J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Nežinau, kaip šimeliai parsirado namo. Šiaip ar taip, labai negreitai. Pirmiausia juos išmetė į krantą vienas iš didžiausių potvynių, kuriuos sukėlė Jūrų Gyvatė; vėliau visai kitame jūros krašte juos pagavo žvejai ir vos nepardavė į akvariumą (siaubingas likimas), vos ne vos jiems pavyko pasprukti ir per nuolatinį sąmyšį jūros dugne patiems parsikasti į rūmus.

O kai jie pagaliau parsirado, čia irgi rado siaubingą sambrūzdį. Visi jūros dugno gyventojai susirinkę prie rūmų rėkė:

— Atveskit mums Burčių!

(Taip! Jie jau viešai jį pravardžiavo ir nė kiek nebegerbė.)

— Atveskit Burčių! ATVESKIT BURČIŲ!

O Burčius tūnojo požemyje. Pagaliau jį čia aptiko ponia Artakserks ir privertė išeiti, o kai jis atsistojo prie mansardos lango, visi ėmė rėkti:

— Baikit tas nesąmones! BAIKIT TAS NESĄMONES! BAIKIT TAS NESĄMONES!

Ir sukėlė tokį-klegesį, kad net žmonės žemėje išgirdę pamanė, jog jūra pernelyg smarkiai siautėja. Ir iš tiesų! Nes Jūrų Gyvatė vis sukosi, norėdama apžioti savo uodegos galiuką. Bet dėkui Dievui! Ji dar nebuvo kaip reikiant pabudusi, nes kitaip būtų išlindusi ir iš pasiutimo ėmusi kratyti uodegą, tada jau tikrai būtų paskendęs dar vienas žemynas. (Bet ar tai būtų didelė nelaimė, ar nelabai, priklauso nuo to, kuris žemynas būtų paskendęs ir kuriame gyvenate jūs.)

Tačiau jūros gyventojai gyveno ne žemyne, o jūroje, pačioje gilumoje. O čia darėsi vis bjauriau. Ir jie reikalavo, kad jūros karalius priverstų Burčių imtis priemonių Jūrų Gyvatei nuraminti, — jie negalėjo nei ramiai pavalgyti, nei nosies išsišnypšti — taip siūbavo vanduo; visi trankėsi vieni į kitus, visos žuvys sirgo jūros liga, vanduo taip sūkuriavo ir kėlė tiek smėlio, kad visi kosėjo ir niekas nebenorėjo šokti.

Artakserksas bambėjo panosėje, bet turėjo imtis priemonių. Taigi jis nuėjo į savo dirbtuves ir užsidarė tenai dviem savaitėms, per tą laiką įvyko trys žemės drebėjimai, du povandeniniai uraganai ir keletas jūros gyventojų sukilimų. Tada išlindo ir kiek toliau nuo urvo išlaisvino pačius stipriausius savo kerus (kartu su migdančiu užkeikimu), o visi gyventojai išsiskirstė po namus ir užsidarė požemiuose — visi, išskyrus ponią Artakserks ir nelaimingą jos vyrą. Burtininkui teko pasilikti (atokiau nuo urvo, bet ir čia toli gražu nebuvo saugu) ir žiūrėti, kas bus; o poniai Artakserks teko pasilikti ir prižiūrėti burtininką.

Kerai tepasiekė tiek, kad Jūrų Gyvatė ėmė sapnuoti košmarus — pirma, kad visas kūnas apaugo polipais (labai bjauru ir beveik teisybė), o paskiau, kad ją lėtai troškina ugnikalnyje (labai skausminga ir, deja, gana vaizdinga). Ir ji pabudo!

Tikriausiai Artakserkso kerai buvo geresni, negu kas nors tikėjosi. Šiaip ar taip, Jūrų Gyvatė neišlindo laukan — ir visa laimė. Ji pasidėjo galvą prie uodegos ir išsižiojusi sulig urvo anga nusižiovavo, o tada taip prunkštelėjo, kad ją išgirdo visi visų povandeninių karalysčių gyventojai, tūnantys savo požemiuose.

Ir Jūrų Gyvatė pasakė:

— Baikit tas NESĄMONES!

Ir pridūrė:

— Jei tas plepys burtininkas kaipmat neišsinešdins ir jei dar kada nors drįs bent pasiirstyti jūroje, aš IŠLĮSIU ir pirmiausia suėsiu jį patį, o tada viską suskaldysiu į šipulius. Štai taip. Labanakt!

Ir ponia Artakserks parsinešė sąmonės netekusį Burčių namo.

Taigi kai jis atsipeikėjo — gana greit, tuo tai jau buvo pasirūpinta, — nuėmė kerus nuo Gyvatės ir susikrovė daiktus; o visi jam šaukė:

— Tegu tas Burčius keliauja sau! Nešdinkis, iš kur atėjęs! Štai taip. Viso labo!

O jūros karalius pasakė:

— Nenorėtume tavęs atleisti, bet manome, kad turėtum išvykti.

Artakserksas pasijuto labai menkas ir nežymus (o tai jam išėjo į naudą). Iš jo juokėsi netgi jūros šuva.

Tik gana keista, kad jo gailėjo Makaliukas Klajūnas. Jis turėjo savų priežasčių neabejoti Artakserkso kerų galia. O be to, juk tai jis įkando rykliui į uodegą, ar ne? Ir užvirė visą šią košę, kai įsikibo burtininkui į kelnes. Jis ir pats buvo žemės padaras, todėl manė, kad tie jūros gyventojai kiek per žiaurūs vargšui žemės burtininkui.

Taigi jis priėjo prie senuko ir tarė:

— Pone Artakserksai!..

— Klausau, — gana maloniai atsakė burtininkas (jis labai apsidžiaugė, kad jo nepavadino Burčiumi, o jau žodžio “pone“ nebuvo girdėjęs keletą savaičių). — Ko norėjai, šuneli?

— Atleiskit man, pone, aš tikrai labai gailiuosi. Tai yra siaubingai gailiuosi. Visai neketinau griauti jūsų reputacijos. — Makaliukas Klajūnas kalbėjo apie Jūrų Gyvatę ir ryklio uodegą, bet (visa laimė) Artakserksas pamanė, kad kalbama apie jo kelnes.

— Nagi, nagi! — atsakė jis. — Kas buvo, tas buvo. Pamirškime. Manau, mums vertėtų kartu grįžti į žemę.

— Bet, pone Artakserksai, — maldavo Makaliukas Klajūnas, — gal galėtumėt atversti mane į didelį šunį?

— Be abejo! — atsakė burtininkas, patenkintas, kad nors vienas padaras dar tiki jo burtų galia. — Be abejo! Tik po vandeniu tau geriausia ir saugiausia likti tokiam, koks esi. Pirma iškeliaukim iš čia! Be to, dabar turiu labai daug darbo.

Ir tikrai jis turėjo labai daug darbo. Vaikščiojo po savo dirbtuves ir rinko rykus, apdovanojimus, simbolius, užrašus, receptų knygas, paslaptis, prietaisus ir visokių visokiausių burtų butelius bei maišelius. Visa, kas dega, jis sudegino savo vandeniui atsparioje kalvėje, o visa kita užkasė sodo gale. Paskui čia dėjosi keisti dalykai — visos gėlės kvanktelėjo, daržovės išsigimė, o jų užėdusios žuvys pavirto jūrų kirmėlėmis, jūrų katėmis, jūrų karvėmis, jūrų liūtais, jūrų tigrais, jūrų velniais, jūrų kiaulėmis, diugoniais, galvakojais, lamantinais ir visokiausiomis kitomis nelaimėmis arba paprasčiausiai nusinuodijo; pačiame sode pradėjo vaidentis, rūmų gyventojai ėmė sapnuoti košmarus, regėti vizijas ir haliucinacijas, galiausiai kilo tokia sumaištis, kad visiems teko išsikraustyti. Tiesą pasakius, ilgainiui jie pradėjo gerbti burtininko atminimą. Tačiau turėjo praeiti labai daug laiko. O dabar visi triukšmingai jį išlydėjo.

Kai viską sutvarkė, Artakserksas atsisveikino su jūros karaliumi, beje, gana šaltai; neliūdėjo netgi undinių vaikai, nes burbulus jis jiems pūsdavo labai retai (kaip tą kartą, apie kurį aš pasakojau). Kai kurios jo svainės mėgino kalbėti mandagiai, ypač kol greta stovėjo ponia Artakserks, bet šiaip visi nekantravo greičiau jį išlydėti, kad galėtų nusiųsti kuo nuolankiausią žinią Jūrų Gyvatei:

“Tas menkysta burtininkas iškeliavo ir niekada negrįš. Saldžių sapnų, Jūsų šviesybe!“

Be abejo, ponia Artakserks išvyko kartu. Jūros karalius turėjo tiek daug dukterų, kad vieną galėjo be didelio gailesčio išleisti, o ypač dešimtą vyriausiąją. Jis padovanojo jai maišą brangakmenių, šlapią bučinį per slenkstį ir sugrįžo į savo sostą. Bet visi kiti labai jos gailėjo, ypač daugybė mažųjų sūnėnų bei dukterėčių, be to, jie labai liūdėjo išvykstančio Makaliuko Klajūno.

O labiausiai liūdėjo ir kentė jūros šuo.

— Atsiųsk žinutę, jei kada būsi prie jūros, — kalbėjo jis, — ir aš atplauksiu persimesti su tavimi žodeliu kitu.

— Būtinai! — žadėjo Makaliukas Klajūnas. Ir jie išėjo.

Senasis banginis jau laukė. Makaliukas Klajūnas įsitaisė poniai Artakserks ant kelių, o kai visi susėdo, banginis pajudėjo.

— Viso gero! — labai garsiai šaukė visi, o patyliukais murmėjo: — Nešdinkis sau ir kad tavęs čia nė kvapo neliktų, — bet nelabai tyliai. Taip pasibaigė Artakserkso, kaip Ramiojo ir Atlanto vandenynų didžiojo burtininko, karjera. Nežinau, kas paskiau jiems burdavo. Gal šias pareigas pasidalino senis Psamatijus ir Mėnulio Žmogus, juk jiems tai vieni juokai.