J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Tikiuosi, pasiėmei gerą virvę? — paklausė jis.

— O kam? — burbtelėjo Gilis. — Pasikarti?

— Anaiptol! Nenusimink, pone Egidijau! — nuramino klebonas. — Man rodos, tave lydi sėkmė, kuria gali pasitikėti. Bet pasiimk ilgą virvę, nes gali jos prireikti, nebent mano įžvalgumas mane apgauna. O dabar laimingo kelio! Grįžk saugiai namo!

— Tataigi! Ir grįžus rasti šuniui ant uodegos nuėjusį ūkį. Kad juos kur, tuos slibinus! — nusikeikė Gilis. Paskui įsigrūdo į balnakrepšį visą ringę virvės, užsiropštė ant kumelės ir išjojo.

Šuns nepasiėmė, nes tas visą rytą saugojosi nepakliūti Giliui po akių. Tačiau kai jis išjojo, Garmas parslinko namo ir kaukė kiaurą naktį, gavo už tai lupti, bet kaukė toliau.

— Gelbėkit, oi gelbėkit! — staugė jis. — Jau niekada nebepamatysiu savo mielojo šeimininko, o jis buvo toks siaubingai nuostabus. Kaip norėčiau keliauti su juo, kaip norėčiau!

— Užtilk! — atrėžė ūkininko žmona, — nes galą gausi nė nesužinojęs, grįžo jis ar ne.

Šuns kaukimą išgirdo kalvis.

— Blogas ženklas, — linksmai pasakė jis.

Praėjo daugybė dienų, bet žinių nebuvo.

— Kai nėra žinių, tai jau bloga žinia, — pasakė jis ir uždainavo.

Kol nusigavo į dvarą, Gilis išvargo ir apdulkėjo. Tačiau riteriai žėrinčiais šarvais ir spindinčiais šalmais jau laukė prie savo žirgų. Jie visai nesidžiaugė karaliaus įsakymu dėl ūkininko dalyvavimo, tad iš pykčio laikėsi nurodymo pažodžiui ir skubinosi iškeliauti, vos tik jis pasirodys.

Vargšas vos spėjo praryti vyne pamirkytą duonos kąsnį, o jau vėl teko keliauti. Kumelė buvo visai pamiršta. Gerai, kad ji nepasakė, ką galvoja apie karalių, nes tos mintys toli gražu nedvelkė ištikimybe.

Diena jau ėjo vakarop. “Gal kiek vėloka pradėti medžioti slibinus“, — mintijo Gilis. Bet jie ir nejojo toli. Kai jau pajudėjo nuo rūmų, riteriai niekur nebeskubėjo. Jojo pamažėliais, pakriku būriu, — riteriai, eskvairai, tarnai ir ryšuliais apkrauti poniai, o pačiame gale ant savo pavargusios kumelės vilkosi Gilis.

Kai atėjo vakaras, būrys sustojo ir pasistatė palapines. Ūkininkui Giliui nebuvo paruošta maisto atsargų, taigi jam teko suktis, kaip pats išmano. Kumelė labai pasipiktino ir išsižadėjo ištikimybės Augustui Bonifacijui.

Kitą dieną jie jojo pirmyn, ir dar kitą. Trečią dieną tolumoje išvydo neryškius ir nesvetingus kalnus. Jau seniai jie buvo palikę tuos kraštus, kurie pripažino Augusto Bonifacijaus valdžią, tad susispietė glaudžiau ir pasidarė atsargesni.

Ketvirtą dieną pasiekė Dykąsias Kalvas ir pasienius įtartinų žemių, kuriose, kaip buvo kalbama, gyveno neregėtos būtybės. Staiga jojantieji priekyje pastebėjo grėsmingus pėdsakus smėlyje prie šaltinio. Jie pasišaukė ūkininką.

— Kas tai galėtų būti, pone Egidijau? — paklausė jie.

— Slibino pėdos, — atsakė tas.

— Vesk mus!

Taigi dabar jie jojo į vakarus, pačiame priekyje ūkininkas Gilis, o jo odinė liemenė skambėjo žvangėjo. Bet tai buvo menka bėda, nes visi riteriai juokėsi ir kalbėjosi, o su jais jojo menestrelis ir dainavo dainą. Kartkartėmis priedainį iš visos gerklės plėšdavo visas pulkas. Taip jie jautėsi drąsiau, nes daina buvo gera, sukurta dar tais laikais, kai mūšių pasitaikydavo dažniau nei turnyrų, bet vis tiek taip elgtis nebuvo išmintinga. Dabar apie jų atvykimą jau žinojo visas kraštas ir visuose vakariniuose urvuose slibinai pastatė ausis. Nebeliko jokios galimybės užklupti senį Chrizofilaksą snaudžiantį.

Laimė (galbūt prie to prisidėjo ir pati pilkoji kumelė), prijojus tamsiųjų kalnų šešėlį pilkoji ūkininko Gilio kumelė apšlubo. Dabar teko joti stačiais akmenuotais takais, ropštis aukštyn buvo vis sunkiau, nerimas augo. Žingsnis po žingsnio ji ėmė atsilikinėti, klupo ir vilko koją, bet ėjo taip nuolankiai ir liūdnai, kad ūkininkas Gilis suspausta širdimi nulipo ir toliau ėjo pats. Netrukus jie atsidūrė pačiame gale, tarp nešulinių ponių, bet niekas nekreipė į tai dėmesio. Riteriai ginčijosi dėl pirmumo teisės ir etiketo, jų dėmesys pakriko. Kitaip būtų pastebėję, kad slibino pėdų vis daugiau.

Tiesą sakant, jie priėjo vietas, kur Chrizofilaksas dažnai bastydavosi arba neretai nusileisdavo žemėn po kasdienių skraidymo pratybų. Kalvų šlaitai aplinkui taką atrodė apsvilę ir nutrempti. Žolės beveik nebuvo, tik tarp plačių išdegusios žemės ir pelenų dryžių styrojo apanglėję viržiai ir dygliuoti krūmai. Šioje vietoje nuo neatmenamų laikų slibinai mėgo žaisti. Priešais iškilo tamsi akmens siena.

Ūkininkas Gilis nerimavo dėl savo kumelės, bet džiaugėsi, kad nebekrenta į akis. Jam visai nepatiko joti pačiame šitokio būrio priešakyje tokiomis bjauriomis ir įtartinomis vietomis. O vėliau jis dar labiau apsidžiaugė ir turėjo už ką padėkoti deivei Fortūnai (ir kumelei). Kaip tik apie vidurdienį, per pačias Grabnyčias, septintąją jų kelionės dieną, Uodegų Siaubas iššoko iš dėklo, o slibinas — iš savo urvo.

Nė neperspėjęs, be jokių formalumų, jis puolė į mūšį. Riaumodamas smigo į juos iš viršaus. Toli nuo namų, nepaisydamas aukštos savo kilmės, jis elgėsi ne ypač drąsiai. Bet dabar išties siaubingai įsiuto, nes kovėsi prie savo durų ir gynė savo turtus. Lyg perkūnas iš giedro dangaus jis pasirodė iš už posūkio ir tarsi audra su žaibais užgriuvo riterius.

Ginčas apie pirmumo teisę staiga užtilo. Vieni žirgai metėsi į vieną pusę, kiti — į kitą, kai kurie riteriai nupuolė žemėn. Nešuliniai poniai ir tarnai apsisukę parodė kulnis. Jie nesuko sau galvos dėl pirmumo teisių.

Pasklido dusinantys dūmai, apsisiautęs jais slibinas rėžėsi į eisenos priekį. Keli riteriai žuvo net nespėję oficialiai mesti iššūkio, o kai kurie buvo ištaškyti į šalis su visais žirgais. Dar kitais pasirūpino jų ristūnai — jie apsisuko ir davė į kojas, nešdami savo šeimininkus, norėjo šie to ar ne. Dauguma, tiesą sakant, norėjo.

Tačiau pilkoji kumelė nepasijudino iš vietos. Gal ji bijojo susilaužyti kojas tame akmenuotame take. Gal buvo pernelyg pavargusi bėgti. Ji visa širdimi jautė, kad sparnuotas slibinas už nugaros nepalyginti baisiau nei iš priekio ir kad norint pasprukti reikės lėkti lyg lenktynių žirgui. O be to, ji jau kartą buvo mačiusi šitą Chrizofilaksą ir prisiminė, kaip vaikėsi jį laukais, kol tas ramus lyg avinėlis išsitiesė kaimelio aikštėje. Todėl plačiai įsispyrė visomis keturiomis ir suprunkštė. Ūkininkas Gilis išbalo, kiek tik galėjo išbalti jo veidas, bet stovėjo greta, nes daugiau nebuvo ką daryti.

* * *

Taigi slibinas, taškydamas rikiuotę, staiga pamatė savo priešą su Uodegų Siaubu rankoje. Šito jis nesitikėjo. Pasuko į šalį lyg milžiniškas šikšnosparnis ir nusileido ant kalvos šlaito greta tako. Pilkoji kumelė, visiškai pamiršusi šlubuoti, pribėgo artyn. Pradrąsėjęs ūkininkas Gilis užsiropštė ant jos.

— Atsiprašau, — tarė jis, — ar kartais ne manęs ieškojai?

— Ne, ką jūs! — atsakė Chrizofilaksas. — Kas galėjo pagalvoti, kad jus čia sutiksiu? Tiesiog skraidžiojau.

— Tai pasisekė, kad susitikom, — tarė Gilis, — ypač man, nes, po teisybei, tai aš ieškojau tavęs. Reikia aptarti vieną klausimą, net keletą klausimų.

Slibinas prunkštelėjo. Ūkininkas Gilis sumosavo ranka, norėdamas prasklaidyti svilėsių kvapą, ir Uodegų Siaubas blykstelėjo pavojingai arti slibino snukio.

— Ė-ė! — šūktelėjo jis nustojęs prunkšti. Sudrebėjęs pasitraukė atbulas, o ugnis viduje prigeso. — Tikiuosi, ne manęs nužudyti atvykote, gerasis pone? — suinkštė jis.