J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

O medžiuose gieda smagiai vieversėliai,

Šiurena lapus jūros vėjai pašėlę.

Nežinoma niekam ši paslaptis,

Nes saugo seną lobyną naktis.

JŪROS VARPAS

Lyg spindulį baltą, bangelių iškeltą,

Jūros pakrantėj ant šlapio smėlio,

Radau kriauklelę lyg jūros varpelį —

Mano drėgnam delne ji virpėjo.

Papurčiau aš ją ir sutruko tyla,

Lengvas ir giedras suskambo garsas,

Virš jūros audringos, pakrantėje dingęs

Tarytum tylus ir tolimas balsas.

Aš laivą gražuolį išvydau toly,

Švytėjo jis sutemoj dyvinai,

“Mums erdvės moja, o mes vėluojam.“

“Ak, ir mane pasiimkit tenai!“

Nuplukdė laivelis per jūrą žalią,

Rūbai sudrėko, plaukiau sapne

Į pamirštą krantą, kurį vis suranda.

Vakaro prieblandoj varpo daina

Visur lydėjo, virš jūros skambėjo,

Gaudė ir gaudė bangų ūžesy,

Virš pavojingų rifų siaubingų

Vienišo kranto žvaigždžių spindesy.

Smėlis čia baltas, o mėnuo šaltas

Viską sidabro šviesa užlies,

Svaigūs uolynai smenga, žvaigždyno

Papėdėj baltos putos mirgės.

Žibėjo smėlis tarp pirštų meiliai —

Perlų skeveldros, deimantų dulkės,

Grožis opalų ir rožės koralų,

Ir ametisto grūdeliai smulkūs.

Kur uola žiloji, grotos ten žioji,

Slepia jas jūržolių šydas antai,

Pabūgęs vėjo šalto skubėjau,

Šviesa nežemiška nyko lėtai.

Upokšniu nėriau, iš jo atsigėriau,

Kad atsigautų mano širdis,

Jo srovės žalios vedė į kelią

Ten, kur į prieblandą grimzta šalis,

Toli nuo jūros pievos užbūrė

Gėlių pribirę tartum žvaigždžių.

Sietuvos tylios vandens lelijom

Pasidabinę tarp lapų žalių.

Čia alksniai rymojo, gluosniai ašarojo,

Gaubės tyla prie upės krantų,

Meldai nebylūs lyg sargybiniai tylūs

Saugo ramybę gelmių šventų.

O iš tolių daina, giesmė dyvina

Nesiliovė man vis dar skambėt,

Padarėliai maži žolėje, dievaži,

Sušmėžavę vis bandė pabėgt,

Ir triušeliai balti, ir drugiai nekalti,

Barsukai rimti iš urvų

Į mane žvelgė vis, išsproginę akis,

Kažkas šoko žolėj už kalvų.

Bet čionai vos tiktai pasirodau ašai,

Ta pati atsitinka bėda:

Išsilaksto visi — ir nuogi, ir basi,

Ir pradingsta kažkur visada.

Aš sau rūbą nupyniau iš upės žolynų

Lyg smaragdai skaisčių ir žalių,

Skeptrą ajero rankoj iškėliau į dangų

Tartum vėliavą aukso žolių.

Vainikuotas lelijom lyg deimantų gijom

Išdidžiai ant kalvos užlipau

Ir balsu taip skardžiu surikau ties skardžiu:

“Pasirodyt visiems įsakau:

Aš karalius esu didis žemių visų,

Ir privalot manęs jūs klausyt.

Atsiliepkit tuojau! Atskubėkit tuojau!

Noriu tuoj jus visus pamatyt!“

Ir sutemo naktis, ir tamsus debesis

Atskubėjo tamsa juoda,

Visas sulinkau, visas sustirau,

Suklupau aš ant kelių tada.

Nurėpliojau miškan, apsistojau aš ten —

Išprotėjęs, visai nebylus.

Anei lapų jokių ant šakų, ant plikų,

Vien tik riksmas pelėdos gūdus.

Plaukuose man vorai tinklą mezgė dorai,

Pulkas kirvarpų graužė medžius.

Puvo grybų pulkai, vos užaugę tiktai —

Taip sėdėjau aš dieną, metus.

Pagaliau šioj nakty man švieselė blausi

Palytėjo nedrąsiai pečius.

“Užsidegt reik ryžtu, aš namo sugrįžtu,

Pamiršau tik, pražilęs, kelius.

Ar išleisit kada?“ — nuaidėjo rauda,

Kada aš atsistot mėginau,

O šešėlis tamsos sekė man iš paskos.

Kaip jo atsikratyt, nežinau.

Keliavau aš ilgai, bet man sekės blogai,

Po tiek metų pradingo jėga.

Ir štai kvapą jūros kaip vėją sūrų

Pajutau aš ant lūpų staiga.

Klykė dejavo, spiegė rypavo

Žuvėdros viršum bangų,

Stūgavo vėjas, piktai narnėjo

Balsai, ir buvo baugu.

Siuto šaltas šiaurys lyg piktadarys,

Plaukus šerkšno pribėrė žiema,

O kai aš pagaliau jūrą pasiekiau jau,

Krantą dengė gūdi tamsuma.

Nesvetinga, nuoga pasitiko banga,

Tik laivelis tas pats laukė vis.

Lyg negyvas kritau, dugną jo pajutau,

Jis nuplukdė mane bangomis.

Mačiau, kaip niūrūs krantai sugūra,

Seklumos riogso, šviesos nutvieksti

Skrieja pašėlę laivų šešėliai,

Tylūs lyg sniegas skęsta nakty.

Keliai tik tušti ir langai užkalti

Šiame krante pasitiko mane,

Rankas aš nuleidau ir iš jų paleidau

Visa tai, ką laikiau dar delne:

Keletą lapelių ir smėlio grūdelių,

Kriauklę negyvą ir tylią,

Supratau aš tada, kad jau niekada

Negirdėsiu, kaip varpas prabyla.

Ir pakrantės anos jau nieks neatstos,

Nebegrįš jau dienos malonios,

Pėdinu keliu, su savim kalbu,

Nes praeinantys nekalba žmonės.

PASKUTINIS LAIVAS

Firielė auštant rytui

Pažvelgė pro langą,

Pilkos miglos tyliai ritos,

Žaros dažė dangų.

Vėjas, lengvas ir vėsus,

Mišką glamonėjo,

Virpino tamsius lapus,

Paukščių giesmės liejos.

Auksino medžius šviesa,

Rūkas pievą vilgė,

Tarsi žiburiai rasa

Žolėje sužvilgo.

Ji lyg šokdama į pievas

Pro duris išbėgo,

Baltos Firielės pėdos

Nuo rasos sudrėko.

Išpuošė maži lašeliai

Jos suknelės kraštą

Žėrinčiais šviesos grūdeliais

Deimantiniais raštais.

Upė kelią jai pastojo,

Pilkos vilnys plaukė,

Meldai krantuose svajojo

Ir nurimę laukė.

Saulė ugnimi žėrėjo,

Plaukuose pažaidus,

O tulžys į vilnį nėrė,

Mėlynas lyg žaibas.

Plukdė oru šviesią tyrą

Dainą ryto vėjas,

Fleitos pritarė jai tyliai

Ir varpai skambėjo.

Iš miglos išniro burės,

Stiebas auksu švyti,

Baltos gulbės plaukia jūra,

Baltą laivą lydi.

Deny trys valdovai sėdi,

Vėjas plaukus draiko,

Ugnimis karūnos rėdos,

Elfai irklus laiko.

Arfos tarp karalių rankų,

Lūpose daina:

“Aušros čia taip puošia dangų,

Čia žolė jauna,

Saulė dar ne vieną kartą

Žais čia spinduliais,

Lenksis vėjui rugio varpa,

Gėlės išsiskleis.“

“Kurgi vėjas neša jus,

Šviesūs dainininkai?

Gal į vienišus krantus,

Kur nepasitinka?

Gal į prieblandas baugias,

Šiaurinius salynus,

Per nežinomas bangas,

Kur šalti žvaigždynai?“

“Ne, — atsakė, — šaukia mus

Paskutinis kelias,

Mes paliekam šiuos krantus

Ir šią žemę žalią,

Grįžtame atgal, kur žydi

Liaunas medis baltas,

Ten, kur elfų kraštas plyti —

Ant kalvų iškeltas.

Mes krantus Viduržemio,

Liūdesį paliekam!

Bokšto varpas kviečia mus,

Nebegaila nieko.

Čia žalia žolė nuvysta,

Saulė, mėnuo gęsta,

Lapai krenta, dienos nyksta,

Sielvarte paskęsta.“

Jie staiga pristabdė laivą,

Savo irklus kėlė:

“Ar girdi šio šauksmo aidą,

Žemės dukružėle?

Firiele, Firiele,

Džiaugsmui pažadėta,

Šiam laive mes tiktai vieną,

Tau palikom vietą.“

Vieną žingsnį žengė ji,

Pėdos klimpo moly,

Ir kažkur giliai širdy

Abejonės puolė.

Tolin išplaukė liūdnai

Baltas elfų laivas

“Negaliu keliaut tenai, —

Aš juk — žemės vaikas!“

Deimantėliais jos suknia

Jau nebežėrėjo,