J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Ne! Ne! — atsakė ūkininkas. — Nė žodžio nesakiau apie žudymą.

Dabar prunkštelėjo kumelė.

— Tai leiskite paklausti, ką čia veikiate su tais riteriais? Riteriai visada žudo slibinus, jei tie nespėja jų pirmi nužudyti.

— Neturiu su jais nieko bendro, — atsakė Gilis. — Man jie nerūpi. Beje, dabar jie visi negyvi arba išsilakstę. O kaip tie tavo pažadai, duoti per Tris Karalius?

— O ką? — sunerimo slibinas.

— Tu gerokai vėluoji sumokėti. Atėjau išreikalauti skolos. Teks atsiprašyti už visus rūpesčius, kurių per tave turėjau.

— Išties atsiprašau! Nenorėjau nieko blogo.

— Šįkart pasidalinsi savo turtais, ir jokių apgavysčių, arba nužudysiu tave, o odą pakabinsiu ant bažnyčios varpinės kaip perspėjimą.

— Tai labai žiauru!

— Sandėris yra sandėris, — atšovė Gilis.

— Gal galėčiau pasilikti keletą žiedelių ir truputėlį aukso, jei mokėsiu grynais?

— Nė varinės sagos! — nenusileido Gilis. Jie ilgokai derėjosi ir ginčijosi lyg turguje. Tačiau baigėsi taip, kaip ir reikėjo tikėtis, nes, kad ir ką sakytum, mažai kas galėjo nurungti Gilį derybose.

Slibinui teko pėdinti atgal į savo urvą, nes greta, visai artį laikydamas Uodegų Siaubą, ėjo Gilis. Į kalną sukdamasis kilo toks siauras takas, kad juodu vos išsiteko.

Kumelė sekė iš paskos ir, rodės, kažką galvojo.

Šiuo siauru stačiu taku jie kopė gal penkias mylias, ūkininkas stenėjo ir pūkštė, bet nenuleido akių nuo slibino. Galų gale jie priėjo urvo angą vakariniame kalno šlaite. Ji atrodė didžiulė, juoda ir nesvetinga, ant milžiniškų geležinių kolonų sūpavosi bronziniai vartai. Seniai pamirštais laikais tai buvo didinga įtvirtinta pilis. Slibinai nestato, neapdirba metalų ir nekasa rūdos, kur tik galėdami jie apsigyvena galingų senovės žmonių arba milžinų kapinynuose ir lobynuose. Pilies vartai buvo plačiai atidaryti, taigi prie jų būrelis ir stabtelėjo. Iki šiol Chrizofilaksui vis nepasitaikė galimybės pasprukti, bet priėjęs savo namų vartus jis šoko į priekį ketindamas nerti vidun.

Gilis pliaukštelėjo jam kardo plokštuma.

— Ei! — šūktelėjo jis. — Kol neįlindai vidun, noriu kai ką pasakyti. Jei greitai neišlįsi laukėm, nešinas šiuo tuo vertingu, pats pas tave užeisiu ir pirmai pradžiai nukirsiu uodegą.

Kumelė prunkštelėjo. Jos nuomone, Gilio už jokius pasaulio turtus nebūtum įvijęs į slibino irštvą. Tačiau Chrizofilaksas beveik patikėjo, nes skaisčiai žėrėjo aštrusis Uodegų Siaubas. Ir jis greičiausiai neklydo, o kumelė, nepaisant visos savo išminties, dar nebuvo supratusi, kaip pasikeitė jos šeimininkas. Ūkininkas Gilis rizikavo savo sėkme ir po dviejų susirėmimų pradėjo vaizduotis, kad prieš jį neatsilaikys joks slibinas.

Šiaip ar taip, Chrizofilaksas pasirodė gana greitai nešinas dvidešimčia svarų aukso ir sidabro bei skrynele, pilna žiedų, vėrinių ir kitokių grožybių.

— Štai! — pasakė jis.

— Kas? — atšovė Gilis. — Čia nėra nė pusės, jei tai norėjai pasakyti. Galvą guldau, kad čia ne viskas.

— Na žinoma, kad ne! — atsakė sunerimęs slibinas, nes ūkininkas po tos atmintinos dienos kaimelyje, rodės, protauja daug guviau. — Žinoma, ne! Betgi visko iš karto aš nepakelčiau.

— Nemanau, kad pakeltum ir per du kartus. Sukis dvigubai greičiau, nes paragausi Uodegų Siaubo!

— O ne! — sušuko slibinas ir nėręs į vidų išlindo dvigubai greičiau. — Štai! — pasakė pažerdamas didžiulę krūvą aukso ir dvi briliantų skryneles.

— Dar kartą! Ir vikriau!

— Kaip siaubingai sunku, — atsiduso slibinas ir vėl nėrė vidun.

Dabar pradėjo nerimauti pilkoji kumelė. “Kažin, kam teks tempti šią sunkenybę?“ — pagalvojo ji ir taip liūdnai pasižiūrėjo į visus maišus ir skrynias, kad ūkininkas suprato jos nerimą.

— Nesirūpink, geroji! — pasakė jis. — Mes priversime nešti tą seną kirminą.

— Pasigailėkite! — suinkštė slibinas, išgirdęs paskutinius žodžius. Jis išlindo iš urvo su visų didžiausia našta bei daugybe stambių brangakmenių, degančių žalia ir raudona ugnimi. — Pasigailėkite! Aš visa tai nunešiu, kad ir dvėsdamas, bet nepakelsiu nė krepšio daugiau, net jei mane nužudytumėte.

— Tai turi ten ir daugiau? — paklausė ūkininkas.

— Taip, — atsakė slibinas, — dar pakaks padoriam pragyvenimui. — Jis beveik nemelavo, o tai jau tikrai retas stebuklas ir gana išmintingas poelgis. — Jei paliksit man tai, kas liko, — suktai kalbėjo jis, — būsiu jūsų draugas per amžius. Ir visa tai nunešiu jūsų prakilnybei į jūsų namus, o ne į karaliaus. Ir padėsiu apginti šį turtą, o tai dar didesnė paslauga.

Ūkininkas kairiąja ranka išsiėmė dantų krapštuką ir minutėlę labai susikaupęs mąstė. Paskui pasakė:

— Sutarta! — tuo parodydamas labai pagirtiną taktą. Riteris būtų užsispyręs gauti visą lobį ir prakeikimą kartu su juo. O dar galėjo atsitikti ir taip, kad į kampą įspaustas kirminas būtų šokęs kautis nepaisydamas nė Uodegų Siaubo. Bet kuriuo atveju, jei tik nebūtų žuvęs pats, Gilis būtų priverstas nužudyti savo nešulinį gyvulį ir didžiumą užkariauto turto palikti kalnuose.

Taip ir sutarė. Gilis dėl viso pikto prisikimšo kišenes brangakmenių, truputį uždėjo nešti ir pilkajai kumelei. Visas kitas dėžes ir maišus pririšo Chrizofilaksui ant nugaros. Šis dabar atrodė kaip karaliaus mantos vežimas. Skristi nebūtų pajėgęs, nes našta buvo pernelyg sunki, be to, Gilis pririšo sparnus.

“Toji virvė išties labai pravertė!“ — galvojo jis, su dėkingumu prisimindamas kleboną.

Taigi dabar pūkšdamas ir stenėdamas žemyn risnojo slibinas, paskui jį — pilkoji kumelė, nešina ūkininku, laikančiu iškeltą švytintį baisųjį Kaudimordaksą. Chrizofilaksas nedrįso aikštytis.

Nors ir sunkiai apkrauti, slibinas ir kumelė grįžo daug greičiau, negu riterių būrys keliavo į priekį. Ūkininkas Gilis skubėjo — viena iš priežasčių, ir ne pati menkiausia, buvo besibaigiantis maistas krepšiuose. Be to, jis nepasitikėjo Chrizofilaksu, sulaužusiu tokias iškilmingas priesaikas, ir su nerimu laukė nakties, bijodamas prarasti gyvybę ar turtą. Bet vakarui dar neatėjus jam ir vėl nusišypsojo sėkmė, nes pasivijo gal pusę tuzino tarnų su nešuliniais poniais, kurie, skubiai palikę kovos lauką, dabar klaidžiojo Dykosiose Kalvose. Apstulbę ir išsigandę, jie jau ketino išsilakstyti, bet Gilis šūktelėjo:

— Ei, vaikinai! Grįžkite! Turiu jums darbo ir siūlau gerą užmokestį.

Taigi jie stojo jam tarnauti tikėdamiesi, kad tikrai gaus pastovesnį užmokestį, negu buvo pratę. Taip ir jojo į priekį septyni vyrai, šeši poniai, viena kumelė ir slibinas; Gilis pasijuto valdovu ir išpūtė krūtinę. Ilsėtis sustodavo kuo rečiau. Naktį jis rišdavo slibiną prie keturių kuolų, atskirai kiekvieną koją, ir skirdavo tris vyrus jo saugoti. Pilkoji kumelė irgi stebėdavo jį puse akies, jei kartais tie žmogėnai sumanytų sukčiauti.

Po trijų dienų jie peržengė savo krašto sienas ir visur pradėjo kelti tiek nuostabos ir tokį triukšmą, kokio dar nebuvo regėta tarp dviejų jūrų. Pirmame kaimelyje, kuriame nusprendė apsistoti, buvo už dyka apipilti maistu bei gėrimais, o pusė kaimelio jaunuolių panoro prisidėti prie eisenos. Gilis išsirinko tuziną žvitrių vaikinų. Jis pažadėjo jiems gerą atlyginimą ir parūpino jojamus gyvulius, kokius tik galėjo gauti. Jam ėmė kilti minčių.

Dieną pailsėjęs jis jojo toliau, įkandin traukė naujoji palyda. Jie dainavo dainas jo garbei, gana šiurkščiai, bet jam patiko. Vieni žmonės džiūgavo, kiti juokėsi. Tai buvo ir nuostabus, ir kartu linksmas vaizdas.