J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Atrodo, tai bjauri vieta, — bambėjo jis. — Man ten tikrai nepatiktų. Nuo šiol tau turbūt bus nuobodu baltojoje pusėje, juk čia nėra tavo dvikojų draugų, tiktai aš. Kaip gaila, kad tas Persijos burtininkas toks skrabalas ir tu negali grįžti namo.

Makaliukas Klajūnas įsižeidė ir keliskart pasakė mėnulio šuniui, kad labai džiaugiasi grįžęs į bokštą, kad jam visai nenuobodu baltojoje pusėje. Netrukus jie jau vėl buvo geri draugai ir kartu ieškojo nuotykių, tačiau tai, ką supykęs pasakė mėnulio šuo, pasirodė tikra tiesa. Makaliukas Klajūnas visai nebuvo dėl to kaltas ir labai stengėsi neišsiduoti, bet nuotykiai jo nebedžiugino, jis nuolat prisimindavo linksmybes sode su mažuoju Tju.

Juodu apsilankė slėnyje, kur gyvena baltieji mėnulio nykštukai (mėnulinukai). Jie jodinėja ant baltųjų triušiukų ir kepa blynus iš snaigių, o jų tvarkinguose soduose auga mažutės obelys, ne didesnės už vėdrynus, vedančios auksinius obuoliukus. Prie mažesnių slibinų urvų (kol tie miegodavo) juodu pribarstydavo stiklo šukių bei senų vinių ir iki vidurio nakties nemiegodavo laukdami, kol tie ims riaumoti iš pasiutimo — kaip jau sakiau, slibinų pilvai labai jautrūs, ir kiekvieną naktį, lygiai dvyliktą, jie išlenda atsigerti, jei neskaičiuosim visų kitų atsigaivinimų. Kartais šunyčiai netgi išdrįsdavo erzinti vorus — plėšydavo voratinklius, išlaisvindavo mėnesienukes ir spėdavo pasprukti, kol vorai mėtydavo į juos savo lasus nuo kalnų viršūnių. Bet visą tą laiką Makaliukas Klajūnas laukė pasirodant paštininkės Klyksnės su naujienomis iš žemės (net maži šuniukai žino, kad tai dažniausiai žmogžudystės ir futbolo rungtynių rezultatai, bet kartais pasitaiko ir geresnių dalykų).

Vieną Klyksnės apsilankymą jis pražiopsojo, nes buvo nuklydęs kelioms dienoms, tačiau kai grįžo, senis vis dar skaitė laiškus bei laikraščius (ir atrodė labai patenkintas, tabalavo kojomis nukoręs jas nuo bokšto stogo krašto, pupsėjo savo didžiulę balto molio pypkę, pūtė dūmų debesis lyg garvežys ir šypsojo visu savo apskritu veidu).

Makaliukas Klajūnas nebeištvėrė.

— Nebegaliu daugiau kentėti, — kiauktelėjo jis. — Noriu pas berniuką, kad išsipildytų jo sapnas.

Senis pasidėjo laišką (ten buvo rašomos labai smagios naujienos apie Artakserksą) ir išsitraukė pypkę iš burnos.

— Labai nori? Nebegali kentėti? Kaip netikėta! Buvo malonu susipažinti! Turėtum dar kada nors užsukti. Visada esi laukiamas! — išpylė jis vienu atsikvėpimu.

— Labai gerai! — kalbėjo jau protingiau. — Artakserksas sutvarkytas.

— Kaip? — susijaudinęs paklausė Makaliukas Klajūnas.

— Jis vedė undinę ir išsikraustė gyventi į Mėlynosios Jūros Gelmes.

— Gal ji geriau užlopys jam kelnes! Žalių jūržolių lopas labai tiks prie jo skrybėlės.

— Mielas mano šuneli! Jis tuokėsi pasidabinęs visiškai nauju žalių jūržolių kostiumu su rausvo koralo sagomis ir aktinijų antpečiais, o senąją skrybėlę sukūreno pakrantėje! Viską sutvarkė Samatijus. O-o! Senis Samatijus labai toliaregis, ko gero, jis tikisi sutvarkyti daugybę dar svarbesnių reikalų už tavo, mano šimeli. Kažin kas iš to išeis! Artakserksas visiškai baigia suvaikėti, kaip man regis, ir labai ima į širdį visokius niekus. Ir užsispyręs kaip ožys. Kitados jis buvo puikus burtininkas, bet dabar pasidarė tikras įkyruolis, kaip rakštis vienoj vietoj. Kai jis vidury baltos dienos nubėgęs mediniu kastuvu iškasė iš smėlio ir už ausų ištraukė iš guolio Samatijų, tai Samatidas pamanė, kad jau per toli nueita, o aš visai tuo nesistebiu. “Tiek triukšmo, kai taip norisi miegoti, ir viskas dėl kažkokio netikusio šunyčio“, — štai kaip jis parašė, ir nėra ko tau čia gėdytis. Taigi kai abu šiek tiek atvėso, jis pakvietė Artakserksą į pokylį su undinėmis, taip viskas ir prasidėjo. Jos pasiūlė Artakserksui paplaukioti mėnesienoje ir jis jau niekada nebegrįš nei į Persiją, nei į Peršorą. Jis įsimylėjo vyriausiąją, bet vis dar gražią jūros karaliaus dukterį, o kitą naktį buvo atšoktos vestuvės. Turbūt viskas tik į gera. Jau kuris laikas nėra nuolat vandenynuose gyvenančio burtininko. Protėjas, Poseidonas, Tritonas, Neptūnas ir visi kiti jau seniai pavirto dumbliais ir kerpėmis, o ir šiaip nekišdavo nosies toliau Viduržemio jūros, nes pernelyg mėgo sardines. O ir senis Njordas ne per seniausiai pasitraukė. Bet jis nelabai tesirūpino vandenynų reikalais po tos savo kvailos santuokos su milžine — kaip žinote, ji įsimylėjo jį dėl švarių pėdų (nes tai itin patogu namuose), o pametė per vėlai supratusi, kad šios visą laiką šlapios. Girdėjau, kad jis jau vos gyvas, beveik nevaikšto, vargšelis. Nuo benzino ėmė kuo bjauriausiai kosėti ir pasitraukė prie Islandijos krantų, kur daugiau saulės. Be abejo, dar buvo Jūros Senis. Jis mano pusbrolis, bet aš nesididžiuoju šia giminyste. Jis buvo labai kaprizingas — nenorėjo vaikščioti pats, reikalavo, kad jį vis nešiotų, kaip turbūt esi girdėjęs. Todėl ir sulaukė liūdno galo. Prieš metus ar dvejus atsisėdo ant vandens minos (jei tik supranti, apie ką kalbu), tiesiog ant pačių ragų! Nieko nepadėjo net mano magija. Ištiško baisiau už Kliunkį Pliumpį.

— O Britanija? — paklausė Makaliukas Klajūnas, būdamas tikras anglas, nors visos tos istorijos jam gerokai įkyrėjo ir norėjosi išgirsti apie savąjį burtininką. — Maniau, kad bangas valdo Britanija.

— Išties tai ji nė kojų nesušlampa. Jai labiau patinka glostyti liūtus pajūryje ar sėdėti ant centų nusitvėrus tridantį. O juk jūrose yra ir daugiau reikalų, ne vien bangas varinėti. O dabar jie gavo Artakserksą, tikiuosi, jis bus naudingas. Iš pradžių tikriausiai gaiš laiką, mėgindamas ant koralų išauginti slyvas, jei tik kas jam leis, o tai daug lengviau, nei palaikyti tvarką jūros dugne. Nagi, nagi! Apie ką mes kalbėjomės? Na žinoma — dabar tu gali grįžti, jeigu tik nori. Nenorėčiau būti nemandagus, bet, tiesą sakant, tau pats laikas grįžti. Pirmiausia aplankysi senį Samatijų, tik neimk iš manęs pavyzdžio ir sutikęs nepamiršk pridurti “p“!

Klyksnė pasirodė jau kitą dieną ir atskraidino dar vieną pašto siuntą — daugybę laiškų Mėnulio Žmogui ir visą ryšulį laikraščių: “Jūržolynų savaitė“, “Vandenyno nuomonės“, “Undinė“, “Kriauklė“ ir “Jūros rytas“. Visuose puikavosi ta pati (daryta išskirtinai tam laikraščiui) Artakserkso vestuvių pajūryje per pilnatį nuotrauka, kurios antrame plane nuo ausies iki ausies šypsojosi įžymus finansininkas (paprasčiausiai pagarbos titulas) Psamatijus Psamatidas. Tačiau nuotraukos buvo gražesnės už mūsiškes, nes buvo bent jau spalvotos, o ir undinė atrodė išties nuostabiai (jos uodegą slėpė jūros putos).

Atėjo laikas atsisveikinti. Mėnulio Žmogus nusišypsojo Makaliukui Klajūnui, o mėnulio šuo mėgino apsimesti abejingas. Makaliukas Klajūnas irgi nukabino uodegą, bet tepasakė:

— Viso, šuniūkšti! Žiūrėk savęs, neskriausk mėnesienukių, nežudyk baltųjų triušiukų ir nepersiėsk!

— Pats tu šuniūkštis! — atšovė mėnulio Makaliukas. — Ir liaukis kramtęs burtininkų kelnes!

Taip jie ir atsisveikino, tačiau, man regis, nuo to meto Makaliukas neduodavo ramybės Mėnulio Žmogui, prašydamas leisti aplankyti Makaliuką Klajūną per atostogas, ir kelis kartus buvo išleistas.

O tada Makaliukas Klajūnas išskrido su Klyksnė, Mėnulio Žmogus grįžo į savo požemius, o mėnulio šuo liko tupėti ant stogo ir žiūrėti, kaip jie nyksta tolumoje.

Kai jie atskrido prie pasaulio krašto, nuo Šiaurinės žvaigždės padvelkė šaltas vėjas ir juos aptėškė stingdantys krioklių purslai. Skristi atgal buvo daug šalčiau, nes dabar jiems nebepadėjo senojo Psamatijaus burtai, taigi abu maloniai pailsėjo Šunų Saloje. Tačiau kadangi Makaliukas Klajūnas tebebuvo mažas, sala nė perpus nepateisino jo lūkesčių. Kiti šunys buvo milžiniški, kėlė didžiulį triukšmą ir šaipėsi iš mažylio; o kaulai nuo kaulų medžių pasirodė per dideli ir per kieti.