėdavo su Nouksu, nebent atsakydavo šio užkalbintas. Kaip ir pridera jaunuoliui. Gal jis ir mikliai susitvarko su glajumi, bet vis tiek turi dar labai daug ko išmokti — štai kaip galvojo Nouksas.

— Ką nori pasakyti, jaunuoli? — nepatenkintas paklausė jis. — Jeigu ne keistas, tai koks tada?

— Pasakiškas, — atsakė Pameistrys. — Tai fėjų žvaigždė.

Tada virėjas prapliupo juoktis:

— Gerai jau, gerai. Tai vienas ir tas pats, bet vadink, kaip nori. Kada nors suaugsi. O dabar eik išiminėti kauliukų iš razinų. Jei pastebėsi kokią keistą ar pasakišką, būtinai parodyk man.

— Ką jūs ketinate su šia žvaigžde daryti, pone Meistre? — paklausė Pameistrys.

— Įkepti į tortą, ką gi dar, — atsakė virėjas. — Pats tas, ypač jei ji pasakiška, — prunkštelėjo jis. — Turbūt ir pats neseniai dalyvaudavai vaikų šventėse, tad žinai, kad į tortus įkepama monetų ar kitų mažų niekučių. Bent jau mes savo kaime taip darome, vaikams patinka.

— Betgi čia ne niekutis, Meistre, tai fėjų žvaigždė.

— Šitą jau sakei, — atšovė virėjas. — Puiku, taip ir pasakysiu vaikams. Galės pasijuokti.

— Nemanau, kad jie juoksis, Meistre. Bet jūs nusprendėt teisingai, visai teisingai.

— Kaip manai, su kuo kalbi?

Pagaliau Tortas buvo iškeptas, aplietas glajumi ir paruoštas, didžiumą darbo atliko Pameistrys.

— Kad tu taip myli fėjas, leisiu tau padaryti Fėjų Karalienę, — pasakė jam Nouksas.

— Gerai, Meistre, — atsakė šis. — Padarysiu, jei jūs neturit laiko. Bet čia jūsų mintis, ne mano.

— Galvoti — mano darbas, ne tavo.

Per puotą Tortas stovėjo pačiame ilgo stalo viduryje, apsuptas dvidešimt keturių raudonų žvakių. Jo viršūnė buvo panaši į mažą sniego kalną, jo šlaituose augo mažutėliai balti, lyg apšerkšniję, medžiai, o pačioje viršūnėje ant vienos kojos tarsi šokanti Snieguolė stovėjo mažutė balta figūrėlė ir laikė rankoje žibančią lyg ledinė burtų lazdelę.

Vaikai žiūrėjo į ją išplėtę akis, kai kurie netgi plojo rankomis ir šūkčiojo:

— Ak, kokia nuostabi! Kaip tikra fėja!

Virėją šie šauksmai labai džiugino, bet Pameistrys neatrodė patenkintas. Jie abu čia dalyvavo: Meistras turėjo pjaustyti Tortą, o Pameistrys — galąsti ir paduoti peilį.

Pagaliau virėjas paėmė peilį ir žengė prie stalo.

— Noriu jums pasakyti, mano mielieji, — prabilo jis, — kad po šiuo nuostabiu glajumi slepiasi labai skanus pyragas, bet į tešlą įmaišyta ir mažučių nevalgomų dovanėlių, monetų ir kitokių niekučių, o aš esu girdėjęs, kad jei savo gabale rasite tokį niekutį, tai sėkmės ženklas. Į šį Tortą įkeptos dvidešimt keturios dovanėlės ir jei Fėjų Karalienė dalytų teisingai, kiekvienam tektų po vieną. Tik ji ne visada taip daro, dažnai mėgsta pagudrauti. Paklauskite pono Pameistrio.

Pameistrys nusisuko ir ėmė tyrinėti vaikų veidus.

— O ne! Vos nepamiršau, — susigriebė virėjas. — Šiame torte yra dvidešimt penkios dovanėlės. Yra dar ir sidabrinė žvaigždė, ypač stebuklinga, nes taip tvirtina ponas Pameistrys. Taigi būkit atsargūs! Jei kąsdami išsilaušit priekinį dantį, jokia stebuklinga žvaigždė jo nepataisys. Nepaisant to, ji atneš ypatingą sėkmę.

Tai buvo geras tortas, niekas nieko jam negalėjo prikišti, nebent kad nebuvo didesnis nei būtina. Kai jį supjaustė, kiekvienas vaikas gavo po didelį gabalą, bet daugiau neliko, pakartoti neteko niekam. Netrukus tie gabalai išnyko, tai vienas, tai kitas vaikas vis rasdavo kokį niekutį ar pinigėlį. Kai kurie rado vieną, kai kurie du, o kai kurie ir visai nieko, nes taip visada būna, nesvarbu, ar stovi ant torto lėlė su lazdele, ar ne. Bet niekas nerado stebuklingosios žvaigždės.

— Dievaži! — šūktelėjo virėjas. — Ji visai ne sidabrinė, nes turbūt ištirpo. O gal ponas Pameistrys buvo teisus ir ji tikrai stebuklinga, tad tiesiog išnyko ir grįžo pas fėjas. Ne itin malonus pokštas. — Ir kvailai išsišiepęs pažvelgė į Pameistrį, bet šis įbedė į jį savo tamsias akis ir nenusišypsojo.

Tačiau toji sidabrinė žvaigždė išties buvo fėjų darbo — Pameistrys apie tuos dalykus išmanė. O nutiko štai kas — vienas berniukas per puotą prarijo ją nė nepastebėjęs. Dar jis rado sidabrinę monetą ir atidavė ją mažai greta sėdinčiai mergaitei — toji labai nusiminė savo gabale nieko nesuradusi. Kartais ir jis pagalvodavo, kas nutiko tai žvaigždei, bet nežinojo, kad ji nuolat yra su juo, užsiglaudusi tokioje vietoje, kur negalėjai jos pastebėti, nes juk tam ir buvo skirta. Čia ji laukė gana ilgai, kol atėjo jos valanda.

Puota buvo žiemos viduryje, o dabar atėjo birželis ir naktimis beveik nesutemdavo. Berniukas pakilo prieš aušrą, nes nenorėjo miego — tai buvo jo dešimtasis gimtadienis. Jis žvelgė pro langą, pasaulis atrodė nutilęs ir kupinas laukimo. Lengvas, vėsus ir kvapnus vėjelis judino bundančius medžius. Dangus nušvito ir jis išgirdo, kaip tolumoje pamažu pradėjo čiulbėti paukščiai, giesmė vis artėjo ir darėsi vis garsesnė, kol užliejo jį visą, pripildė visus laukus aplink ir tarsi banga nuplaukė vakarų link, kai iš už pasaulio krašto išniro saulė.

— Tai man primena Pasakų kraštą, — išgirdo save kalbant, — bet tenai gieda ir žmonės.

Ir jis uždainavo, skambiai ir gražiai, keisti žodžiai veržėsi patys, lyg jis žinotų juos atmintinai, ir tą akimirką žvaigždė iškrito iš burnos ir jis ją sugavo. Dabar ji spindėjo lyg sidabras, be to, suvirpėjo ir pakilo nuo delno lyg norėdama nuskristi. Nieko negalvodamas jis pliaukštelėjo sau delnu per kaktą ir žvaigždė liko tenai, pačiame viduryje, ir jis nešiojosi ją daugelį metų.

Kaimelyje tik keletas žmonių ją pastebėjo, nors atidžiam žvilgsniui tai nebuvo sunku, tačiau ji tapo tarsi veido dalimi ir nedažnai šviesdavo. Jos šviesa atsispindėjo berniuko akyse ir balse, kuris nuo tos dienos darėsi vis gražesnis, o kai vaikas suaugo, tapo tiesiog nuostabus. Žmonės mėgo klausytis, kaip jis kalba, net jei neišgirsdavo nieko daugiau kaip “labas rytas“.

Savo meistriškumu jis išgarsėjo ne tik savame kaime, bet ir už jo ribų. Berniuko tėvas buvo kalvis, taigi jis pasekė tėvo pėdomis ir pralenkė jį. Kol tėvas buvo gyvas, jį vadindavo Kalvio Sūnumi, o paskiau tiesiog Kalviu. Mat tuo metu jis jau buvo geriausias kalvis nuo Tolimojo Rytų iki Vakarinių miškų kaimo ir savo kalvėje galėjo nukalti, ką tik panorėjęs. Dažniausiai tai būdavo paprasti kasdienio naudojimo daiktai: ūkio įrankiai, dailidės įrankiai, virtuvės rykai, katilai ir keptuvės, skląsčiai, sklendės ir vyriai, kabliai katilui virš ugnies kabinti ir židinio grotelės, pasagos ir panašūs dalykai. Tai buvo gerai padaryti ir ilgaamžiai daiktai, o kartu dailūs, įvairių formų, patogūs naudoti ir gražūs pažiūrėti.