J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Iki kito karto! — atsisveikino slibinas perėjęs upę. — Tikiuosi, jūs manęs lauksite.

— Tikrai lauksime, — atsakė žmonės. Be abejo, tai buvo labai kvaila. Tiesa, tokios priesaikos turėjo slėgti sąžinę nelaimės nuojauta, deja, slibinas jokios sąžinės neturėjo. Gaila, kad tarp šių naivių žmogelių nebuvo nė vieno aukštos kilmės asmens, nors vis dėlto bent jau mokytasis klebonas galėjo kai ką įtarti. Jis greičiausiai ir įtarė. Buvo studijavęs gramatiką ir tikrai išmanė daugiau už paprastus žmonės.

Kalvis purtydamas galvą grįžo į savo kalvę.

— Grėsmingi vardai, — murmėjo jis. — Hilarijus ir Feliksas! Man jie nepatinka.

Be abejo, naujienas tuojau pat išgirdo karalius. Kalbos plito karalystėje lyg ugnis per sausus lapus, ir nė viena smulkmena nebuvo pamiršta. Dėl įvairių priežasčių jis labai susidomėjo, ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir finansinis klausimas, tad jis nusprendė tuojau pat asmeniškai vykti į Hamą, kur dedasi tokie keisti dalykai.

Jis atvyko praėjus keturioms dienoms po slibino išvykimo, ant savo balto žirgo perjojo tiltą, o paskui jį sekė trimitininkai, riteriai ir, didžiulis bagažo vežimas. Visi žmonės pasipuošė išeiginiais drabužiais ir sveikindami jį išsirikiavo gatvėje. Eisena sustojo aikštėje priešais bažnyčios vartus. Ūkininkas Gilis pristatomas priklaupė priešais karalių, bet šis liepė jam stotis ir paplekšnojo per nugarą. Riteriai apsimetė nepastebėję šio familiarumo.

Karalius liepė visiems susirinkti į didžiulę ūkininko Gilio ganyklą prie upės ir kai visi suėjo (netgi Garmas, kuris irgi laikė save suinteresuotu asmeniu), Augustas Bonifacijus, rex et basileus, pareiškė, kad labai džiaugiasi juos matydamas.

Jis labai mandagiai paaiškino, kad visas niekšingojo Chrizofilakso turtas priklauso jam, kaip šių žemių valdovui. Neaiškiai užsiminė, kad jam priklauso netgi kalnų kraštas (labai abejotinas teiginys).

— Mes neabejojame, — toliau kalbėjo jis, — kad visas to kirmino turtas pavogtas iš mūsų protėvių. Bet, kaip jūs žinote, esame teisingi ir kilnūs, tad mūsų gerasis vasalas Egidijus bus tinkamai apdovanotas; be to, kiekvienas čia esantis ištikimas mūsų valdinys gaus mūsų palankumo ženklą, nuo klebono iki paties mažiausio vaiko. Nes mes labai patenkinti Hamo gyventojais. Jie išsaugojo mūsų protėvių tvirtumą ir dorą.

Riteriai tarpusavyje kalbėjosi apie naujausias skrybėlių madas.

Žmonės lankstėsi ir nuolankiai dėkojo. Bet širdyse gailėjosi nesutikę su slibino pasiūlymu kiekvienam duoti po dešimt svarų aukso ir nelaikę liežuvių už dantų. Jie puikiai suprato, kad karaliaus palankumas vargu ar pasieks šią sumą. Garmas atkreipė dėmesį, kad apie šunis nė neužsiminta. Džiaugėsi tik ūkininkas Gilis. Jis tikėjosi gero atlygio ir buvo labai patenkintas, kad išsipainiojo iš bjaurios padėties ir išsaugojo gerą vardą.

Karalius neišvyko. Pasistatė palapines ūkininko Gilio laukuose ir ėmė laukti sausio keturioliktosios. Jis su savo svita kėlė puotas, nes ką gi daugiau veikti atsidūrus šiame menkame kaimiūkštyje, taip toli nuo sostinės. Per tris dienas jie suvalgė beveik visą kaimelio žmonių turėtą duoną, sviestą, kiaušinius, vištas, kiaulieną ir avieną, be to, iki paskutinio lašo išgėrė visas senojo alaus atsargas. Tada kaimiečiai pradėjo bambėti, kad ištekliai ne begaliniai. Tačiau karalius dosniai už viską mokėjo (žymėtomis lazdelėmis, kurias tikėjosi apmokėti vėliau iš papildyto iždo), taigi Hamo žmonės, nežinodami tikrosios iždo būklės, buvo visai patenkinti.

Atėjo sausio keturioliktoji, Šventųjų Hilarijaus ir Felikso diena, ir kaimas sukilo labai anksti. Riteriai užsidėjo šarvus. Ūkininkas apsivilko savuosius, ir jie ėmė atvirai šaipytis, kol karalius nenudelbė jų piktu žvilgsniu. Gilis prisisegė ir Uodegų Siaubą, jis lengvų lengviausiai įsmuko į dėklą ir liko tenai. Klebonas įsmeigė akis į kardą ir palingavo galvą. Kalvis nusijuokė.

Atėjo vidurdienis. Žmonės taip jaudinosi, kad nė valgyti nenorėjo. Diena lėtai persirito į antrą pusę. Uodegų Siaubas nė nemanė šokti iš dėklo. Nei kalvos viršūnėje stovintys žmonės, nei į medžius susikorę berniūkščiai ore anei žemėje nepastebėjo jokių slibino grįžimo ženklų.

Kalvis vaikščiojo aplink švilpaudamas, bet kiti kaimelio gyventojai tik atėjus vakarui ir pradėjus žiebtis žvaigždėms pradėjo įtarti kažką negera. Vis dėlto prisimindami siaubingas ir didingas slibino priesaikas jie neprarado vilties. Tačiau atėjus vidurnakčiui, kai baigėsi sutarta diena, pasijuto giliai nusivylę. Kalvis džiūgavo.

— Juk aš sakiau, — kartojo jis. Bet jie nesidavė įtikinami.

— Juk jis buvo siaubingai sužeistas, — kalbėjo vieni.

— Mes davėm jam per mažai laiko, — sakė kiti. — Juk kalnai taip toli, o jam reikia tempti sunkią naštą. Galbūt jis netgi turėjo kviestis pagalbą.

Bet praėjo dar viena diena ir dar viena. Tada visi prarado viltį. Karalius buvo net raudonas iš pasiutimo. Gėrimai ir maistas baigėsi, riteriai garsiai murmėjo. Jie troško grįžti linksmintis į dvarą. Tačiau karalius norėjo pinigų.

Jam teko palikti savo ištikimuosius valdinius, bet išjodamas elgėsi griežtai ir atžariai. Perpus nuvertino savo žymėtas lazdeles. Su ūkininku Giliu atsisveikino šaltai linktelėdamas.

— Vėliau atsiųsiu tau žinią, — pasakė karalius ir išjojo su visais savo riteriais bei trimitininkais.

Naivesni žmonės tikėjosi, kad ponas Egidijus netrukus bus pakviestas į karaliaus dvarą ir pagaliau pakeltas į riterius. Žinia atėjo dar savaitei nepasibaigus, tik visiškai ne tokia, kokios tikėtasi. Buvo parašyti ir pasirašyti trys laiško egzemplioriai: vienas Giliui, vienas klebonui ir dar vienas prikalti prie bažnyčios durų. Naudos tebuvo iš to, kurį gavo klebonas, nes dvaro rašymo stilius Hamo gyventojams buvo toks pat nesuprantamas kaip ir knyginė lotynų kalba. Tačiau klebonas išvertė laišką į prasčiokišką šnektą ir perskaitė iš sakyklos. Jis buvo trumpas ir be išvedžiojimų (palyginti su kitais karališkais laiškais), nes karalius labai skubėjo.

Mes, Augustus B. A. A. D. and M., r ex et cetera, pranešame, kad dėl savo karalystės saugumo ir siekdami apginti garbę nusprendėme surasti ir deramai nubausti kirminą, tiksliau, slibiną, vadinantį save Chrizofilaksu Turtinguoju, už jo nusižengimus, teisės pažeidimus, sunkius nusikaltimus ir melagingas priesaikas. Visiems mūsų karališkojo dvaro riteriams įsakyta pasiruošti ir vykti į paiešką, kai tik į rūmus prisistatys ponas Egidijus A. J. Agricola. Kadangi, kaip jau sakyta, minėtasis Egidijus įrodė savo drąsą kovodamas su milžinais, slibinais ir kitokiais karaliaus priešais, dabar mes jam įsakome tučtuojau atvykti į rūmus ir kuo greičiau prisidėti prie kitų riterių.

Žmonės kalbėjo, kad tai didžiulė garbė ir belikęs vienas žingsnis iki pakėlimo į riterius. Malūnininkas pavydėjo.

— Mūsų draugas Egidijus kyla karjeros laiptais, — kalbėjo jis. — Tikiuosi, sugrįžęs jis dar atpažins mus.

— Gal jis nebegrįš, — pridūrė kalvis.

— Patylėtum, arkliasnuki! — atrėžė kaip reikiant sunervintas Gilis. — Garbė, kad ją kur kemsynai! Jei kada nors grįšiu, tai apsidžiaugsiu pamatęs net malūnininką. Bet galiu pasiguosti bent jau tuo, kad kurį laiką nematysiu nė vieno iš judviejų. — Ir apsisukęs nuėjo.

Prieš karalių negalima taip atsikalbinėti kaip prieš kaimynus, taigi ar avys ėriuojasi, ar žemė nearta, ar piemuo serga, teko balnoti pilkąją kumelę ir joti. Išlydėti atėjo klebonas.