J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Nemažai Hamo žmonių viską stebėjo pro langus, keli apsirengė ir išėjo laukan (po to, kai nutolo milžinas). Kai kurie šūkaudami bėgo kalvos šlaitu.

Kaimelio gyventojai išgirdo siaubingą milžino trepsėjimą ir dauguma tučtuojau palindo po antklodėmis, o kai kurie ir po lovomis. Tačiau Garmas bijojo dėl savo šeimininko ir juo didžiavosi. Šuns nuomone, supykęs jis tapdavo nuostabiai siaubingas, taigi, savaime suprantama, manė, kad milžinas turėtų galvoti panašiai. Todėl kai tik Gilis pasičiupo savo pištalietą (didžiulės rūstybės ženklas), Garmas pasileido per kaimą lodamas ir rėkdamas:

— Eikit šen! Eikit šen! Eikit šen! Kelkitės! Kelkitės! Ateikit ir pažiūrėkit į mano šeimininką! Jis drąsus ir greitas! Jis tuoj nušaus milžiną už tai, kad įsibrovė į mūsų valdas. Eikit šen!

Kalvos viršūnė buvo matoma iš daugumos kaimelio namų. Kai žmonės ir šuo pamatė iš už jos išnyrant milžino galvą, visiems užgniaužė kvapą ir visi, išskyrus šunį, pagalvojo, kad Giliui tai bus pernelyg kietas riešutėlis. Paskiau iššovė pištalietas, milžinas staiga nusisuko ir dingo, o žmonės pradėjo džiaugsmingai šūkauti ir ploti, ir Garmas skalijo iš visos gerklės.

— Valio! — rėkė jie. — Gavo, ko norėjo! Ponas Egidijus jį pamokė. Dabar jis grįš iš kur atėjęs ir pastips tenai, taip jam ir reikia! — džiūgavo visi iki vieno. Bet netgi ir džiūgaudami gerai įsidėmėjo, kad tas pištalietas iš tiesų šaudo. Kartkartėmis kaimelio užeigoje šis klausimas vis būdavo apsvarstomas. Dabar viskas stojo į savo vietas. Nuo to laiko retai kas drįsdavo brautis į ūkininko Gilio valdas.

Kai pavojus praėjo, keli drąsesni kaimelio gyventojai užkopė ant kalvos paspausti Giliui rankos. Kai kurie — klebonas, kalvis, malūnininkas ir dar keletas svarbesnių asmenų — patapšnojo jam per nugarą. Giliui tai nepatiko (nes vis dar skaudėjo), bet teko kviesti juos į vidų. Jie susėdo virtuvėje aplink stalą, gėrė į jo sveikatą ir šlovino jo drąsą. Jis nė nebandė sulaikyti žiovulio, bet kol buvo ką gerti, niekas nekreipė dėmesio. Kai visi nusižiovavo po vieną du kartus (o ūkininkas — du ar tris), jis pasijuto daug drąsiau, o kai jie jau buvo nusižiovavę du tris kartus (o jis pats — penkis ar šešis), jau laikė save tokiu pat narsiu, kokiu jį laikė šuo. Visi išsiskirstė kuo geriausios nuotaikos, o ūkininkas iš peties paplojo kiekvienam per nugarą. Jo rankos buvo didžiulės, raudonos ir kietos, taigi kerštas pavyko.

Rytojaus dieną naujienos, gerokai pagražintos, pasklido plačiau, ir Gilis pasijuto vietinės reikšmės didvyriu. Savaitės viduryje jos pasiekė visus kaimelius dvidešimties mylių spinduliu. Gilis tapo apylinkės didvyriu. Tai jam labai patiko. Kitą turgaus dieną buvo tiek privaišintas, kad vos nesprogo ir parėjo namo visa gerkle plėšdamas senovines dainas apie didvyriškus žygius.

Galų gale apie tai išgirdo ir karalius. Karalystės sostinė tomis laimingomis dienomis tebuvo už dvidešimties lygų [* Lyga - 3 mylios, arba 4,8 km (vert. past.)]nuo Hamo, taigi karaliaus dvaras maža tekreipė dėmesio į provincijos įvykius. Vis dėlto toks greitas susidorojimas su milžinišku kenkėju padarė įspūdį, taigi buvo nuspręsta parodyti šiek tiek mandagumo. Tinkamu metu — tai yra maždaug po trijų mėnesių, Šventojo Mykolo dieną, karalius atsiuntė įspūdingą laišką. Jis buvo parašytas raudonu rašalu baltame pergamente ir išreiškė jo didenybės palankumą “mūsų ištikimam valdiniui, mylimam Egidijui Ahenobarbui Juliui Agricolai de Hammo“.

Vietoj parašo buvo raudonas kleckas, bet dvaro raštininkas buvo prirašęs:

Ego Augustus Bonifacius Ambrosius Aurelianus Antoninus Pius et Magnificus, dux rex, tyrannus, et Basileus Mediterranearum Partium, subscribo;

ir prikabinęs didžiulį raudoną antspaudą. Tad dokumentas aiškiai nesuklastotas. Giliui jis suteikė didžiulį pasitenkinimą, kaimynai vienas po kito ėjo pasigrožėti, ypač kai pasklido žinia, kad kiekvienas, paprašęs žvilgtelti į tą pergamentą, kviečiamas prisėsti prie ūkininko židinio ir išgerti.

Dar puikesnė už laišką buvo kartu su juo gauta dovana. Karalius atsiuntė diržą ir ilgą kardą. Tiesą pasakius, to kardo karalius niekad pats nenaudojo. Jis priklausė karališkajai šeimai ir nuo neatmenamų laikų kabėjo jo ginklų sandėlyje. Ginklininkas negalėjo pasakyti nei iš kur jis atsirado, nei kur jį dėti. Tuo metu ilgi tiesūs kardai dvare buvo išėję iš mados, taigi karalius nutarė, kad tai bus pati ta dovana kaimiečiui. Giliui nuo jos apsalo širdis, o autoritetas apylinkėse išaugo neišmatuojamai.

Taip pakrypę įvykiai labai džiugino Gilį. Taip pat ir jo šunį. Kailio jam taip ir nenudyrė. Gilis laikė save teisingu žmogumi ir širdyje pripažino, kad dalį savo garbės skolingas šuniui, nors niekada apie tai neužsiminė. Ir toliau jį keikdavo, mėtydavo į jį, kas po ranka pakliuvo, bet dažniausiai užmerkdavo akis į jo lakstymą be leidimo. Garmas priprato bėgti toli į laukus. Visi gerbė ūkininką, jam šypsojo sėkmė. Rudens ir žiemos pradžios darbai puikiai ėjosi. Viskas buvo gerai — kol nepasirodė slibinas.

Tais laikais slibinų saloje jau buvo ne kažin kiek. Daugybę metų Augusto Bonifacijaus valdomoje Vidurio Karalystėje niekas nebuvo matęs slibino. Aišku, įtartinuose pasieniuose ir negyvenamuose vakarų bei šiaurės kalnuose jų dar buvo, bet juk tai labai toli. Kažkada tuose kraštuose veisėsi ne vienos rūšies slibinai, jie puldinėdavo aplinkines žemes. Bet tuo metu Vidurio Karalystė garsėjo savo riterių drąsa, kadaise jie buvo išžudę daug slibinų, dar keletas sunkiai sužeisti grįžo atgal, taigi visi kiti liovėsi skraidę ton pusėn.

Išliko paprotys per Kalėdų puotą patiekti į karaliaus stalą slibino uodegą, kiekvienais metais būdavo išrenkamas riteris slibinui sumedžioti. Jis turėdavo išvykti apie Šventojo Mykolo dieną ir sugrįžti su slibino uodega ne vėliau kaip Kūčių vakarą. Bet jau daugybę metų karališkasis virėjas gamindavo saldumyną, vadinamą Tariama Slibino Uodega, iš torto tešlos ir migdolų kremo, papuoštą netikrais cukraus glajaus žvynais. Išrinktasis riteris Kūčių vakarą paprasčiausiai įnešdavo šį saldumyną į puotos menę aidint trimitams ir griežiant smuikams. Tariama Slibino Uodega būdavo suvalgoma po Kalėdų pietų, ir visi kalbėdavo (virėjui pamaloninti), kad ji skanesnė už tikrąją.

Štai kaip klostėsi reikalai, kai pasirodė tikras slibinas. Dėl to kaltas milžinas. Po savo nuotykio jis ėmė lankytis pas savo giminaičius kalnuose dažniau nei paprastai ir dažniau, negu jie būtų norėję, — mėgindavo pasiskolinti didelį varinį katilą. Ar skolindavo jam kas nors, ar ne, jis atsisėsdavo ir imdavo nuobodžiai, kaip pratęs, postringauti apie puikų kraštą rytuose ir visus Plačiojo Pasaulio stebuklus. Jis įsikalė makaulėn, kad yra didis ir drąsus keliautojas.

— Puiki žemė, — kalbėdavo jis, — gana lygi, minkšta ir pilna maisto: karvių ir avių, kur tik bepažvelgsi, gana lengva pastebėti, jei tik nežiopsai.

— Bet negi nėra žmonių? — klausdavo tie.

— Nemačiau nė vieno. Nė vieno riterio, mano mielieji. Tik keletas aršių uodų palei upę.

— Tai ko negrįžti ir neapsigyveni tenai?

— Na, sakoma, visur gerai, o namuose geriausia, — atsakydavo jis. — Bet vieną dieną gal ir nueisiu, jei norėsiu. Aš jau bent nuėjau kartelį, o tuo nedaugelis gali pasigirti. Tai kaip dėl to varinio puodo?

— O tos turtingos žemės, — skubėdavo paklausti šeimininkai, — tos žavios apylinkės, pilnos nesaugomų galvijų, kur jos? Ar labai toli?

— Hm, — atsakydavo jis, — į rytus ir pietryčius. Bet labai toli.