J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

— Kaip gera ir šilta, — užsimerkdamas tarė mėnulio šuo ir tuojau pat užsnūdo.

— Oi! — sulojo jis netrukus, staiga pabusdamas iš malonaus snaudulio, kaip tik šunys moka. — Net karšta!

Jis pašoko. Iš urvo gilumos sklido Makaliuko Klajūno lojimas, ir kai mėnulio šuo nubėgo pasižiūrėti, kas nutiko, pamatė grindimis artyn šliaužiant plonytę ugnies gyvačiukę. Liepsnojančių krosnių ilgesys iškart išblėso, tad jis čiupo Makaliuką Klajūną už pakarpos, žaibo greitumu movė iš ten ir užskrido ant netoliese stūksančios uolos.

Čia abu ir tupėjo ant sniego drebėdami ir žiūrėdami, kas bus toliau, o tai buvo didžiulė kvailystė. Jiems reikėjo greičiau už vėją nešti iš ten kudašių namo ar kur kitur. Kaip matote, mėnulio šuo ne viską žinojo apie mėnulį, antraip būtų supratęs, kad tai Didžiojo Baltojo Slibino guolis — to, kuris tik šiek tiek prisibijojo Mėnulio Žmogaus (o supykęs ir visai pamiršdavo baimę). Šis slibinas buvo gerokai įgrisęs net pačiam Mėnulio Žmogui. “Tas netikęs padaras“, — bambėdavo jis, kai išvis teikdavosi atkreipti į slibiną dėmesį.

Jūs tikriausiai žinote, kad visi baltieji slibinai kilę iš mėnulio, bet šis buvo apsilankęs pasaulyje ir vėl sugrįžęs, taigi šio to išmoko. Merlino laikais jis kovėsi su Raudonuoju Slibinu Kerdragone, apie tai galite pasiskaityti visose šiuolaikinėse istorijos knygose, po šios kovos anas slibinas ypač paraudonavo. Vėliau pridarė nemažai žalos Trijose Salose, o paskiau trumpam įsikūrė Snoudono viršūnėje. Kol jis ten tupėjo, žmonės nemėgo kopti į tą kalną — išskyrus vieną vyruką, kurį slibinas užklupo geriantį iš butelio. Vyrukas taip skubiai spruko, kad butelis liko kalno viršūnėje, ir nuo tada daug kas panašiai daro. Žinoma, tik kai slibinas išskrido į Gvinfą, o tai nutiko netrukus po karaliaus Artūro dingimo, kai saksų karalių dvare didžiausiu skanumynu pradėta laikyti slibino uodega.

Gvinfa yra visai netoli pasaulio krašto, o tokiam milžiniškam slibinui kaip šis, be to, tokiam itin bjauriam, nuo čia visai nebuvo sunku nuskristi iki mėnulio. Dabar jis gyveno mėnulio pasienyje, nes šiek tiek prisibijojo Mėnulio Žmogaus, jo kerų ir gudrybių. Tačiau vis dėlto kartais išdrįsdavo gadinti mėnulio spalvas. Kartais iš jo urvo, kai jis puotaudavo arba niršdavo, versdavosi ryškiai raudonos ir žalios liepsnos, o dar dažniau — dūmų debesys. Kartą ar du jis nuraudonino arba visai užgesino mėnulį. Tomis nemaloniomis akimirkomis Mėnulio Žmogus (kartu su šunimi) užsirakindavo bokšte ir murmėdavo: “Ir vėl tas netikęs padaras.“ Bet niekada nepaaiškindavo nei koks tas padaras, nei kur jis gyvena, tiesiog nusileisdavo į savo požemius, atkimšdavo geriausių savo kerų indą ir kuo greičiau viską sutvarkydavo.

Dabar jūs jau viską apie tai žinote, ir jei šunys būtų žinoję bent pusę to, ką papasakojau jums, jie niekad nebūtų ten sustoję. Tačiau jie sustojo ir tupėjo bent jau tiek, kad aš spėčiau papasakoti apie Baltąjį Slibiną, o tuo metu jis, žybsėdamas žaliomis akimis, trykšdamas žalia ugnimi ir pūsdamas juodus dūmus, išropojo iš urvo. Ir kuo šiurpiausiai sustaugė. Kalnai suaidėjo ir susvyravo, sniegas ištirpo, akmenys ėmė dardėti žemyn, o kriokliai sustingo lyg stiklas.

Slibinas turėjo sparnus lyg didžiulės laivo burės — tais laikais, kai laivai dar buvo burlaiviai, o ne garlaiviai, — ir jis nesibodėjo žudyti jokio gyvo padaro nuo pelės iki imperatoriaus dukters. Jis norėjo nužudyti tuos du šunėkus ir prieš pakildamas keliskart jiems tai pasakė. Tai jau buvo jo klaida. Abu šunys šovė nuo savo uolos lyg sviediniai ir metėsi pavėjui taip greit, kad net pati Klyksnė būtų jais didžiavusis. Slibinas puolė iš paskos, šlepsėdamas sparnais kaip šlepetė ir klapsėdamas kaip klapatė. Avių skambalėliai skambėjo kaip per gaisrą (taigi dabar jau žinote, kam jie reikalingi).

Visa laimė, kad vėjas pūtė reikiama kryptimi. Ir vos tiktai suskambo avių varpeliai, iš bokšto iššovė pats nuostabiausias fejerverkas. Milžiniškas auksinis skėtis, pliūptelėjęs sidabrinėmis ugnelėmis, buvo matomas visame mėnulyje, o į žemę jis netrukus pažėrė numuštų žvaigždžių lietų. Fejerverkas rodė kelią vargšams šuneliams, o kartu turėjo perspėti slibiną, bet šis buvo pernelyg įsiutęs ir nekreipė dėmesio.

Taigi pašėlusi medžioklė tęsėsi. Jei kada nors matėte, kaip paukštis gaudo drugelį, ir jei galite įsivaizduoti neregėtai didelį paukštį, tarp baltų kalnų gaudantį du visiškai menkus drugelius, gal tada ir suprasite, kaip jie sukinėjosi, mėtėsi į šonus, kai kada išsisukdavo tik per plauką, kokiais pašėlusiais zigzagais ir kaip skubėdami juodu lėkė namo. Kol grįžo, slibino kvėpavimas Makaliukui Klajūnui ne vieną kartą nusvilino uodegą.

O ką veikė Mėnulio Žmogus? Na, jis iššovė patį puikiausią fejerverką, o tada, pasakęs: “Tas netikęs padaras!“ — ir pridūręs: “Tie netikę šunyčiai! Dar sukels užtemimą visai ne laiku!“ — nusileido į požemius ir atidarė stiklainį juodų kerų, kurie atrodė kaip degutas su medumi (o dvokė kaip pervirti kopūstai).

Tuo metu slibinas kaip tik pakilo tiesiai virš bokšto ir išskėtęs nagus ketino griebti Makaliuką Klajūną ir nutėkšti tiesiai į tuštumą. Tačiau nespėjo. Mėnulio Žmogus pro žemutinį langą šovė savo kerus, pataikė tiesiai slibinui į pilvą (pilvas yra ypač jautri visų slibinų vieta) ir nusviedė jį šonan. Slibinas visai sutriko ir nespėjęs atsipeikėti rėžėsi į kalno šlaitą; sunku net pasakyti, kas labiau nukentėjo — šlaitas ar slibino snukis, — nes abu buvo sumalti į košę.

Abu šunys įsmuko pro stoglangį ir visą savaitę negalėjo atsipeikėti, o slibinas šiaip taip parkrypavo namo, kur keletą mėnesių gydėsi snukį. Kitas užtemimas nepavyko, nes slibinas, užuot gesinęs mėnulį, laižėsi pilvą. Tačiau juodos dėmės tose vietose, kur pataikė užkerėta tyrė, nebenusivalė. Greičiausiai jos ten ir liks. Dabar tą slibiną visi vadina Šlakuota Baidykle.

Kitą dieną Mėnulio Žmogus pažvelgė į Makaliuką Klajūną ir tarė:

— Tik per plauką neįkliuvai! Šią mėnulio pusę, regis, jau puikiai ištyrinėjai, mielasis. Manau, kai šiek tiek atsikvėpsi, ateis metas aplankyti ir kitą.

— Ar aš galėsiu kartu? — paklausė mėnulio šuo.

— Tau tai neišeitų į gera, — atsakė Mėnulio Žmogus, — ir aš nepatarčiau. Pamatytum dalykų, nuo kurių imtum ilgėtis namų labiau nei pamatęs ugnį ar kaminus, o tai jau būtų blogiau už slibinus.

Mėnulio šuo neišraudo, nes šunys nerausta, ir nieko nepasakė, bet atsitūpęs kamputyje ilgai galvojo, kiekgi daug žino ir girdi tas senis. Be to, jis šiek tiek pagalvojo ir apie tai, ką senis norėjo pasakyti, nors neilgai — buvo lengvabūdis šunėkas.

O kai po kelių dienų Makaliukas Klajūnas atsigavo, Mėnulio Žmogus atėjęs švilptelėjo jam. Tada abu ėmė leistis vis žemyn ir žemyn, iš pradžių laiptais bokšto viduje, tada į uoloje iškapotus požemius — jų maži skardyje iškirsti langeliai žvelgė bedugnės pusėn į baltas mėnulio tolumas; o paskui slaptais laiptais, kurie, rodės, veda po pačiais kalnais, kol pagaliau atsidūrė visiškoje tamsoje ir sustojo, o Makaliukui Klajūnui nuo ilgo leidimosi žemyn įvijais laiptais susisuko galva.

Visiškoje tamsoje Mėnulio Žmogus blankiai švytėjo lyg jonvabalis, daugiau jokios šviesos nebuvo. Tačiau jos užteko nušviesti duris — didžiules duris grindyse. Senis jas pakėlė, iš skylės sūkuriuodama lyg rūkas ėmė kilti tamsa, ir Makaliukas Klajūnas jau nebematė blankaus Mėnulio Žmogaus švytėjimo.

— Šok žemyn, gerasis šuniuk! — iš tamsos pasigirdo balsas. Ir jūs turbūt nenustebsite sužinoję, kad Makaliukas Klajūnas visai nebuvo geras ir nė nepasijudino. Priešingai, suglaudęs ausis jis įsispraudė į tolimiausią nedidelės patalpos kampelį. Tos juodos skylės jis išsigando labiau nei senio.