J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Ir kai jis taip pagražindamas imdavo pasakoti apie nukeliautą atstumą, apie pereitus miškus, kalvas ir lygumas, nė vienas milžinas, kurio kojos ne tokios ilgos, taip ir neišsiruošė pasidairyti. Tačiau gandai pasklido.

Šiltą vasarą pakeitė atšiauri žiema. Kalnuose žvėriškai spaudė šaltis, o ir maisto trūko. Kalbos pagyvėjo. Dažnai būdavo kalbama apie žemumų avis ir karves ganyklose. Slibinai pastatė ausis. Jie buvo išalkę, o gandai skambėjo patraukliai.

— Taigi riteriai tėra mitas! — nusprendė jaunesni nepatyrę slibinai. — Mes visada taip manėme.

— Galbūt jų mažiau liko, — mąstė senesni ir išmintingesni. — Nebedaug ir toli, nėra ko baimintis.

Ypač šios kalbos paveikė vieną slibiną. Jį vadino Chrizofilaksu Turtinguoju, nes buvo kilęs iš žymios giminės ir išties labai turtingas. Jis turėjo gerus šarvus, buvo suktas, smalsus, godus, bet ne itin drąsus. Šiaip ar taip, keletas uodų tikrai jo nebaugino, be to, buvo alkanas kaip vilkas.

Taigi vieną gražią žiemos dieną, likus savaitei iki Kalėdų, Chrizofilaksas išskleidė sparnus ir pakilo. Vidurnaktį jis tykiai nusileido pačioje Augusto Bonifacijaus, rex et basileus, karalystės širdyje. Netrukus jis išdegino ir sumaitojo didelius plotus ir prarijo daugybę avių, galvijų bei arklių.

Tos vietos buvo tolokai nuo Hamo, bet Garmas vis dėlto turėjo baimės. Naudodamasis šeimininko palankumu, jis buvo visai nakčiai ar dviem nubėgęs labai toli nuo namų. Tyrinėjo vieną malonų kvapą miške, kai staiga pajuto visai kitokį, bauginantį dvoką; tiesą pasakius, jis kone kaktomuša susidūrė su Chrizofilakso Turtingojo, kuris buvo ką tik nusileidęs, uodega. Dar niekad joks šuo, atsukęs savo paties uodegą, nemovė namo taip greitai, kaip Garmas. Išgirdęs jo viauktelėjimą slibinas atsisuko ir prunkštelėjo, bet Garmo jau ir pėdos buvo ataušusios. Jis skuodė visą naktį ir grįžo namo apie pusryčius.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — ėmė rėkti jis prie galinių durų.

Kai Gilis išgirdo, jam visai nepatiko šuns balsas. Jis priminė, kad gali nutikti nenumatytų dalykų net tuomet, kai viskas, rodos, klostosi puikiai.

— Žmon, įleisk tą prakeiktą šunį, — paliepė jis, — ir išvanok lazda!

Garmas, išsprogusiomis iš baimės akimis ir karančiu liežuviu, nėrė vidun.

— Gel-bėk! — suriko jis.

— Na ir ko šįkart prisidirbai, a? — paklausė Gilis, sviesdamas į šunį dešrą.

— Nieko, — gaudydamas kvapą atsakė šuo, taip sugniužęs, kad nė dešros nepastebėjo.

— Tai liaukis kvailiojęs arba nudirsiu tau kailį, — pažadėjo ūkininkas.

— Nieko nepadariau. Nenorėjau nieko blogo, — sumurmėjo šuo. — Bet atsitiktinai užšokau ant slibino ir persigandau.

Ūkininkas paspringo alumi.

— Slibino? — paklausė jis. — Trauk devynios tave ir tą tavo ilgą nosį! Ką sau galvoji, tokiu metų laiku ieškodamas slibinų, kai aš ir be jų turiu gana darbo? Kur jis?

— O! Už kalvų šiaurės link, labai toli, už Stovinčių Akmenų ir dar toliau, — atsakė šuo.

— Ak tenai! — lengviau atsikvėpė Gilis. — Girdėjau, kad tenai gyvena keistoki žmonės, nieko nuostabaus, kad jiems nutinka visokių keistenybių. Tegu patys ir tvarkosi! Nekvaršink man galvos savo plepalais. Nešdinkis!

Garmas išsinešdino ir paskleidė naujieną kaimelyje. Jis nepamiršo paminėti, kad jo šeimininkas nė per nago juodymą neišsigando.

— Elgėsi lyg niekur nieko ir toliau valgė pusryčius.

Žmonės su malonumu visa tai aptarė.

— Kaip senais gerais laikais! — kalbėjo jie. — Kaip tik prieš Kalėdas. Labai tinkamu metu. Kaip tai patiks karaliui! Per šias Kalėdas jis galės pasigardžiuoti tikra slibino uodega.

Kitą dieną atėjo daugiau naujienų. Slibinas pasirodė esąs ypač didelis ir nuožmus. Jis niokojo kraštą.

— Ką galvoja karaliaus riteriai? — pradėjo kalbėti žmonės.

Šis klausimas kilo ir kitiems. Tiesą pasakius, pasiuntiniai iš labiausiai Chrizofilakso nuniokotų kaimelių kaip tik pasiekė karaliaus dvarą ir rėkavo taip garsiai, kaip tik drįso:

— Valdove, kur tavo riteriai?

Bet riteriai nieko nedarė, nes apie slibiną kol kas buvo girdėję tik iš neoficialių šaltinių. Taigi karalius sukvietė juos ir visiškai oficialiai paskelbęs naujieną paprašė kuo greičiau imtis priemonių. Jis visai nenudžiugo pamatęs, kad riteriai nė trupučio neskuba, netgi priešingai — diena iš dienos atidėlioja išvykimą.

Jie turėjo svarių priežasčių. Pirmiausia karališkasis virėjas šioms Kalėdoms jau buvo iškepęs slibino uodegą, nes mėgo visa daryti iš anksto. Netiktų jį įžeisti paskutinę minutę atnešant tikrąją. Jis pernelyg vertingas tarnas.

— Pamirškit tą uodegą! Nukirskit jam galvą, ir baigta! — rėkė labiausiai nusiaubtų kaimelių pasiuntiniai.

Bet atėjo Kalėdos, o šventojo Jono dieną buvo surengtas iš anksto paskelbtas didžiulis turnyras: iš aplinkinių karalysčių daugybė riterių suvažiavo varžytis dėl labai vertingo prizo. Aišku, nebuvo galima išsiųsti geriausių Vidurio Karalystės riterių medžioti slibino ir taip pabloginti likusiųjų galimybės laimėti.

O paskui prasidėjo Naujųjų metų atostogos.

Tačiau slibinas kiekvieną naktį vis pakeliaudavo ir atsidurdavo vis arčiau Hamo. Naujųjų metų naktį žmonės pastebėjo tolimą pašvaistę. Slibinas buvo įsitaisęs miške gal už dešimties mylių, ir šis smagiai degė. Būdamas geros nuotaikos, slibinas kaip reikiant įkaisdavo.

Tada žmonės pradėjo žvalgytis į ūkininką Gilį ir šnabždėtis jam už nugaros. Šis pasijuto labai nesmagiai, bet apsimetė nieko nepastebįs. Kitą dieną slibinas priartėjo dar per keletą mylių. Tada Gilis ir pats pradėjo garsiai piktintis karaliaus riteriais.

— Norėčiau žinoti, už ką jie algą gauna, — šūkavo jis.

— Ir mes taip pat, — atsakydavo žmonės.

Tačiau malūnininkas pridūrė:

— Girdėjau, kad kai kuriems riterystė suteikiama už nuopelnus. Galų gale juk mūsų gerasis Egidijus ir taip jau beveik riteris, argi karalius neatsiuntė jam laiško bei kardo?

— Kad taptum riteriu, vien kardo neužtenka, — atšovė Gilis. — Kiek suprantu, juos dar įšventina ir visa kita. O be to, turiu ką veikti.

— Ak! Betgi neabejoju, kad karalius tave įšventintų, jei būtų paprašyta, — tarė malūnininkas. — Tik liepk ir mes paprašysime, kol dar nevėlu.

— Ne! Įšventinimai manęs nedomina. Esu ūkininkas ir tuo didžiuojuosi, esu paprastas, sąžiningas žmogus, o tokiems, sakoma, dvare nesiseka. Va tamsta tai tenai pritaptum, pone malūnininke.

Klebonas nusišypsojo, bet ne vien iš Gilio atsikirtimo, mat tuodu su malūnininku nuolatos apsišaudydavo žodžiais, nes, kaip sakoma Hame, širdingai nemėgo vienas kito. Klebonui staiga šovė viena mintis, kuri jam patiko, bet jis kol kas patylėjo. Malūnininkui patiko ne itin, ir jis susiraukė.

— Be abejo, paprastas, o galbūt ir sąžiningas, — burbtelėjo jis. — Bet negi būtinai reikia vykti į dvarą ir tapti riteriu, kad nukautum slibiną. Dar vakar girdėjau poną Egidijų kalbant, kad tam reikia tik drąsos. Juk jis drąsus kaip riteris, tiesa?

Aplinkui stovėję žmonės pradėjo rėkti:

— Žinoma, ne!

O kiti:

— Taip, tikrai! Triskart valio Hamo didvyriui!

Ūkininkas Gilis parėjo namo labai nesmagus. Jis pradėjo suprasti, kad turbūt reputaciją teks apginti, o tai gali būti labai keblu. Jis įspyrė šuniui ir paslėpė kardą virtuvės spintoje. Iki tol šis nuolatos kabėjo virš židinio.

Kitą dieną slibinas pasiekė gretimą Kverceto (prasčiokų kalba — Ąžuolų Giraitės) kaimelį. Ten jis suėdė ne tik avis bei karves, keletą jaunesnių asmenų, bet ir kleboną. Šis labai neapdairiai mėgino sugėdinti slibiną. Kilo siaubingas sambrūzdis. Visi Hamo gyventojai, vedami savo klebono, užkopė ant kalvos ir palaukė ūkininko Gilio.