J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Tik trečios dienos ryte jie pagaliau pamatė juodas Klyksnės namų uolas, saulė šildė nugaras, o kai nusileido Psamatijaus įlankėlėje, kopų smėlis jau buvo įšilęs.

Klyksnė riktelėjo ir pabeldė snapu į medžio gabalą, gulintį netoliese. Medžio gabalas tučtuojau pakilo ir pavirto Psamatijaus kairiąja ausimi, netrukus pasirodė ir kita ausis, o paskui — visa negraži galva ir kaklas.

— Ko judviem reikia tokiu metu? — ėmė niurnėti Psamatijus. — Aš miegu.

— Mes sugrįžome! — šūktelėjo Klyksnė.

— Kaip matau, ir tu leidaisi atnešamas, — tarė Psamatijus, atsisukdamas į šunelį. — Po slibino medžioklės ši menka kelionė namo turėjo atrodyti visai lengva.

— Bet, pone, — atsakė Makaliukas Klajūnas, — aš juk palikau savo sparnus, man jie buvo tiktai paskolinti. Labiau norėčiau būti paprastu šunimi.

— O! Gerai. Manau, tau vis dėlto patiko būti Makaliuku Klajūnu. Turėjo patikti. Dabar vėl gali būti paprasčiausiai Makaliuku ir, jeigu išties nori, grįžti į savo namus vėl vaikytis geltono sviedinuko, pasitaikius progai pamiegoti ant fotelių ar įsitaisyti sterblėje ir vėl tapti garbingu amsiumi.

— O mažasis berniukas? — paklausė Makaliukas.

— Betgi, kvailuti, tu pats nuo jo pabėgai net iki mėnulio! — atsakė Psamatijus, vaizduodamas supykusį ir nustebusį, bet linksmai merkdamas viena išmintinga akimi. — Sakau — namo, vadinasi — namo. Nemikčiok ir nesiginčyk!

Vargšas Makaliukas mikčiojo, nes labai stengėsi mandagiai ištarti “P-pone P-samatijau“. Pagaliau pavyko:

— P-p-prašau, p-p-pone P-p-psamatijau, — graudžiai išspaudė jis. — P-prašau man atleisti, bet turiu su juo susitikti, dabar nebepabėgsiu; juk išties aš jam priklausau, ar ne? Taigi privalau pas jį grįžti.

— Kokie niekai! Nei priklausai, nei privalai! Tu priklausai senutei, kuri tave pirmoji nusipirko, taigi turi grįžti pas ją. Turėtum žinoti, kad pagal įstatymus negalima pirkti vogtų daiktų, beje, užburtų taip pat, kvailas šuniūkšti. Mažojo Tju motina paleido vėjais šešis pensus, ir baigtas kriukis. O be to, negi toks svarbus susitikimas sapne? — vis mirkteldamas riaumojo Psamatijus.

— Maniau, kad kai kurie iš Mėnulio Žmogaus sapnų išsipildo, — liūdnai ištarė mažasis Makaliukas.

— O! Nejaugi! Na ką gi, tai Mėnulio Žmogaus reikalas. O mano reikalas — vėl paversti tave padoraus dydžio šunimi ir grąžinti ten, kur tau ir vieta. Artakserksas gavo kitas pareigas, taigi mums nebereikia jo paisyti. Eikš!

Viena stora ranka prilaikydamas Makaliuką, kita mostelėjo jam virš galvos, ir ką jūs manot — ničnieko neatsitiko! Jis vėl viską pakartojo, ir vėl nieko.

Tada Psamatijus šoko iš smėlio ir Makaliukas pirmą kartą pamatė, kad jo kojos kaip triušio. Jis trypė ir stojosi piestu, spardė smėlį ir kriaukles, šnarpštė lyg įsiutęs mopsas, bet nieko neįvyko.

— Tai to jūržolių priėdusio burtininko darbas, kad jį kur karpom išbertų! — keikėsi jis. — To persiško slyvų ėdiko, kad jis kur išvirtų! — šaukė jis, kol pavargo, o tada atsisėdo.

— Nagi, nagi! — pasakė šiek tiek atvėsęs. — Gyveni ir mokaisi! Na ir trenktas gi tas Artakserksas. Kas galėjo pamanyti, kad tarp visų vestuvinių rūpesčių jis prisimins tave ir prieš išvykdamas medaus mėnesio panaudos stipriausią savo užkeikimą, tarsi toks mažas žioplas šuniūkštis būtų vertas ir pirmojo? Už tai reiktų kailį nudirti.

— Ką gi! Šiaip ar taip, nebereikia sukti galvos, ką toliau daryti, — kalbėjo Psamatijus. — Tegalima padaryti vieną vienintelį dalyką. Turi jį susirasti ir maldauti atleidimo. Bet prisiekiu! Nepamiršiu šito, kol jūros išdžius. O dabar abu pasivaikščiokit ir sugrįžkit, kai aš kiek nusiraminsiu!

Klyksnė nuskrido pažeme, o Makaliukas liūdnai nuturseno iš paskos iš pradžių pakrante, o paskiau ant uolos. Juodu stabtelėjo prie namo, kur gyveno mažasis berniukas, Makaliukas netgi įėjo pro vartus ir atsitūpė gėlyne po berniuko langais. Buvo dar labai anksti, bet jis ilgai beviltiškai lojo. Berniukai turbūt miegojo arba buvo išvažiavę, nes prie lango niekas nepriėjo. Bent taip pamanė Makaliukas, Jis buvo pamiršęs, kad pasaulyje viskas kitaip negu mėnulio sode, kad vis dar veikia Artakserkso užkeikimas ir jis tebėra mažas, o jo lojimas tylus.

Truputį palaukusi Klyksnė nunešė liūdintį šuniuką atgal į įlankėlę. Čia jo laukė netikėtumas. Psamatijus kalbėjosi su banginiu! Tiesiog milžinišku banginiu vardu Vinas, seniausiu iš visų gerųjų jūros banginių. Mažyliui Makaliukui jis atrodė lyg kalnas, mat pats gulėjo giliame duburyje, o galvą buvo pasidėjęs netoli kranto.

— Atleisk, nespėjau tau rasti mažesnio padaro, — tarė Psamatijus. — Bet jis labai patogus.

— Eikš vidun! — tarė banginis.

— Viso geriausio! Eik vidun! — atsisveikino žuvėdra.

— Eik vidun, — pakartojo Psamatijus, — ir kuo greičiau! Nedrįsk viduje draskytis ar kandžiotis, nes Vinas dar ims kosėti, o tau tai neišeitų į naudą.

Tai atrodė beveik taip pat baisu, kaip ir šokti į duobę Mėnulio Žmogaus požemiuose, ir Makaliukas ėmė trauktis atbulas, taigi Klyksnė su Psamatijum turėjo jį įstumti. Jie ir įstūmė negaišdami laiko įkalbinėjimams, o banginio nasrai kaukštelėję užsitrenkė.

Viduje buvo labai tamsu ir smirdėjo žuvimi. Makaliukas tupėjo drebėdamas (nedrįsdamas nė ausies pasikasyti), klausėsi, kaip jam atrodė, banginio uodegos pliaukšėjimo per vandenį ir jautė, kaip jam atrodė, kad banginis nyra vis giliau ir giliau į pačias Mėlynosios Jūros Gelmes.

Tačiau kai banginis sustojo ir vėl išsižiojo (su didžiausiu džiaugsmu, nes banginiai mėgsta plaukioti plačiai išsižioję, kad į nasrus plūstų vandens su maistu srovė, bet Vinas buvo pareigingas), o Makaliukas išlindo laukan, čia buvo gilu, nepaprastai gilu, bet nė ženklo mėlynumo. Tik švelni žalia šviesa ir joje Makaliukas pamatė balto smėlio taką, vingiuojantį per vos įžiūrimą keistą mišką.

— Eik tiesiai! Čia nebetoli, — tarė Vinas.

Makaliukas nuėjo tiesiai, kiek tik leido vingiuotas takas, ir netrukus išvydo didžiulių rūmų vartus, rodės, pastatytus iš rausvo ir balto akmens, pro kurį kiaurai švietė balta šviesa; ji veržėsi ir per mėlynus bei žalius langus. Palei sieną augo didžiuliai jūrmedžiai, aukštesni netgi už iškilusius į aukštybes rūmų kupolus, mirguliuojančius tamsiame vandenyje. Milžiniški jūrmedžių stiebai siūbavo ir lingavo tarsi žolės, o tarp tankių šakų lyg paukščiai šmižinėjo pulkai auksinių, sidabrinių, raudonų, mėlynų ir šviečiančių tamsoje žuvų. Tačiau giedojo ne žuvys. Rūmuose dainavo undinės. Ir dar kaip dainavo! Joms pritarė jūrų fėjos, o šimtai vandenių grojo rageliais, dūdelėmis ir kriauklėmis — muzika liete liejosi per langus.

Tamsiose medžių paūksmėse vaipėsi jūrų baubukai ir Makaliukas skubinosi kiek galėdamas, bet giliai po vandeniu judėjo lėtai ir nerangiai. O kodėl jis nenuskendo? Nežinau, bet, manau, čia nagus prikišo Psamatijus Psamatidas (apie jūrą jis nutuokia geriau, nei kai kurie mano, nors ir vengia jos, kaip tik gali), taigi išsiuntęs Makaliuką su Klyksnė pasivaikščioti, o pats atvėsęs jis atsisėdo ir apmąstė naują planą.

Šiaip ar taip, Makaliukas nepaskendo, bet kol priėjo duris, jau troško atsidurti toli nuo čia, kad ir šlapiame banginio pilve, nes iš purpurinių krūmų ir pinčių sąvašyno į jį spoksojo tokie keisti snukiai, kad jį ne juokais ėmė baimė. Pagaliau atsidūrė prie milžiniškų durų — auksinę arkos pavidalo staktą puošė koralai, o pačios durys buvo iš perlamutro ir apkalinėtos ryklio dantimis. Belstukas buvo didžiulis žiedas, inkrustuotas polipais, o šie kaišiojo savo siauručius raudonus liežuvėlius; šio belstuko, be abejo, Makaliukas pasiekti negalėjo, beje, nebūtų pajėgęs jo nė pajudinti. Taigi sulojo ir labai nustebo, kad lojimas buvo garsus. Trečią kartą amtelėjus, muzika viduje nutilo ir durys atsivėrė.