J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Kai Makaliukas pabudo, saulė kabojo jau visai žemai, uolų šešėlis buvo užklojęs visą pajūrį, o Psamatijaus niekiu nesimatė. Žiūrėdama į jį greta stovėjo didelė žuvėdra ir Makaliukas staiga išsigando, kad ji gali jį sulesti.

Tačiau žuvėdra tarė:

— Labas vakaras! Jau ilgai laukiu tavęs pabundant. Psamatijus sakė, kad turėtum nubusti maždaug per pavakarius, bet dabar jau gerokai vėliau.

— O kodėl jūs manęs laukiate, pone Paukšti? — labai mandagiai paklausė Makaliukas.

— Mano vardas Klyksnė, — atsakė žuvėdra, — o laukiu tavęs, kad nuskraidinčiau mėnulio taku, kai tik jis pakils. Bet prieš tai dar reikia nudirbti keletą darbų. Ropškis man ant nugaros — pažiūrėsim, ar tau patiks skristi!

Iš pradžių Makaliukui visai nepatiko. Kol Klyksnė skrido žemai, lygiai, plačiai išskleidusi nejudrius sparnus, buvo dar visai nieko; bet kai ėmė kilti viršun, staiga sukti į vieną ar kitą pusę, sklęsti pakrypusi tai vienu, tai kitu sparnu žemyn, staiga sustoti lyg ruoštųsi nerti į vandenį, vėjui švilpiant pro ausis, tada mažasis šuniukas labai panoro vėl atsidurti ant tvirtos žemės.

Taip jis ir pasakė, net keletą kartų, bet Klyksnė tik atšaudavo:

— Nagi! Skrydis dar net neprasidėjo!

Taip jie skraidė gana ilgai, Makaliukas jau spėjo priprasti, netgi šiek tiek ėmė nuobodžiauti, ir staiga Klyksnė suriko:

— Kylam! — O Makaliukas vos nenubildėjo žemyn. Klyksnė staiga lyg raketa šovė aukštyn ir visu greičiu leidosi lėkti prieš vėją. Netrukus jie pakilo taip aukštai, kad Makaliukas išvydo saulę, besileidžiančią tolumoje už kalvų. Jie artinosi prie aukštai iškilusių juodų uolų, tokių stačių, kad niekas nebūtų į jas įkopęs. Jų papėdę skalavo jūra, o virš jų niekas neaugo, bet uolas dengė kažkokia baltuma, vos boluojanti prieblandoje. Ant visų kraštelių ir iškyšų tupėjo jūros paukščiai, vieni liūdnai klykavo, kiti tylėjo, o kai kurie staiga pakildavo nuo savo laktų ir nubrėžę ore lanką panirdavo į jūrą apačioje, kur lyg mažos raukšlelės mirgėjo bangos.

Tai buvo Klyksnės namai, jai reikėjo su kai kuo pasikalbėti, taip pat ir su ypač svarbiais Juodnugariais Kirais, ir prieš išvykstant susirinkti naujienas. Taigi ji paliko Makaliuką ant vienos siauros atbrailos, daug siauresnės už durų slenkstį, liepė palaukti jos ir nenukristi.

Galite neabejoti, kad Makaliukas labai stengėsi nenukristi. Jam visai nepatiko smarkus gūsingas vėjas, taigi vargšelis tyliai unkščiodamas glaudėsi kuo arčiau uolos. Mažas, sutrikęs, užburtas šunelis čia jautėsi visai prastai.

Galų gale saulės šviesa išblėso, nuo jūros ėmė kilti migla, vis tamsėjančiame danguje pradėjo žiebtis žvaigždės.

Tuomet virš miglos, tolumoje, pačiame horizonte, patekėjo apskritas geltonas mėnulis ir per vandenis nutįso jo spindintis takas.

Netrukus sugrįžo Klyksnė ir pasiėmė Makaliuką, o šis siaubingai virpėjo. Po šaltos akmeninės atbrailos paukščio plunksnos rodėsi patogios ir šiltos, taigi jis stengėsi prisiglausti kuo arčiau. Paskui Klyksnė leidosi tolyn į jūrą, kitos žuvėdros šovė aukštyn nuo savo atbrailų, pradėjo klykauti ir aimanuoti atsisveikindamos, o juodu vis tolo mėnulio taku, besidriekiančiu nuo kranto tolyn į juodą nežinomybę.

Makaliukas nė nenutuokė, kur veda šis mėnulio takas, o klausinėti pernelyg bijojo ir jaudinosi, be to, jau ėmė priprasti prie visokių jam nutinkančių keistenybių.

Jiems skrendant virš sidabru tviskančio jūros tako, mėnuo vis kilo, darėsi vis ryškesnis ir baltesnis, kol galiausiai savo švytėjimu užgožė greta buvusias žvaigždes ir liko vienas spindėti rytiniame danguje. Be abejo, Klyksnė vykdė Psamatijaus nurodymus ir nešė Makaliuką ten, kur norėjo Psamatijus, ir, be abejo, Psamatijus padėjo Klyksnei burtais, nes ji skrido daug greičiau ir tiesiau, negu gali skristi net patys didžiausi jūros paukščiai, netgi skubėdami ir pavėjui. Tačiau tik po labai ilgo laiko Makaliukas pamatė šį tą daugiau nei mėnulio šviesa ir jūra apačioje, o mėnuo visą tą laiką vis didėjo ir vis stipriau spaudė šaltukas.

Staiga toli, jūros pakraštyje, išniro kažkokia tamsi dėmė. Priskridus arčiau pasirodė, kad tai sala. Virš vandens iki pat jų sklido nuostabus lojimas — viaukšnojimas ir ambrijimas, amsėjimas ir kiauksėjimas, urzgimas ir unkštimas, niurzgėjimas ir narnėjimas, o dar toks baisingas skalijimas, lyg dideliausio aviganio milžino kieme. Triukšmą kėlė visokiausių dydžių ir veislių šunys. Makaliuko plaukai ant sprando staiga atgijo ir atsistojo stati tarsi šeriai; jis pagalvojo, kad būtų nuostabu patekti tenai ir pasivaidyti su visais tais šunimis iškart, bet laiku prisiminė, koks jis mažytis.

— Tai Šimų sala, — pasakė Klyksnė, — tiksliau, Paklydusių Šunų sala, kur patenka visi paklydę šunys, jei nusipelno ar jiems pasiseka, čia jie gali triukšmauti, kiek tik jiems patinka, ir niekas neliepia nutilti, ir nesvaido į juos daiktų. Čia jie rengia puikius koncertus, lodami kaip kuriam patinka, kai tik pateka mėnulis. Jie man pasakojo, kad tenai auga kaulų medžiai, o jų vaisiai, sultingi kaulai, prinokę krenta žemėn. Ne! Dabar mes tenai nekeliausim! Juk tu supranti, kad nesi tikras šuo, nors jau ir nebe žaislas. Manau, Psamatijus ilgokai suko galvą, ką su tavimi daryti, kai pasakei, kad nenori namo.

— Tai kur mes skrendam? — paklausė Makaliukas. Kai išgirdo apie kaulų medžius, jis labai nuliūdo negavęs iš arčiau žvilgtelėti į Šunų salą.

— Mėnulio taku į pasaulio kraštą, paskui dar toliau, į mėnulį. Taip liepė senasis Psamatijus.

Makaliukui visai nesinorėjo skristi už pasaulio krašto, o mėnulis atrodė labai šaltas.

— Kodėl į mėnulį? — paklausė jis. — Ir pasaulyje daugybė vietų, kur aš dar nebuvau. Niekada negirdėjau, kad mėnulyje būtų kaulų arba šunų.

— Vienas šuo vis dėlto yra, jį laiko Mėnulio Žmogus, o kadangi jis — neblogas senis, o dar didžiausias iš visų burtininkų, tai turėtų būti ir kaulų šuniui, gal net svečiams. O kodėl esi siunčiamas būtent į mėnulį, tai, drįsčiau pasakyti, atėjus laikui sužinosi, jeigu nepamesi galvos ir nebambėsi be reikalo. Manau, Psamatijus ir taip pernelyg getras, kad tavimi rūpinasi; tiesą sakant, nesuprantu, kam jam to reikia. Jis nepratęs ką nors daryti šiaip sau, o iš tavęs ne kažin kiek naudos.

— Dėkoju, — visai sugniužęs atsiliepė Makaliukas. — Labai malonu, kad visi tie burtininkai manimi rūpinasi, bet, prisipažinsiu, tai truputį slegia. Kai prasidedi su burtininkais ir jų draugais, niekada nežinai, kas netrukus nutiks.

— Tai daug geresnis likimas, nei nusipelno toks snarglinas kiauksintis šuniūkštis, — atsakė žuvėdra ir abu ilgam nutilo.

Mėnulis vis didėjo ir ryškėjo, o žemė apačioje tamsėjo ir tolo. Staiga žemė pasibaigė ir Makaliukas išvydo žemai tamsoje žėrint žvaigždes. Toli apačioje, ten, kur nuo pasaulio krašto tiesiai į tuštumą garmėjo kriokliai, mėnesienoje mirgėjo purslų debesys. Makaliukui pradėjo svaigti galva, jis įsirausė Klyksnei į plunksnas ir ilgai tūnojo ten užsimerkęs.

Kai atsimerkė, po jais jau plytėjo mėnulis, nepažįstamas, baltas, spindintis lyg sniegas pasaulis, o tos vietos, kur lygumose driekėsi aukštų smailių kalnų šešėliai, mirgėjo švelniai melsvai ir žalsvai.

Ant vieno iš aukščiausių kalnų, tokio aukšto, kad jis, rodės, įsmigs į juos Klyksnei leidžiantis, Makaliukas pamatė baltą bokštą. Jis buvo išmargintas rausvomis ir žalsvomis gyslelėmis, kurios tviskėjo, lyg bokštas būtų pastatytas iš daugybės jūros kriauklių, vis dar šlapių ir pasidabinusių putomis, jis stovėjo ant paties skardžio, balto lyg kreida, krašto ir švytėjo lyg stiklas mėnesienoje, kai jos nedengia debesys.