J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Mūsų Makaliukui teko prisipažinti, kad yra girdėjęs tik apie paprastą jūrą, o ir apie tą pačią ne kažin ką.

— Bet aš buvau mėnulyje, — pasigyrė jis ir papasakojo naujajam draugui tiek, kiek tik tas galėjo suvokti.

Jūros šuo labai susižavėjo Makaliuko istorija ir patikėjo bent jau puse jos.

— Nuostabus pasakojimas, — sakė jis, — tokio jau seniai nesu girdėjęs. Kartais matau mėnulį. Išplaukiu į paviršių, bet net neįsivaizdavau, kad viskas gali taip būti. Prisiekiu savo uodega! O tas dangaus šunėkas įžūlus. Trys Makaliukai! Jau ir dviejų užtektų, o trys — visai nepakenčiama! Ir nė už ką nepatikėsiu, kad jis senesnis už mane, labai nustebčiau, jei būtų bent šimto metų.

Iš dalies jis buvo teisus. Kaip jūs jau pastebėjot, mėnulio šuo labai mėgo girtis nebūtais dalykais.

— Šiaip ar taip, — kalbėjo toliau jūros šuo, — jis tiesiog pats pasivadino šiuo vardu, o mane juo pavadino.

— Ir mane, — tarė mūsų mažylis.

— Ir visai be reikalo, tuo metu dar visai nebuvai jo užsitarnavęs. Man patinka Mėnulio Žmogaus mintis. Aš irgi vadinsiu tave Makaliuku Klajūnu ir, tavo vietoje, priprasčiau taip vadinamas — juk ir pats nežinai, kur kitąkart nuklysi! Na, eime vakarienės!

Vakarienės buvo tik žuvis, bet Makaliukas Klajūnas netrukus prie jos priprato, be to, tai sveika plėvėtoms letenoms. Pavalgęs staiga prisiminė, ko atkeliavo į jūros dugną, ir išėjo paieškoti Artakserkso. Rado jį apsuptą undinių vaikų — burtininkas pūtė burbulus ir paversdavo juos tikrais kamuoliukais.

— Maloningasis pone Artakserksai, ar galėčiau jūsų paprašyti, kad atverstumėt mane... — prabilo Makaliukas Klajūnas.

— Nešdinkis! — atšovė burtininkas. — Ar nematai, kad aš užimtas? Kitą kartą. — Šiuos žodžius Artakserksas pernelyg dažnai kartodavo tiems, kurių nevertino. Jis gerai suprato, ko nori Makaliukas, bet nesiskubino padėti.

Taigi Makaliukas Klajūnas nuplaukė šalin ir nuėjo miegoti, tiksliau, įsitaisė šakose jūrmedžio, kuris augo ant didelės uolos sode. O apačioje snaudė senasis banginis. Ir jei jums kas nors sakys, kad banginiai nepanyra į patį dugną ar kad jie negali tenai nusnūsti, nesutrikite. Senasis Vinas buvo nepaprastas banginis.

— Na? — paklausė jis. — Kaip sekasi? Matau, vis dar esi mažytis lyg žaisliukas. Ką tas Artakserksas sau mano? Negali tavęs atversti ar nenori?

— Turbūt gali, — atsakė Makaliukas Klajūnas. — Tik pažvelk, koks aš dabar! Bet kai tik paprašau sugrąžinti man tikrąjį ūgį, jis sako, kad yra labai užsiėmęs ir neturi kada kalbėtis.

— Fui! — prunkštelėjo banginis ir taip mostelėjo uodega, kad vos nenuvertė nuo uolos Makaliuko. — Nemanau„ kad jūros dugne mes labai pamėgsime šitą Burčių, bet man tai nerūpi. Viskas bus gerai, anksčiau ar vėliau. O kol kas pasidairyk aplink, čia yra į ką pažiūrėti. Labanakt! Viso gero! — Ir nuplaukė į tamsą. O kai papasakojo naujienas įlankėlėje, tai senis Psamatijus labai įpyko.

* * *

Šviesos rūmuose užgeso. Per tamsius vandenis neprasiskverbė nei mėnulio, nei žvaigždžių šviesa. Žalios sutemos vis tirštėjo ir darėsi vis niūresnės, kol liko vien tik juoduma be jokios švieselės, nebent tarp žolių praplaukdavo didžiulė švytinti žuvis. Vis dėlto tą naktį Makaliukas Klajūnas miegojo kietai, taip pat ir kitą naktį, ir dar keletą naktų. O kitą dieną ir dar kelias dienas vis dairėsi burtininko, bet šio niekur nesimatė.

Vieną rytą, kai jis jau apsiprato su jūra ir netgi pradėjo baimintis, kad teks likti čia amžinai, jūros šuo pasakė:

— Spjauk į tą burtininką! Palik jį šiandien ramybėje. Geriau leiskimės į išties ilgą plaukiojimą!

Juodu išplaukė, ir šis ilgas plaukiojimas užsitęsė dienų dienas. Šunys nusibeldė į toliausias tolybes, nepamirškit, kad abu buvo užburti ir jūrose nedaug kas galėjo su jais suspėti. Kai pavargo nuo kalnų ir uolų pačiame dugne bei povandeninių srovių jūros viduryje, ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn, visą mylią ir dar truputį, o kai iškilo į vandens paviršių, niekur nesimatė žemės.

Visur plytėjo lygi, pilka jūra. Staiga pūstelėjo šaltas vėjas, jūra pasišiaušė, nuo bangų nusidriekė tamsūs šešėliai, rytuose nušvito aušra. Netrukus pro jūros kraštą iškilo saulė, visa išraudusi lyg gurkštelėjusi karšto vyno, greit šoktelėjo aukštyn ir patraukė savo keliu dažydama bangų šlaitus auksu, o šešėlius tarp jų — tamsia žaluma. Toli horizonte plaukė laivas; jis įplaukė tiesiai į saulę ir jo stiebai pajuodo.

— Kur jis plaukia? — paklausė Makaliukas Klajūnas.

— Gal į Japoniją ar Manilą, ar Velykų salą, ar Ketvirtadienį, ar Vladivostoką, ar šen bei ten, — atsakė jūros šuo, kuris, nepaisant visų pagyrų, gana prastai išmanė geografiją. — Mes tikriausiai esame Ramiajame vandenyne, bet nežinau, kur būtent, tik jaučiu, kad šiltuose kraštuose. Nemažai vandenėlio. Eime, pasiieškokime ko nors paėsti.

Kai jie po kelių dienų grįžo, Makaliukas Klajūnas iškart patraukė ieškoti burtininko, nes manė, kad jau ganėtinai ilgai buvo palikęs jį ramybėje.

— Pone Artakserksai, ar galėčiau paprašyti... — prabilo jis kaip paprastai.

— Ne! Neturiu laiko! — atšovė Artakserksas, net griežčiau negu visada. Tačiau šįkart jis tikrai buvo užimtas. Paštu atėjo skundų. Be abejo, jūroje vis nutinka tai šis, tai tas negero ir nieko čia negali padaryti netgi geriausias Burčius, o dėl kai kurių dalykų jis iš viso niekuo dėtas. Kartais kam nors ant stogo užgriūva nuskendęs laivas, sprogimai jūros dugne (o taip! Pas juos išsiveržia ugnikalniai ir ištinka kitos nelaimės„ beveik kaip ir pas mus) išblaško kieno nors trofėjines auksinių žuvelių bandas arba apgadina trofėjinių aktinijų lysves, pražudo vieną vienintelę austrę su perlu viduje arba pamėgtą uolą su koralų sodu, retkarčiais didžiulės laukinės jūržuvės susipeša ir aplamdo undinių vaikus, užsisvajojęs ryklys įplaukia pro langą ir sugadina pietus arba pašėlsta siaubingos, piktos, juodos gelmių pabaisos.

Jūrų gyventojai visada kažkaip susidorodavo su šiomis bėdomis, bet vis dėlto mėgo ir pasiskųsti. Be abejo, jie rašydavo laiškus į “Jūržolynų savaitę“, “Undinę“ ir “Vandenyno nuomones“, o dabar dar turėjo ir Burčių, taigi pradėjo rašyti ir jam, kaltindami dėl visų savo bėdų, net jeigu į uodegą įžnybdavo naminis omaras. Jie sakė, kad jo magija neatitinka reikalavimų (kai kada taip ir būdavo), kad jam reikia sumažinti algą (tikra teisybė, bet vis tiek nemandagu), kad jis pernelyg riečiąs nosį (beveik tiesa, tik nosį jis turėjo ilgą ir nuknebusią) ir dar daugybę nemalonių Artakserksui dalykų, gadindami jam kiekvieną rytą, o ypač pirmadienių rytus. Tada būdavo visų prasčiausiai (ateidavo apie kelis šimtus laiškų), o buvo kaip tik pirmadienis, tad Artakserksas sviedė į Makaliuką Klajūną akmenį ir šis nėrė šalin lyg krevetė iš tinklo.

Atsidūręs sode jis labai apsidžiaugė, kad liko nepasikeitęs, drįstu manyti, kad jei jis nebūtų mikliai išnešęs kudašiaus, tai burtininkas būtų pavertęs jį jūros šliužu ar nutrenkęs Nežinia Kur (kad ir kur tai būtų), o gal netgi pasiuntęs į Katilą (kuris buvo pačios giliausios jūros dugne). Makaliukas Klajūnas labai nusiminė ir pasiskundė jūros Makaliukui.

— Geriau duok jam ramybę, kol baigsis pirmadienis, — patarė jūros šuo. — O ateityje tai aš, tavim dėtas, pirmadieniais visai jam į akis nelįsčiau. Eime dar paplaukioti!

Tada Makaliukas Klajūnas taip ilgai nesirodė burtininkui akyse, kad juodu beveik pamiršo vienas apie kitą, bet ne visai — juk šunys taip paprastai nepamiršta sviestų akmenų. Atrodė, kad Makaliukas Klajūnas apsiprato rūmuose ir tapo nuolatiniu jų gyvūnėliu. Jis nuolat kur nors plaukiodavo su jūros šunimi, o dažnai su jais būdavo ir undinių vaikai. Makaliuko Klajūno nuomone, jie nebuvo tokie smagūs kaip tikri dvikojai vaikai (betgi Makaliukas Klajūnas ir nebuvo tikras jūros gyventojas, taigi negalėjo tiksliai žinoti), bet žaisti su jais buvo malonu, tikriausiai ilgainiui Makaliukas Klajūnas būtų pripratęs prie jų ir pamiršęs mažąjį Tju, jei ne vėliau nutikę įvykiai. Kai pradėsime apie juos pasakoti, prašom nepamiršti, kad čia nagus galėjo prikišti ir Psamatijus.