J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Ė-hė! — Slibinas sustingo kaip įkastas. — Ką jūs čia turite?

— Nieko tokio, tik Uodegų Siaubą, kurį man padovanojo karalius.

— Kaltas, pone! Labai atsiprašau jūsų, pone, — nusilenkė slibinas net priguldamas, ir ūkininkas Gilis pasijuto geriau. — Ko gero, elgėtės su manimi ne itin sąžiningai.

— Kaip tai? — atšovė Gilis. — Ir kodėl turėčiau?

— Jūs nuslėpėt savo garbingą vardą ir apsimetėt, kad susitikom atsitiktinai; o juk esate labai garbingos kilmės riteris. Juk įprasta, kad riteriai tokiais atvejais pirmiausia deramai prisistato, pateikia rekomendacijas, o paskui meta iššūkį.

— Gal jiems ir įprasta, — atšovė Gilis, kuris jautėsi vis smagiau. Galima suprasti, kad kiekvienas pasijustų panašiai, jei prieš jį lankstytųsi slibinas. — Bet padarei ne šią vieną klaidą, senas kirmine. Aš visai ne riteris. Esu ūkininkas Egidijus iš Hamo, štai kas, ir negaliu pakęsti įsibrovėlių. Iš savo pištalieto esu nušovęs ir milžinų, kurie pridarydavo mažiau žalos už tave. Ir nė vienam nemečiau iššūkio.

Slibinas sutriko. “Kad jį kur, tą melagį milžiną! — pagalvojo jis. — Kokia apmaudi klaida! O dabar ką, po velnių, daryti su tuo narsiu ūkininku ir jo švytinčiu, pasiutusiu kardu?“ Apie tokius nutikimus jis nieko nebuvo girdėjęs.

— Mano vardas Chrizofilaksas, — tarė jis, — Chri-zofi-laksas Turtingasis. Kuo galėčiau jums pasitarnauti? — čiulbėjo slibinas, viena akimi šnairuodamas į kardą ir tikėdamasis išvengti mūšio.

— Gali nešdintis, iš kur atėjęs, raguotas nenaudėli, — atšovė Gilis, irgi tikėdamasis išvengti mūšio. — Tenoriu tavęs atsikratyti. Nešdinkis iš čia ir grįžk į savo purviną skylę!

Ir mojuodamas rankomis, lyg baidytų karvę, jis žengtelėjo pirmyn.

Uodegų Siaubui to užteko. Jis žėrėdamas nubrėžė lanką ore ir įsmigo slibinui į dešiniojo sparno sąnarį, puikus smūgis, apstulbinęs patį ūkininką. Be abejo, Gilis nieko neišmanė apie kovos su slibinais metodus, kitaip kardas būtų galėjęs įsmigti ir į jautresnę vietą, tačiau ir nepatyrusioje rankoje Uodegų Siaubas padarė, ką galėjo. Chrizofilaksui užteko ir tiek — sparnu jis dar ilgai negalės naudotis. Slibinas pašoko ir mėgino skristi, bet nieko neišėjo. Ūkininkas šoko ant kumelės. Slibinas leidosi bėgti. Kumelė iš paskos. Slibinas skuodė per laukus šnarpšdamas ir rūkdamas dūmais. Kumelė iš paskos. Ūkininkas šūkaliojo lyg per žirgų lenktynes ir visą laiką mojavo Uodegų Siaubu. Kuo greičiau bėgo slibinas, tuo baisiau jam darėsi, o pilkoji kumelė neatsiliko nė per plauką.

Taip jie ir lakstė po keliukus, pro išlaužytas gyvatvores, perbėgo daugybę laukų ir perbrido nemažai upeliūkščių. Slibinas leido dūmus, baubė ir visai nežiūrėjo, kur bėga. Galiausiai jie pribėgo Hamo tiltą, nubildėjo juo ir vienas kaukdamas, kitas rėkaudamas nuskuodė kaimo gatve. Garmas nepasigėdijo išlįsti iš skersgatvio ir prisidėti prie gaudynių.

Visi žmonės žiūrėjo pro langus, kai kurie buvo užsikorę ant stogų.

Kai kurie juokėsi, kiti džiaugsmingai šūkavo; vieni barškino skardomis, keptuvėmis ir katilais, antri pūtė ragus, dūdas ir švilpynes, o klebonas skambino bažnyčios varpais. Tokio lalesio Hamo kaimelyje nebuvo kilę gal šimtą metų.

Pribėgęs bažnyčią slibinas pasidavė. Jis lekuodamas išsitiesė paslikas kelio viduryje. Garmas priėjęs apuostė jo uodegą, bet Chrizofilaksas nė nesusigėdo.

— Gerieji žmonės ir narsusis karžygy, — prašvokštė jis, kai prijojo Gilis, o kaimiečiai su šakėmis, kuolais ir žarstekliais rankose pradėjo rinktis aplink (bet stengėsi laikytis atokiai). — Gerieji žmonės, nežudykite manęs! Aš labai turtingas. Galiu sumokėti už visą pridarytą žalą. Apmokėsiu laidotuves visų, kuriuos nužudžiau, ypač Ąžuolų Giraitės klebono, pastatysiu jam puikų paminklą — nors ir buvo liesokas. Kiekvieną iš jūsų tikrai dosniai apdovanosiu, jei tik leisite man pareiti namo ir visa tai atnešti.

— Kiek duosi? — paklausė Gilis.

— Na... — nutęsė slibinas, mikliai skaičiuodamas mintyse. Jis pastebėjo, kad minia nemaža. — Trylika ir aštuonpensis kiekvienam?

— Niekai! — atšovė Gilis.

— Šlamštas! — atrėžė žmonės.

— Nesąmonė! — viauktelėjo šuva.

— Kiekvienam po dvi auksines ginėjas, o vaikams pusė to? — paklausė slibinas.

— O šunims? — paklausė Garmas.

— Kalbėk, — paragino ūkininkas. — Mes klausom.

— Dešimt svarų aukso ir kapšas sidabro kiekvienam, o šunims po auksinį antkaklį? — viltingai pasiteiravo Chrizofilaksas.

— Užmuškit jį! — neteko kantrybės žmonės.

— Kiekvienam po krepšį aukso, o damoms deimantai? — susizgribo Chrizofilaksas.

— Na va, čia jau kita kalba, bet dar nepakankamai, — pasakė ūkininkas Gilis.

— Tu ir vėl pamiršai šunis, — sulojo Garmas.

— Kokio didumo krepšiai? — paklausė vyrai.

— Po kiek deimantų? — susidomėjo žmonos.

— O varge, varge! — sudejavo slibinas. — Liksiu plikas kaip tilvikas.

— Pats prisiprašei, — atsakė Gilis. — Gali rinktis — arba lieki plikas kaip tilvikas, arba tuojau pat tave užmušam. — Jis pamojavo Uodegų Siaubu ir slibinas susigūžė.

— Apsispręsk pagaliau! — šūkavo žmonės ir padrąsėję priėjo arčiau.

Chrizofilaksas sumirksėjo, bet širdyje juokėsi ir niekas nepastebėjo be garso kretančio pilvo. Derybos pradėjo jį linksminti. Tie žmogeliūkščiai, matyt, tikisi praturtėti. Jie labai menkai teišmanė, koks žiaurus ir negailestingas Platusis Pasaulis — tiesą pasakius, visoje karalystėje nebūtų atsiradę žmogaus, žinančio visas slibinų gudrybes. Chrizofilaksas atsigavo, jo galva vėl dirbo puikiai. Jis apsilaižė.

— Sakykit savo sąlygas! — paragino jis.

Tada jie visi prabilo iš karto. Chrizofilaksas susidomėjęs klausėsi. Nerimą jam kėlė tik vienas balsas — kalvio.

— Nieko gero iš to nebus, paminėsit mano žodį, — burbėjo jis. — Sakykit, ką norit, bet tas kirminas negrįš. Ir nieko gero nebus.

— Gali nedalyvauti sandėryje, jei nenori, — atšovė jam žmonės ir toliau derėjosi, nekreipdami į kalvį dėmesio.

Chrizofilaksas pakėlė galvą, bet jei norėjo pašokti ir pabėgti, jam teko nusivilti. Greta, kramtydamas šiaudą, stovėjo ūkininkas Gilis, jis atrodė susimąstęs, bet rankoje žibėjo Uodegų Siaubas, o akys sekė kiekvieną slibino krustelėjimą.

— Gulėk, kur guli! — šūktelėjo jis. — Kitaip gausi, ko nusipelnęs, nė auksas nepadės.

Slibinas prisiplojo prie žemės. Pagaliau žmonės nutarė, kad kalbės klebonas, ir šis žengė į priekį.

— Klastingasis kirmine! — prabilo jis. — Turi čionai atnešti visą savo prisiplėštą turtą, ir kai mes atlyginsime visą tavo pridarytą žalą, likučius sąžiningai pasidalysime tarpusavyje. Tada tu iškilmingai prisieksi daugiau nedrumsti ramybės šiose žemėse ir galėsi su visa galva ir uodega skristi namo. O dabar duosi pačią stipriausią priesaiką, kokios nedrįstų sulaužyti net toks kirminas kaip tu, ir pažadėsi sugrįžti (su mūsų išpirka).

Chrizofilaksas surengė įtikinamą spektaklį, norėdamas parodyti, kaip jam sunku apsispręsti, ir pagaliau priėmė sąlygas. Jis netgi liejo karštas ašaras, kol ant kelio ėmė garuoti balutės, bet tai nieko nesujaudino. Slibinas davė daugybę priesaikų, baisių ir iškilmingų, kad nešinas visu savo turtu grįš per šventųjų Felikso ir Hilarijaus šventę. Iki jos dar buvo likusios aštuonios dienos, ir jų tikrai nebūtų pakakę tokiai kelionei, tai galėjo suvokti netgi tokie geografijos neišmanantys kaimiečiai. Bet jie paleido jį ir palydėjo iki tilto.