J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Na, — prabilo tas, — girdėjau, kad senovėje tie, kurie neišgali nusipirkti grandininių šarvų pietuose, apsisiūdavo geležėlėmis odinį švarką, ir tiek. Gal pamėginkim ir mes?

Taigi Giliui teko atnešti savo seną odinę liemenę, o kalvį žmonės palydėjo į kalvę. Čia jie išvertė visus kampus ir perkraustė visas seno griozdo krūvas, kurių niekas nelietė jau daugybę metų. Pačiame dugne ant grindų jie rado daugybę nedidelių surūdijusių žiedų, matyt, iškritusių sudūlėjus tokiam odiniam švarkui, apie kokį ką tik kalbėjo malūnininkas. Žmonės pristatė staiga surūgusį kalvį rinkti, rūšiuoti ir valyti žiedų, o kai jis (kiek pralinksmėjęs) pareiškė, kad jų tikrai neužteks tokių plačių pečių žmogui kaip ponas Egidijus, jie privertė jį ardyti senas grandines ir kaip išmano kalti iš grandžių žiedus.

Mažesnius plieninius žiedelius žmonės siuvo prie liemenės priekio, o didesnius ir negražius susiuvo nugaroje, o kai prispaustas kalvis prikalė dar daugiau žiedų, žmonės apsiuvo jais ir ūkininko kelnes. Pačiame tamsiausiame kalvės kampe ant lentynos malūnininkas rado seną geležinį šalmo karkasą ir priprašė kurpiaus, kad tas kuo gražiau apsiūtų jį oda.

Jie dirbo visą tą ir kitą dieną, o šioji buvo Trijų Karalių išvakarės, bet niekas nekreipė dėmesio į šventes. Ūkininkas Gilis tokia proga išgėrė daugiau nei paprastai alaus, laimė, slibinas maloningai miegojo, trumpam pamiršęs ir alkį, ir kardus.

Ankstyvą Trijų Karalių rytą kaimelio žmonės užkopė ant kalvos nešini keistokais savo triūso vaisiais. Gilis jų jau laukė. Priežasčių atsikalbinėti nebeliko, taigi apsivilko šarvinę liemenę ir kelnes. Malūnininkas prunkštelėjo. Gilis apsiavė savo aulinius batus ir prisisegė senus pentinus, o tada užsivožė šalmą. Bet paskutinę akimirką ant šalmo dar užsidėjo seną veltinę skrybėlę, o ant šarvų apsivilko didžiulį pilką apsiaustą.

— Kam jums tai, pone? — paklausė žmonės.

— Na, — atsakė Gilis, — gal jūs ir manot, kad kautis su slibinu reikia eiti tilindžiuojant kaip Kalėdų eglutei, bet aš manau kitaip. Visai nebūtina slibinui išgirsti mane ateinant anksčiau, nei reikia. O šalmas yra šalmas, tai visada iššūkis mūšiui. Tegu tas kirminas mato tik seną mano skrybėlę ir galbūt galėsiu prieiti arčiau, kol neprasidėjo bėdos.

Jie tikrai buvo prisiuvę žiedų tik vienoje vietoje, viršuje, ir šie laisvai kabaliavo gana garsiai dzinguliuodami viens į kitą. Apsiaustas kiek prislopino šį triukšmą, bet Gilis atrodė išties keistai. Niekas apie tai jam nepasakė nė žodžio. Šiaip taip Užveržė jam diržą ir prikabino prie jo dėklą, bet kardą teko neštis rankoje, nes dėkle jį išlaikyti būtum galėjęs nebent įtempęs visas jėgas.

Gilis šūktelėjo Garmą. Jis laikė save teisingu žmogumi.

— Šunie, — pareiškė jis, — tu eini su manim.

— Gel-bė-kit! — suriko tas.

— Tučtuojau liaukis! — įsakė Gilis. — Arba taip išvanosiu, kad nė slibino nereikės. Tu pažįsti to kirmino kvapą, taigi gal nors kartą būsi naudingas.

Paskui ūkininkas Gilis pasišaukė savo pilkąją kumelę. Ši nužvelgė jį keistu žvilgsniu ir suprunkštė pamačiusi pentinus. Bet leido jam užsėsti, ir visi trys pajudėjo iš kiemo, nė vienas neturėdamas kuo džiaugtis. Kumelei risnojant per kaimą žmonės džiūgavo ir plojo, dauguma pro langus. Ūkininkas ir jo kumelė kaip išmanydami dėjosi drąsūs, bet Garmas nė kiek nesigėdino spūdinti pabrukęs uodegą.

Kaimo gale perjojo tiltą per upę. Kai pagaliau iš kaimo jų niekas nebegalėjo matyti, kumelė sulėtino žingsnį. Vis dėlto ūkininko Gilio ir kitų Hamo žmonių laukai pernelyg greitai baigėsi ir prasidėjo slibino jau aplankytos vietos. Čia gulėjo išlaužyti medžiai, styrojo sudegintos gyvatvorės ir pajuodusi žolė, tvyrojo bjauri, nejauki tyla.

Skaisčiai šviečiant saulei ūkininkas Gilis ėmė gailėtis tiek prisirengęs, bet nusimesti nedrįso nieko. Ir pradėjo galvoti, ar tik nebus išgėręs viena kita pinta per daug. “Nieko sau gera Kalėdų pabaiga, — mąstė jis. — Dar gerai, jeigu ir man kartu pabaiga neateis.“ Jis nusišluostė veidą didžiule nosine — ne raudona, o žalia, nes kalbama, kad raudoni skudurai siutina slibinus.

Tačiau slibino niekur nebuvo. Jie jojo tai vienu, tai kitu keliuku, ir siauresniu, ir platesniu, perkirto daugybę apleistų kitų ūkininkų laukų, o slibino vis nerado. Iš Garmo, aišku, nebuvo jokios naudos. Jis bidzeno paskui kumelę ir nė už ką nenorėjo uostinėti.

Pagaliau jie prijojo vingiuotą kelią, kuris buvo nedaug tenukentėjęs ir atrodė gana taikiai. Nujojęs juo apie pusę mylios Gilis pradėjo svarstyti, gal jau bus atlikęs savo pareigą ir padaręs viską, kas būtina, reputacijai apginti. Jis nusprendė, kad ieškojo pakankamai ilgai ir nujojo gana toli, tad jau būtų galima apsisukti ir grįžti pietauti, pasakius kaimynams, kad slibinas turbūt paprasčiausiai nuskrido, o tada kelias staiga vėl pasisuko.

Ten gulėjo slibinas, išsidrėbęs ant sulaužytos gyvatvorės ir pasidėjęs savo siaubingą galvą vidury kelio.

— Gelb! — kiauktelėjo Garmas ir dėjo į kojas. Pilkoji kumelė iš netikėtumo pritūpė, o ūkininkas Gilis nuvirto į griovį. Kai iškišo iš tenai galvą, į jį plačiai atmerkęs akis žiūrėjo slibinas.

— Labas rytas! — pasisveikino slibinas. — Atrodai nustebęs.

— Labas rytas! — atsakė Gilis. — Taip ir yra.

— Prašau atleisti, — tarė slibinas. Jis įtariai pastatė ausis, kai ūkininkui virstant pasigirdo plieninių žiedų dzingsėjimas. — Prašau atleisti už smalsumą, bet gal kartais ieškai manęs?

— Ne, ką tu! — atsakė ūkininkas. — Kas galėjo pagalvoti, kad tu čia guli? Paprasčiausiai jodinėjau.

Jis paskubom išsikrapštė iš griovio ir atbulas nuėjo prie savo kumelės. Dabar ji vėl stovėjo ant kojų ir tarsi niekuo dėta rupšnojo pakelės žolę.

— Tai pasisekė, kad susitikom, — tarė slibinas. — Ypač man. Ar čia tavo išeiginiai drabužiai? Gal nauja mada?

Ūkininko Gilio skrybėlė buvo nukritusi, o pilkasis apsiaustas prasiskyręs, bet jis ir toliau įžūliai melavo:

— Tataigi, ką tik iš siuvėjo. Bet man reikia ieškoti to šuns. Neabejoju, kad nuskuodė paskui triušį.

— Nesistebiu, — atsakė laižydamasis Chrizofilaksas (tai ženklas, kad jam buvo linksma). — Tikiuosi, jis grįš namo gerokai anksčiau už tave. Bet keliauk toliau savo keliais, pone, nemanau, kad man žinomas tavo vardas?

— Nė man tavasis, tegu geriau taip ir lieka.

— Tavo valia, — atsakė Chrizofilaksas vėl apsilaižydamas ir apsimesdamas, kad užsimerkia. Jis buvo suktas (kaip ir visi slibinai), bet ne itin drąsus (taip pat gana dažnai pasitaikantis reiškinys). Jam labiau patiko maistas, dėl kurio nereikia kautis, bet gerai pamiegojus vėl prabudo apetitas. Ąžuolų Giraitės klebonas buvo labai gyslotas, o tokio stambaus storulio slibinas jau daugybę metų nebuvo ragavęs. Dabar jis apsisprendė griebti tą lengvai prieinamą mėsą, kai tik senas kvailys nusisuks.

Tačiau senas kvailys nebuvo toks kvailas, kaip atrodė, ir nenuleido akių nuo slibino netgi mėgindamas užsėsti ant kumelės. Tačiau kumelė mąstė savaip, ji baidėsi ir spardėsi. Slibinas neteko kantrybės ir pasiruošė griebti.

— Prašau atleisti! — pasakė jis. — Ar nieko nepametei?

Tai sena gudrybė, bet dabar ji pavyko, nes Gilis išties buvo kai ką pametęs. Krisdamas jis pametė Kaudimordaksą (prasčiokiškai — Uodegų Siaubą) ir dabar šis gulėjo pakelėje. Kai pasilenkė jo paimti, slibinas šoko. Bet ne taip greit kaip Uodegų Siaubas. Kai tik atsidūrė ūkininko rankoje, jis iškart metėsi priekin žybteldamas tiesiai slibinui prieš akis.