J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Vieną gražią rudens dieną šis milžinas išėjo pasivaikščioti ir pridaręs daug žalos miškuose nusigavo gana toli. Staiga pastebėjo, kad saulė jau leidžiasi ir metas vakarieniauti. Aplinkui plytėjo nepažįstamos žemės, taigi jis suprato pasiklydęs. Neteisingai nustatęs kryptį namo, jis ėjo ir ėjo, kol visai sutemo. Tada prisėdo ir palaukė, kol patekėjo mėnulis. Paskiau vėl ėjo toliau, žingsniavo sparčiai, nes norėjo kuo greičiau parsirasti namo. Buvo ant ugnies palikęs savo geriausią varinį katilą ir bijojo, kad pradegs jo dugnas. Tačiau jis žingsniavo vis tolyn nuo kalnų ir jau pasiekė žmonių žemes. Tiesą pasakius, jis kaip tik artinosi prie Egidijaus Ahenobarbaus Juliaus Agricolos ūkio ir kaimelio, vadinamo (prasčiokiškai) Hamu.

Buvo graži naktis. Karvės miegojo laukuose, o ūkininko Gilio šuo bėgiojo savais reikalais. Jį traukė mėnesiena ir triušiai. Aišku, jis nežinojo, kad netoliese vaikštinėja milžinas. Būtų buvusi nebloga priežastis palakstyti be leidimo, bet dar geresnė tykiai tupėti virtuvėje. Apie antrą valandą milžinas įžengė į ūkininko Gilio laukus, išlaužė gyvatvorę, ištrypė pasėlius ir šienaujamas pievas. Per penkias minutes jis pridarė daugiau žalos, nei karališkoji lapių medžioklė būtų pridariusi per penkias dienas.

Garmas išgirdo trepsėjimą upės pakrantėje ir nubėgo į vakarinį ilgos kalvos, ant kurios stovėjo sodyba, šlaitą, norėdamas pasižiūrėti, kas ten darosi. Staiga jis pamatė per upę žengiantį milžiną, jo pėda nusileido ant Galatėjos, mylimiausios ūkininko karvės, ir suplojo vargšelę taip, kaip ūkininkas būtų suplojęs tarakoną.

Garmui nieko daugiau ir nereikėjo. Jis persigandęs viauktelėjo ir nuskuodė namo. Visai pamiršęs, kad išbėgo laukan be leidimo, jis lojo ir kaukė po savo šeimininko langu. Ilgokai nebuvo girdėti jokio atsakymo. Ūkininką Gilį ne taip lengva būdavo prikelti.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — šūkavo Garmas.

Staiga atsidarė langas ir išskrido gerai nutaikytas butelis.

— Au! — amtelėjo šuo, mikliai, kaip buvo pratęs, šokdamas šalin. — Gel-bėk! Gel-bėk!

Išlindo ūkininko galva.

— Po perkūnais, šunie! Ką čia darai? — paklausė jis.

— Nieko, — atsakė šuo.

— Tuoj parodysiu tau nieko! Ryte nudirsiu kailį, — sumurmėjo ūkininkas užtrenkdamas langą.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — toliau rėkė šuo.

Vėl pasirodė Gilio galva.

— Priplosiu tave, jei dar cyptelsi, — pažadėjo jis. — Kas tau užėjo, kvaiša?

— Nieko, — atsakė šuo. — Bet kai kas užėjo pas tave.

— Ką čia paistai? — sukluso Gilis, kad ir labai supykęs. Dar niekada Garmas nekalbėjo su juo taip įžūliai.

— Tavo laukuose milžinas, milžiniškas milžinas, ir jis eina čionai, — sulojo šuo. — Gel-bėk! Jis trypia tavo avis. Jis užmynė ant Galatėjos ir ji liko plokščia kaip kilimėlis prie durų. Gel-bėk! Jis laužo tavo gyvatvores ir mindžioja javus. Veik drąsiai ir greitai, šeimininke, nes tuoj iš tavo turto nieko nebeliks. Gel-bėk! — sustūgo Garmas.

— Užsičiaupk! — paliepė ūkininkas ir uždarė langą. — Viešpatie mieliausias! — sumurmėjo jis pats sau ir, nors naktis buvo šilta, sudrebėjo.

— Nekvailiok ir grįžk į lovą! — patarė žmona. — O ryte paskandink tą šunį. Nėra ko paisyti jo žodžių, šunys gali suregzti bet ką, jei pagauni juos paslapčia lakstant ar vagiant.

— Galbūt, Agota, — atsakė jis, — o gal ir ne. Bet mano laukuose kažkas yra arba Garmas — triušis. Tas šuo persigandęs. Ir ko jam kaukti po mano langais vidury nakties, jei gali ramiausiai įsmukti vidun pro galines duris, o ryte dar gauti pieno?

— Nesiginčyk! — atšovė žmona. — Jei jau tiki tuo šunim, tai klausyk jo patarimo — veik drąsiai ir greitai!

— Lengviau pasakyti, nei padaryti, — atsakė Gilis, nes ir pats tik pusiau tikėjo Garmo pasakojimu. Vidury nakties visų mažiausiai norisi tikėti milžinais.

Tačiau turtas yra turtas, o su įsibrovėliais ūkininkas Gilis šnekėdavo trumpai drūtai. Nedaugelis sugebėdavo paprieštarauti. Taigi apsimovė kelnes, nuėjo į virtuvę ir nusikabino nuo sienos pištalietą. Kai kas galbūt norėtų paklausti, kas gi tas pištalietas. Šis klausimas buvo kartą užduotas keturiems išmintingiems Oksenfordo raštininkams ir gerai pagalvoję jie atsakė: “Pištalietas — tai trumpas šautuvas platėjančiu vamzdžiu, kurį galima užtaisyti daugybe šratų arba kulkų, juo galima padaryti žalos iš nedidelio atstumo ir nesitaikant. (Dabar civilizuotose šalyse jį pakeitė kiti šaunamieji ginklai.)“

Šiaip ar taip, Gilio pištalietas turėjo tokį platų vamzdi, kad priminė ragą, bet šaudė ne kulkomis ir ne šratais, o bet kokiomis geležėlėmis, kurių tik nebūdavo gaila. Ir nedarydavo žalos, nes Gilis labai retai jį užtaisydavo ir dar rečiau šaudydavo. Paprastai užtekdavo vien tik vaizdo. Šalis, kurioje jis gyveno, dar nebuvo kaip reikiant civilizuota, nes pištalietų dar neišstūmė geresni šaunamieji ginklai, žmonės teturėjo vien tik juos, ir tai retas kuris. Labiau buvo vertinami lankai ir strėlės, o parakas dažniau naudotas fejerverkams.

Taigi ūkininkas Gilis nusikabino pištalietą ir negailėdamas įpylė parako, jei kartais prireiktų ypatingų priemonių, o į platėjantį vamzdį prigrūdo senų vinių, vielos galiukų, katilo nuolaužų, kaulų, akmenukų ir kitokio šlamšto. Paskui įsispyrė į aulinius batus, užsimetė apsiaustą ir per virtuvę išėjo į sodą.

Mėnulis kabėjo žemai, jam už nugaros, taigi Gilis įžiūrėjo tik ilgus juodus medžių ir krūmų šešėlius, bet aiškiai girdėjo siaubingą trepsėjimą: garsas sklido iš kalvos papėdės. Kad ir ką kalbėtų Agota, jis nesijautė nei drąsus, nei greitas; bet labiau drebėjo dėl savo nuosavybės, negu dėl kailio. Taigi jausdamas, kaip nemaloniai suka pilvą, jis nuėjo kalvos viršūnės link.

Staiga viršum jos pasirodė milžino veidas, baltas mėnulio šviesoje, kuri atsispindėjo didžiulėse apskritose akyse. Jo kojos buvo dar dauboje ir maitojo laukus. Mėnulio šviesa žilpino milžinui akis ir jis nematė ūkininko, bet Gilis jį matė gerai ir kone paklaiko iš baimės. Nespėjęs nė pagalvoti, jis nuspaudė gaiduką ir pasigirdo baisingas pokštelėjimas. Laimė, buvo daugmaž nusitaikyta į didžiulį šlykštų milžino veidą. Pasipylė visas šlamštas, akmenukai, kaulai, puodo šukės, vielos galiukai ir pusė tuzino vinių. O kadangi atstumas visai be jokios ūkininko valios tikrai buvo nedidelis, dauguma tų nuolaužų pataikė į milžiną — katilo skeveldra pakliuvo į akį, o didelė vinis įsmigo į nosį.

— Po velnių! — prasčiokiškai susikeikė milžinas. — Mane sugėlė! — Triukšmas jam nepadarė jokio įspūdžio (juk buvo apykurtis), bet vinis nepatiko visai. Jau seniai joks vabzdys nebuvo jam įgėlęs, tačiau jis buvo girdėjęs, kad rytuose, Pelkynuose, yra labai aršių uodų, kandančių tarsi įkaitintos replės. Taigi pagalvojo, kad jį užpuolė šie ar į juos panašūs padarai.

— Kokios bjaurios, nesveikos vietos, — murmėjo jis. — Toliau šiąnakt nebeįmanoma eiti.

Taigi pasigriebė porą avių nuo kalvos šlaito, kad turėtų ką valgyti, kai grįš, pasuko atgal per upę ir spėriai nužingsniavo į šiaurės vakarus. Galiausiai jis rado kelią namo, nes dabar ėjo teisinga kryptimi, bet varinio katilo dugnas jau buvo pradegęs.

O ūkininkas Gilis po šūvio nuo atatrankos griuvo aukštielninkas; gulėjo žiūrėdamas į dangų ir svarstydamas, ar milžino pėda pataikys ant jo, ar kur nors greta. Bet nieko neatsitiko, trepsėjimas ėmė tolti ir nutilo. Taigi jis atsikėlė, pasitrynė petį ir pakėlė savo pištalietą. Staiga išgirdo džiaugsmo šūksmus.