Jis beldė, maldavo, tuščiai aimanavo,
Bet niekur nebuvo jam vietos,
Kol smuklę priėjo, kur langas žibėjo —
Lempelė viena ryškiai švietė.
Mieguistas virėjas šnairai nužiūrėjo
Keleivį pro plyšį langinių,
Paklausė: “Ko nori?“, o šis tarė oriai:
“Linksmos ir geros užkandinės!“
Virėjas suktai nusišaipė tiktai:
“Įleisiu, jei man užmokėsi,
Tau smuklė šita bus tikrai atverta —
Vaišinsiu, ko tik panorėsi.
Už perlų akis atrakino duris,
Už deimantus sėstis jam leido,
Opalas vaiskus pripildė stiklus,
Prarado sidabrą jis veido.
Už didelį juodą senos košės puodą
Prarado vargšelis karūną,
O šaukštas medinis šitos užkandinės
Be rūbų apnuogino kūną.
Taip baigės kelionė, sena jo svajonė,
Nes košė šalta, neskani.
Kalėdų pyrago ragauti neteko,
Nebuvo ugnies židiny.
Anksti Mėnulėnas atėjo čia vienas —
Kalėdos dar buvo toli.
AKMENINIS TROLIS
Toks trolis sėdėjo, tolin žiūrėjo
Ir graužė, ir čiulpė, ir netgi čepsėjo
Jisai kaulą kietą per vėją ir lietų,
Nes rasti mėsytės sunku.
Baisu! Klaiku!
Toks vienišas liūdnas trolis sėdėjo,
Nes rasti mėsytės sunku.
Jį Tomas pamatė ir kumštį pakratė
Ir sakė, kad to dar pasaulis nematė:
“Šis kaulas sutinęs yra dėdės Timo,
Kurs turi ilsėtis kapuos.
Senuos! Klaikiuos!
Kas drįsta ramybę nelaimėlio drumsti, gyvate,
Mes manėm, jis ilsis kapuos.“
“Tai kas, — sako trolis, — tą kaulą iš molio,
Išsikasiau, ne iš numirėlio guolio,
Tas Timas pastiręs seniai buvo miręs,
Kai aš tą kaulą radau.
Čiupau! Griebiau!
Nejau jisai kaulo neskolintų troliui;
Aš pats šitą kaulą radau."
Kumščiu Tomas moja! "Jisai dėdės koją
Apžiojęs kaip niekšas sau vienas maumoja,
Išsikasė Timą jisai be leidimo,
Bet teks atiduot tučtuojau!
Mikliau! Tuojau!
Štai šitą koją, kurią maumoja,
Jam teks atiduot tučtuojau!“
Išsišiepė trolis: “Esi tu mitruolis
Tikriausiai garduolis, skanus kaip raguolis,
Pati čia mėsytė iš ryto atvyko,
Bematant suleisiu dantis!
Lai rys! Kramtys!
Ak, kaip pabodo tie kaulai be odos,
Į mėsą suleisiu dantis.“
Taip trolis sušuko ir Tomą tuoj čiupo,
Bet šis lyg vijurkas paspruko, neklūpo
Ir troliui mėlynę įtaisė sėdynėj.
Pamokyt reik jį.
Griebt jį! Čiupt jį!
Įspirt niekšui troliui jėgų nepritrūko,
Norėjo pamokyti jį.
Bet lyg akmeninė to trolio sėdynė,
Neverta juk spardyt daiktų akmeninių,
Taip trolis juokavo, kol Tomas dejavo,
Nes buvo sėdynė kieta!
Šalta! Tvirta!
Kaip juokėsi trolis, kai Tomas parpuolė,
Nes buvo sėdynė kieta!
Ši Tomo kelionė — nevykus kvailionė,
Nes lūžo jo koja ir liko dejonė,
O trolis vėl vienas sau sėdi per dieną
Ir vogtą kaulą žiaumoja.
Maumoja! Riaumoja!
Nes kol Tomui lūžusi koja,
Vogtą kaulą trolis čiaumoja!
ŽIOPLIUKAS PERIS
Sėdėjo trolis ant akmens
Kur Toliai Tolimi:
“Kodėl kalvoj šioj negyvens
Niekas su manimi?
Nuo jūros lig Orų Viršūnės
Aš vienišas čionai
Liūdėdamas vis tebetūnau,
Nejaugi amžinai?
Aš nevogiau, girtaut nemėgau,
Visai nevalgau mėsos.
Bet žmonės nuo manęs pabėga
Tarsi nuo šmėklos baisios.
O kaip norėčiau turėt dailias
Aš rankeles kaip visi!
Bet moku kepti skanias bandeles
Ir mano širdelė tiesi.
Užteks liūdėt, — pamanė jis, —
Ieškosiu verčiau draugų,
Grafystėn vyksiu kartus kelis,
Jų rast bus taip smagu.“
Nuo kelmo kilo, į kelią leidos —
Į didelį žygį jisai,
O auštant jau regėjo jų veidus
Ir kalbint juos bandė patsai.
Jis apsidairęs išvydo ponią
Artėjančią su skėčiu,
Ji krepšį nešas ir šypsos maloniai,
Atsako jis jai tuo pačiu.
“O, labas rytas!“ — tarė trolis,
Bet kai ji priėjo arčiau,
Pametus krepšį ir skėtį, puolė
Kudašių nešt greičiau.
Senasis Didpuodis, ten vaikštinėjęs,
Išgirdo klyksmą jos,
Į triušio olą mikliai nėrė
Paraudęs nuo skubos.
Nuliūdęs trolis jų maldavo:
“Manęs nebijokit, ne“,
Bet lyg išdegus akis nušuoliavo
Slėptis po lova ponia.
Pasuko trolis į turgų drąsiai,
Vos spėjo atkeliaut —
Gagenti ėmė riebios žąsys,
O avys gailiai bliaut.
Išliejo alų Paršėnas bailiai,
Sustūgo jo šuva,
O mėsininkui Biliui peilis
Iškrito — guli, va.
Vos tik vartus visi užvėrė
Nelaimėliui mūs troliui,
Pravirko šis, tik vienas Peris
Jį guosti ėmė uoliai.
“Ar tau, kerėplai dideliam,
Negėda verkt,“ — pragydo,
Makaulėn švelniai plojo jam
Ir šypseną išvydo.
“Vaikeli, Peri, mielas tu,
Gal nori arbatėlės?“
Ir ant pečių savų aukštų
Jis Perį užsikėlė.
Namo sugrįžo jiedu du,
Prie pilno valgių stalo,
Ir kimšo Peris už žandų, —
Atrodė, kad be galo.
Čia buvo visko, patikėk:
Skrebučių, torto, sūrio,
Ir Peris prisikimšo tiek,
Kad trūko švarko siūlės.
Ugnis spragsėjo židiny
Ir virė katiliukas,
Puikavos stalo vidury
Gražus arbatinukas.
Kai nebetilpo jau daugiau,
Atsilošė jie krėsluos,
Ir tarė trolis: “Aš baigiau,
Bet mokslo tau įkrėsiu,
Kaip duoną plutele skania,
Pyragą kept gardžiausią,
Nakvot galėsi pas mane,
Rytoj — namo keliausi.“
“Ak, Peri, — tardo jį kaimynai, —
Dingai kur, kad tave...“
“Pyrago valgiau aš su kmynais
Ir duonos traškia plutele!“
“Bet kurgi vaišes tas radai?
Gal Bryliuj, o gal šičia?“
Bet Peris markstos išdidžiai:
“Nepasakysiu tyčia!“
Čia Pasalūnas Džekas sušuko:
“Aš viską, o viską seku!
Ant trolio pečių Periukas nurūko
Link Tolių Tolimų!“
Leidos hobitai, kaip kas galėjo,
Trolio namų ieškot,
Kiek įkabindami lėkė skubėjo
Kas eit, kas važiuot, kas jot.
Ir puolė jie belst į trolio duris,
Vos jas pamatė šlaite:
“Prašom, maldaujam, iškept turi
Mums duonos traškia plutele!“
“Namo, — šaukia trolis, —
gana niekų, Esu aš pavargęs labai,
Tik ketvirtadieniais duoną kepu
Ir tai ne visiems, tikrai!
Namo, namo! Įvyko klaida.
Nėra čia nieko seniai,
Nebus pyragų čia niekada, —
Peris juos šlamštė skaniai:
Keliaukit namo, ak, ponai mielieji,
Aš jūsų nenoriu matyt,
Vien Peris žiopliukas manęs pagailėjo,
Vien jį aš vaišinsiu kasryt!“
Užaugo Periui dailus pilvukas,
Pūtės nuo duonos žandai,
Nes lankės dažnai pas trolį žiopliukas
Ir jį pamilo labai.
Kasdien skanesnis pyragas draugo,
Ir duona skalsesnė išvien,
Atrodė Periui, kad ne jis auga,
O trolis mažėja kasdien.
Pavirto Peris puikiu kepėju
Ir apie jo skanias bandeles
Nuo jūros lig Bryliaus žmonės kalbėjo,
Sudėjo net daineles,
Tačiau net jis iškept neišmoko
Duonos traškia plutele,
Kokia senas trolis savo pastogėj
Vaišindavo jį vakare.
MAUMAI
Miškai, kur veisiasi Maumai, —
Ir tamsūs, ir šalti,
Varpeliai suskamba ūmai,
Читать дальше