J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Bet iš kalbų nebuvo jokios naudos. Ūkininkas Gilis laikėsi savo. Jis nepasidavė ir nestojo į kovą, nors karalius kelis kartus metė jam iššūkį.

— Na jau ne, valdove! — juokėsi jis. — Keliauk namo ir atvėsk! Nenoriu tavęs sužeisti, bet geriau keliauk iš čia, nes už kirminą neatsakau. Geros dienos!

Taip ir baigėsi mūšis prie Hamo tilto. Karalius negavo nė penso iš viso lobio. O Gilis, kuris vis labiau patiko pats sau, jo taip ir neatsiprašė. Maža to, turėdama tokį kaimyną Vidurio Karalystė netrukus visai sumenko. Daugybė aplinkinių žemių pripažino Gilį savo valdovu. Karalius, nepaisant visų jo titulų, negalėjo rasti nė vieno žmogaus, galinčio susidoroti su tuo maištininku Egidijum, nes jis buvo krašto numylėtinis, dainų herojus. Nelengva būtų sutramdyti visus tuos, kurie šventė jo pergales. Vienu iš mėgstamiausių tapo pasakojimas apie susidūrimą ant tilto, tas įvykis įkvėpė sukurti daugybę juokingų kupletų.

Chrizofilaksas dar ilgai gyveno Hamo kaime ir atnešė Giliui nemažai naudos, nes žmogus, kuris turi prijaukintą slibiną, jau savaime yra gerbtinas. Jis, leidus klebonui, buvo laikomas bažnyčios klojime ir saugomas dvylikos žvitrių vaikinų. Taip atsirado pirmasis Gilio titulas — Dominus de Domito Serpente, prasčiokiškai tariant, Naminio Slibino valdovas, arba Tarnas [* Tarne (angl.) - prijaukintas, naminis (vert. past.)]. Šiuo vardu jis tapo labai plačiai žinomas ir gerbiamas, tačiau nepamiršdavo kiekvienais metais Šventojo Mato dieną, per susitikimo ant tilto metines, nusiųsti karaliui duoklės — šešias karvių uodegas ir pintą karčiojo. Netrukus valdovas buvo pervadintas Grafu, o Tarno Grafo rankos išties buvo ilgos.

Po kelerių metų jis tapo princu Julijumi Egidijumi ir liovėsi mokėjęs duoklę. Mat būdamas pasakiškai turtingas Gilis pasistatė didingus rūmus ir surinko stiprią kariuomenę. Tai buvo smagūs, puikiai ginkluoti vyrai, nes turėjo geriausius, kokius tik įmanoma nupirkti, ginklus ir kovinę aprangą.

Visi dvylika žvitrių vaikinų tapo kapitonais. Garmas gavo auksinį antkaklį ir iki gyvenimo pabaigos išdidus ir linksmas lakstė kur panorėjęs, tik kiti šunys negalėjo jo pakęsti, nes jis reikalavo ir sau tokios pat pagarbos, kokia buvo rodoma jo šeimininkui. Pilkoji kumelė ramiai baigė savo dienas niekam neaiškindama, ką galvoja.

Gilis, žinoma, pagaliau tapo karaliumi, Mažosios Karalystės valdovu. Jį karūnavo Hamo kaime Egidijaus Drakonarijaus titulu, bet dar dažniau vadindavo Slibinų Giliu. Nes jo dvare įsigalėjo prasčiokiška šneka, mat jis nė vienos prakalbos nepasakė knygine lotynų kalba. Jo žmona tapo stambia jos didenybe ir griežtai tvarkė dvaro sąskaitas. Niekas negalėjo apeiti karalienės Agotos, nes būtų tekę sukti labai didelį lanką.

Gilis pamažu suseno, balta jo barzda pasiekė kelius, jis subūrė labai padorų dvarą (kur nuopelnai nelikdavo be atsako) ir įkūrė visiškai kitokią riterystę. Jie vadinosi Slibino Saugotojais, vėliavoje puikavosi slibinas, o garbingiausiais nariais buvo dvylika žvitrių vaikinų.

Reikia paminėti, kad už savo iškilimą Gilis turėtų daugiausia būti dėkingas sėkmei, nors išnaudodamas ją parodė ir sumanumo. Ir sėkmė, ir sumanumas jo neapleido iki pat dienų galo ir atnešė daug naudos jo draugams bei kaimynams. Jis labai dosniai apdovanojo kleboną, šiek tiek kliuvo netgi kalviui su malūnininku. Gilis mokėjo būti kilnus. Tačiau tapęs karaliumi uždraudė nemalonias pranašystes ir paskelbė visus malūnus valstybės monopolija. Kalvis pakeitė profesiją ir įsteigė laidojimo biurą, o malūnininkas liko ištikimu karūnos tarnu. Klebonas tapo vyskupu ir valdė vyskupystę iš Hamo bažnyčios, kurią atitinkamai perstatė.

Dabar tie, kurie gyvena Mažosios Karalystės žemėse, žinodami jos istoriją gali suprasti kai kuriuos šiomis dienomis vartojamus vietovardžius. Nes mokslo vyrai teigia, kad Hamas, kuris tapo naujosios karalystės sostine, būdavo vadinamas tai Hamu, tai Tarnu, o vėliau viršų paėmė antrasis pavadinimas, nors mėginimai pastaruoju metu jį vadinti Tamzu yra visiška kvailystė. Slibino, kuriam jie skolingi už sėkmę, atminimui Drakonarijų dinastija pasistatė rūmus per keturias mylias į šiaurės vakarus nuo Tarno, toje vietoje, kur ūkininkas Gilis pirmą kartą susitiko su Chrizofilaksu. Toji vieta išgarsėjo visoje karalystėje kaip Aula Drakonaria, arba, prasčiokiškai tariant, Slibinynas, jei laikysimės karaliaus įvestų papročių.

Žemės nuo to meto pasikeitė, karalystės kilo ir vėl žlugo, miškai išnyko, upės pakeitė vagą, liko tik kalvos, bet ir šias naikina lietūs ir vėjai. Tačiau vardai išliko, nors vėliau žmonės tas žemes ėmė vadinti Sibliu, dar vėliau — Vibliu ir (kaip man pasakojo) galiausiai Vonliu, nes kaimeliai jau nebe tokie išdidūs. Tačiau laikais, apie kuriuos pasakoju, ten buvo Slibinynas, karaliaus sostas, visi lygiavosi į slibiną ir viskas klojosi puikiai, kol Uodegų Siaubas saugojo karalystę.

UŽBAIGA

Chrizofilaksas dažnai maldaudavo grąžinti jam laisvę, be to, jį buvo brangu išlaikyti, nes jis nuolatos augo lyg medis, kaip kad visi slibinai, kol tik gyvi. Taigi kai po kelerių metų Gilis įsitikino, kad jo valdžia jau pakankamai įtvirtinta, jis išleido vargšą kirminą namo. Juodu išsiskyrė pareiškę viens kitam galybę abipusės pagarbos ženklų ir apsikeitę pasižadėjimais laikytis taikos. Giliai savo suktoje širdyje slibinas jautė tokį palankumą Giliui, kokį tik gali kam nors pajusti slibinas. Juk vis dėlto ūkininkas turėjo Uodegų Siaubą ir slibinas galėjo lengvai atsisveikinti su gyvybe bei visais turtais. O jis tikrai turėjo dar nemažai turto savo urve (kaip Gilis ir įtarė).

Sunkiai ir lėtai jis skrido į kalnus, nes sparnai buvo atpratę nuo darbo, o kūnas ir šarvai gerokai pasunkėję. Parskridęs iškart užpuolė jauną slibinuką, kuris išdrįso apsigyventi Chrizofilakso rezidencijoje, kol šio nebuvo namie. Kalbama, kad mūšio triukšmas girdėjosi net Venedocijoje. Kai labai patenkintas suėdė savo nugalėtą priešininką, Chrizofilaksas pasijuto daug geriau, tarsi nusiplovęs ilgus pažeminimo metus. Tada ilgam užmigo. O kai pagaliau pabudo, išsiruošė ieškoti to paties didžiausio ir kvailiausio milžino, kuris ir užvirė visą šią košę vieną gražią vasaros naktį. Slibinas išklojo jam viską, ką apie jį galvoja, ir vargšelis visai sugniužo.

— Tai ten buvo pištalietas? — paklausė jis krapštydamasis pakaušį. — O aš maniau, širšės!

finis,

arba, prasčiokiškai tariant,

PABAIGA

TOMO BOMBADILO NUOTYKIAI

PRATARMĖ

“Raudonojoje knygoje“ yra užrašyta nemažai eilių. Tik nedaugelis iš jų pateko į “Žiedų Valdovo žlugimą“, su juo susijusius pasakojimus ir kronikas; o dar daugiau yra palaiduose lapeliuose, kai kurios nerūpestingai pakeverzotos paraštėse ar ten, kur buvo likę vietos. Dauguma pastarųjų — tiesiog nesąmonės, nors parašytos įskaitomai. Jos neturi jokios prasmės, o kai kurios yra paprasčiausios minčių nuotrupos. Tokie paraštėse užrašytų eilių pavyzdžiai yra Nr. 4, Nr. 12 ir Nr. 13, nors turbūt geriausiai jas atspindėtų Bilbo keverzonė, pavadinta “Kai spusteli pirmas šaltukas“:

Vėjas vėtrungę taip supo,

Kad net galvą jai apsuko,

Šaltis strazdą taip suspaudė,

Tas nė sraigių nesugaudė.

“Ak koks gyvenimas sunkus“

Ir “Viskas veltui, viskas žus“, —

Dejavo draugiškai abu.

Čia pateikiami senesni eilėraščiai, daugiausia Trečiojo amžiaus pabaigos Grafystės legendos ir pokštai, sukurti hobitų, daugiausia Bilbo ar jo draugų ir tiesioginių jų palikuonių. Tačiau kiekvieno konkretaus eilėraščio autorių nelengva nustatyti. Nesusiję su pasakojimu eiliuoti tekstai dažniausiai yra užrašyta senesnė, iš lūpų į lūpas perduodama hobitų tautosaka.