J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Marš miegot tuojau, kaip miega dukros upės!“

Tučtuojau Senasis Gluosnis pasidarė geras

Ir girgždėdamas po nosim drevę atidarė.

Tomas iš drevės bemat išsikepurnėjo

Ir tolyn palei Karklynę linksmas nuskubėjo.

Įsitaisė jis miškely, kur nebuvo vėjo,

Tik klausydamas, kaip paukščiai šakose ulbėjo.

Iki vakaro gėrėjos, kaip plaštakės skraido,

Kol į pilką debesėlį saulė nusileido.

Lyti ėmė. Tomas šičia ilgai neužtruko,

Bežiūrėdamas, kaip mirga vandeny ratukai.

Tuoj atšalo, ir lapiją ėmė plėšyt vėjas,

Tomas urvą susiradęs pailsėt norėjo.

O Barsukas baltažandis, šiaip jau baisiai lėtas,

Akys kaip sagutės, letenos žemėtos,

Urvo gilumoj gyvenęs su šeima nuo seno,

Griebė Tomą už skvernų ir tamson gabeno.

Gilumoj slaptų urvų jie barė Tomą uoliai:

“Ko reikėjo tau taip brautis į mūsiškę olą?

Amžinoj tamsoj pas mus tu visad sėdėsi

Ir jau niekad niekados saulės neregėsi.“

“Ei nenaudėliai, tuojau jūs mane paleiskit,

Liaukitės kaipmat kvailiot, su manim nežaiskit.

Greit parodykit duris, kur laukinės rožės,

Įėjimą šion olon visiškai užgožia!

O tada greit marš miegot, sapnuose sau guostis

Kaip ir upinukė mūs, kaip Senasis Gluosnis!“

Tad barsukų šeimynėlė mikliai susiprato

Ir slaptas duris į sodą tučtuojau surado,

Išlydėjo mandagiai šie barsukai Tomą,

Užvertė po to ant durų visą žemių toną.

Lyt nustojo. Tuoj ir šiltas vakaras atslinko,

O sutemus žvaigždės žiebės danguje aplinkui.

Tomas, droždamas namo, sau skaniai kvatojo,

Greitai kambary tamsiam lempos suliepsojo,

Aplink jas tuoj mašaliukai ėmė sukinėtis,

Atsisėdo jis prie lango vakaru gėrėtis.

Jau vėlu. Pavargęs Tomas užsimanė miego

Ir palėpėn savo laiptais girgždančiais užbėgo,

Uždegė prie lango žvakę, rankeną užsuko.

“Ū-ū-ū! — kažkas jam šiurpiai iš tamsos sušuko. —

Pamiršai mane be reikalo, nes aš už durų

Tik ir tykau nusitempt tave į kapą niūrų,

Pilkapių baisioji šmėkla — štai kas aš esu!

Tu tuojau, vargšeli, dingsi iš akių visų!“

“Nešdinkis! Tu mano namą tučtuojau paliki,

Nebarškėki savo kaulais, nesijuok taip nykiai!

Nežybsėki akimis, bet gali sau guostis,

Kad užmigsi kaip barsukai ar Senasis Gluosnis,

Net jaunoji Auksauogė upėje nurimo!

Grįžki aukso savo saugot ir jo užkeikimo!“

Nėrė šmėkla tuoj pro langą, žodžių neatlaikė,

Ir į pilkapius nukūrė, nes ją taip užkeikė,

Visą ilgą kelią skriejo ir barškėjo kaulais,

Kad tik pilkapį pasiektų, kol nėra dar saulės.

Tomas lovon įsirito ir į sapną smigo

Daug saldžiau nei Auksauogė, ėmė ir užmigo,

Daug jaukiau negu barsukai ar kapų pabaisos

Mūsų senis Tomas knarkė, lovoj įsitaisęs.

Kitąryt lyg vieversėlis jis žvalus pabudo,

“Deri dol ir meri dol“, — padainuot panūdo.

Skrybėlę su plunksna griebė, štai ant kojų batai,

Platų langą atidarė — ryto aromatui.

Tomas tapo išmintingas — vyras ne begalvis,

Blizga jo geltoni batai, švarkas žydraspalvis,

Nuo to laiko nieks daugiau Tomo nepagavo,

Ar Karklynės slėniu jis, ar kalvom keliavo,

Sietuva gilia praplaukt tarp vandens lelijų —

Pamanykit, mūsų Tomas net ir to nebijo.

O kai kartą sugalvojo jis nubėgt prie upės,

Auksauogė buvus ten jam labai parūpo.

Nulėkė pas ją smagiai, greitas tartum vėjas,

Kai sučiupo, apkabino, net širdis virpėjo.

Pakuždėjo Tomas jai: “Nagi, Auksauogė,

Gal gyvenkime nuo šiolei manoje pastogėj?

Stalas puotai ten apkrautas, čirpauja paukšteliai,

O pro langą svyra rožių nuostabūs žiedeliai.

Paklausyk, miela, manęs, nagi einam drąsiai,

Tu jaunikio ten, dugne upės, nesurasi.“

Tai smagias sau vestuves kėlė Bombadilas,

Šoko trypė lig aušros visas margas šilas!

Pats išsipuošė vėdrynais, Auksauogę savo

Išdabino jis lelijom, plaukus išbučiavo,

Skrybėlę ant žemės sviedė ir žmonelę jauną

Uždainavęs apkabino kaip nendrelę liauną.

Lempos švelnią šviesą liejo, patalas baltavo,

Net barsukų šeimynėlė šokti atkulniavo.

Senas Gluosnis šakomis beldė į palangę,

Šmėklos pilkapių klyksmai lakstė po padangę.

Upė slėny vieniša dūsavo, liūdėjo,

Bet jaunavedžiai miegojo, nieko negirdėjo.

Nei šauksmų anei klyksmų, anei trypsmo kojų,

Nei jokių garsų nakties, nieks jų neieškojo.

O ryte žvalus pabudęs Tomas uždainavo:

“Ak, brangioji, deri dol, meri dol!“ — niūniavo,

Ir po kiemą vaikštinėjo išdidus kaip ponas,

Kol šukavo Auksauogė garbanas geltonas.

BOMBADILAS PLAUKIA VALTELE

Metai ritos rudeniop, mišką gaubė rūkas,

Tomas sugriebė lauke rudą lapą buko.

“Laimę krentant sugavau palydėtą vėjo,

Vysiuos ją toliau, kam laukt, jei dar neatėjo?

Seną valtį susilopęs leisiuos į kelionę,

Mosiu irklais iš peties, vysiuosi svajonę.“

“Sveikas, Tomai, štai kur tu! — ėmė čirkšt paukštelis, —

Oi žinau aš, oi žinau, kur nuves šis kelias.

Ar nunešti nuo tavęs žinią jam brangiausią?“

“Ak, nenaudėli, tuoj pat aš tave pagausiu

Ir po mišką paskalų tu man nenešiosi,

O jei Gluosniui išplepėsi, plunksnas išpešiosiu!“

Karetaitė tik pakraipė uodegėlę savo:

“Jei gudrus toks, tai sugauk, nieks dar nesugavo.

Tuoj nutūpsiu prie ausies jo ir pranešiu žinią,

Kol nespėjo nusileisti saulė deimantinė,

Pasroviui Mite vairuoja Tomas savo valtį,

Paskubėki! Paskubėki! Teks man įsivelti!“

Tomas juokiasi panosėj: “Gal galiu paguosti?

Nors ir daug kelių yra, eisiu aš pas Gluosnį.“

Nusivalė irklus jis, valtį išsitraukė

Iš karklyno ir smagus pasroviui sau plaukė.

Uždainavo: “Kur esi, kriošena tu senas,

Aš per sietuvas plaukiu, o kas tau vaidenas?“

“Tomas Bombadilas! Žiū! Apie ką dainuoji?

Kur ta kiužena sena pro mane irkluoji?“

“Gal Karklynės upeliu ten, link Brendivyno,

Ten, už Šiengalio, žinau keletą kaimynų,

Tai pas juos apsilankyt ketinu seniai,

Gal man laužą jie uždegs, pavaišins skaniai.“

“Perduok giminei manai tu labų dienų,

Kai nuvyksi upeliu prie krantų senų.“

“Aš ne paštininkas tau, — Bombadilas sako, —

Noriu pakeliaut laisvai, kol dar veda takas.“

“Chi chi chi! Koks išdidus, geldoj sėdi, suokia!

Kai dugnu aukštyn apvirsi, bus tada man juoko.“

“Ė! Tulžy, užčiaupk srėbtuvę ir mažiau plepėki!

Plunksnas ašaka žuvies geriau pavalinėki!

Pasipuošęs tarsi ponas savo giesmę varo,

Raudongurklis, įžūlus, o narnėti — nešvarūs,

Šiukšlių, purvo lig ausų — nėr tvarkos visai,

Tuoj ant vėtrungės pamausiu, baigsis tau juokai!“

Tik nusijuokė tulžys, rūbą pakedeno,

Purpt! — viena plunksnelė jo žemėn nupleveno.

Tomas pasigavo tuoj — oi, koksai gražumas:

“Bus nuo tulžio dovana — nuostabus dosnumas.“

Ir pasipuošė nauja plunksna jo galva —

Ak, kaip tinka Tomui ši mėlyna spalva!

Žiūri Tomas: valtis supas, burbulai tik verda,

Prisitaikęs savo irklą smeigė tartum kardą.

“Ar ne Tomas Bombadilas? Svečias netikėtas!

Aš matau, kad mano upėj tau per maža vietos.“

Ką! Galiu aš ir tave prisirišt prie luoto,

Kepurnėsies, valtį tempsi — man nereiks irkluoti!“