J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Mes laukiam tavo žodžio! — pasakė jie ir stovėjo žiūrėdami į jį, kol Gilio veidas pasidarė raudonesnis už barzdą.

— Kada ketini imtis šio reikalo? — klausinėjo jie.

— Ką gi, šiandien dar negaliu, nieko nepadarysi, — atšovė jis. — Mano piemuo susirgo, taigi darbo iki kaklo. Aš pagalvosiu.

Visi išsiskirstė, bet vakare pasklido žinia, kad slibinas atšliaužė dar arčiau, tad jie sugrįžo.

— Mes laukiam tavo žodžio, pone Egidijau, — pasakė jie.

— Ką gi, — atsakė jis, — dabar aš tikrai turiu daug darbo. Kumelė apšlubo, avys pradėjo ėriuotis. Imsiuos šio reikalo, kai tik būsiu kiek laisvesnis.

Taigi jie ir vėl išsiskirstė, kai kurie murmėjo ir šnabždėjosi. Malūnininkas prunkštė. Tačiau klebonas pasiliko ir niekaip nepavyko jo nusikratyti. Nekviestas užėjo į vidų ir liko vakarieniauti, be to, pasakė keletą aštrių pastabų. Netgi ėmė klausinėti, kur dingo kardas, ir užsimanė jį apžiūrėti.

Kardas buvo įspraustas į šiek tiek jam per trumpą spintos lentyną, ir vos tik ūkininkas Gilis jį ištraukė, iššoko iš dėklo, kurį Gilis paleido iš rankų, lyg šis būtų įkaitęs. Klebortas pašoko išlaistydamas savo alų. Jis atsargiai pakėlė kardą ir pamėgino įkišti atgal į dėklą, bet šis nesidavė įkišamas giliau kaip pėdą ir vos paleidus rankeną tuoj pat vėl iššoko.

— Ajajai! Tai keistumėlis! — aiktelėjo klebonas ir atidžiai apžiūrėjo ir dėklą, ir kardo geležtę. Jis buvo mokytas žmogus, o ūkininkas vargiai atpažindavo didžiąsias raides ir net savo vardo gerai perskaityti nemokėjo. Štai kodėl jis nekreipė jokio dėmesio į vos įžiūrimas keistas raides ant dėklo ir paties kardo. O karaliaus ginklininkas buvo taip pripratęs prie runų, vardų ir kitokių galios ženklų ant kardų ir jų dėklų, kad visai nesuko sau dėl jų galvos, šiaip ar taip, manė, kad visa tai beviltiškai pasenę.

Tačiau klebonas suraukęs kaktą žiūrėjo ilgai ir įdėmiai. Jis ir tikėjosi rasti užrašą ant kardo bei jo dėklo, ši mintis jam ir šovė vakar; bet dabar jis labai nustebo, nes raides ir ženklus matė, tik suprasti nieko negalėjo.

— Ant šio dėklo yra užrašas ir, e-e, ant kardo irgi galima įžiūrėti keletą epigrafinių ženklų, — pasakė jis.

— Tikrai? — paklausė Gilis. — Ir ką tai galėtų reikšti?

— Raidės senoviškos, o kalba barbariška, — atsakė klebonas, norėdamas išlošti laiko. — Man reikėtų atidžiau apžiūrėti. — Ir paprašė paskolinti jam kardą vienai nakčiai, o ūkininkas mielai sutiko.

Parėjęs namo klebonas išsitraukė iš lentynų daugybę mokslinių knygų ir prasėdėjo beveik iki ryto. Ryte visi pamatė, kad slibinas atslinkęs dar arčiau. Hamo žmonės užsisklendė namuose ir užsidarinėjo langines, o tie, kurie turėjo įsirengę rūsius, nusileido į juos ir sėdėjo drebėdami žvakių šviesoje.

Tačiau klebonas tykino nuo durų prie durų ir pro plyšelį ar rakto skylutę pašnibždom pasakojo tai, ką sužinojo per naktį.

— Mūsų gerasis Egidijus iš karaliaus malonės dabar turi įžymųjį kardą Kaudimordaksą, prasčiokiškai dar vadinamą Uodegų Siaubu.

Išgirdę šį vardą žmonės paprastai praverdavo duris.

Uodegų Siaubo šlovė buvo plačiai pasklidusi, nes kadaise jis priklausė Belomarijui, daugiausia slibinų nužudžiusiam karalystės riteriui. Pasak gandų, jis buvo dabartinio karaliaus proprosenelis. Sklandė daugybė dainų ir pasakojimų apie jo žygius, kuriuos karaliaus dvaras užmiršo, bet kaimuose dar labai gerai prisiminė.

— Šis kardas iššoka iš dėklo, jei per penketą mylių nuo jo yra slibinas, taigi jei jį laikys drąsaus vyro rankos, joks slibinas negalės pasipriešinti.

Žmonės vėl pradrąsėjo, kai kurie pravėrė langines ir iškišo galvas. Galų gale klebonas keletą priprašė eiti su juo, bet tik malūnininkui patiko ši mintis. Jam atrodė, kad, norint pamatyti į kampą įspaustą Gilį, verta rizikuoti.

Neramiai dairydamiesi anapus upės, šiaurės link, jie užkopė į kalvą. Slibino niekur nebuvo matyti. Galbūt jis užmigo, juk Kalėdų laikotarpiu labai gerai maitinosi.

Klebonas (ir malūnininkas) ėmė baladotis į Gilio duris. Niekas neatsiliepė, taigi jie ėmė baladotis garsiau. Pagaliau pasirodė Gilis. Jo veidas buvo kaip reikiant įraudęs. Jis irgi ilgai negalėjo užmigti, nes iki vėlumos gėrė alų, o vos pabudęs gėrė toliau.

Jie susibūrė aplink, vadino Egidijumi Geruoju, Ahenobarbu Drąsiuoju, Juliumi Didžiuoju, Agricola Tvirtuoju, Hamo pasididžiavimu, apylinkių didvyriu. Jie kalbėjo apie Kaudimordaksą, Uodegų Siaubą, kardą, kuris nenori likti dėkle, apie mirtį ir pergalę. Apie kariuomenės pasididžiavimą ir krašto tvirtybę, ir malonųjį kaimyną, kol Giliui visiškai apsisuko galva.

— Palaukit! Kalbėkit po vieną! — įsiterpė jis, kai tik rado kur. — Kas čia dabar, kas čia dabar? Šįryt aš labai užimtas.

Taigi jie leido viską paaiškinti klebonui. O tada malūnininkas galėjo iki soties pasigrožėti į kampą įspaustu ūkininku Giliu. Tačiau ne viskas klostėsi taip, kaip malūnininkas tikėjosi. Viena vertus, Gilis išgėrė kiek per daug stipraus alaus. Kita vertus, išgirdęs, kad jo kardas yra garsusis Uodegų Siaubas, jis pajuto keistą pasididžiavimą. Vaikystėje jam labai patiko pasakojimai apie Belomarijų, kol dar nebuvo atėjęs į protą, kartais pasvajodavo, kaip būtų puiku pačiam turėti stebuklingą didvyrio kardą. Staiga jam šovė į galvą, kad štai jis paims Uodegų Siaubą ir išeis kovoti su slibinu. Tačiau, visą gyvenimą pratęs derėtis, dar kartą pamėgino išsisukti:

— Ką? Kad aš eičiau kovoti su slibinu? Pasidabinęs senomis blauzdinėmis ir liemene? Girdėjau, kad kovojant su slibinais praverstų šiokie tokie šarvai. O šiuose namuose šarvų nė kvapo ir nieko čia nepadarysi, — pareiškė jis.

Visi sutiko, kad tai negerai, ir nusiuntė pakviesti kalvio. Kalvis papurtė galvą. Tai buvo lėto būdo niūrus žmogus, prasčiokiškai vadinamas Linksmuoju Semu, nors tikrasis jo vardas buvo Fabricijus Kunktatorijus. Dirbdamas jis niekuomet nešvilpaudavo, nebent išsipildydavo kuri nors jo pranašystė apie kokią nors bėdą (pavyzdžiui, tokią kaip šalnos gegužės mėnesį). O kadangi kasdien pranašaudavo visokias nelaimes, tai retai kuri nutikdavo neišpranašauta, todėl kaime jis buvo gerbiamas. Pranašauti jam buvo didžiausias malonumas, taigi jis labai nenoriai darydavo ką nors, norėdamas šių nelaimių išvengti. Tad vėl papurtė galvą.

— Negaliu iš niekur nieko pagaminti šarvų, — pareiškė jis. — Ne mano specializacija. Geriau paprašyk, kad dailidė sukaltų medinį skydą. Bet vargu ar jis padės. Juk tai karštasis slibinas.

Visi nukabino nosis, bet malūnininkas nenorėjo taip lengvai atsisakyti malonumo išvyti Gilį kautis su slibinu arba sugriauti jo autoritetą, jei šis galiausiai nesutiktų kautis.

— O grandininiai šarvai? — paklausė jis. — Juk būtų nemenka paspirtis, ir nebūtinai turi būti itin dailūs. Iš bėdos tiks bet kokie, juk ne dvare su jais rodysies. Kur ta tavo odinė liemenė, mielasis Egidijau? O kalvėje guli visa krūva grandinių ir žiedų. Ponas Fabricijus turbūt ir pats nežino, ką tenai turi.

— Pats nežinai, ką šneki, — atšovė pralinksmėjęs kalvis. — Jei kalbi apie tikrus grandininius šarvus, tai negaliu jų padaryti. Reikia nykštukų sugebėjimų į kiekvieną žiedelį įtalpinti kitus keturis ir taip toliau. Net jei mokėčiau, tektų dirbti kelias savaites. O iki to laiko mes visi atsidursime kapuose ar bent jau slibino pilve.

Visi ėmė grąžyti rankas, o kalvis šypsotis. Bet dabar jau buvo tiek įsibaiminę, kad neketino taip lengvai atsisakyti malūnininko plano ir atsigręžė į jį patarimo.