J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Visų tų keistenybių priežastis buvo paprasta — įlankoje gyveno pats seniausias iš smėlio burtininkų, Psamatidų, kaip juos savo tekšinčia kalba vadino jūros žmonės. Šio vardas buvo Psamatijus Psamatidas, bent jau jis pats taip tvirtino, ir labai pykdavo, jei kas nors šį vardą tardavo netaisyklingai. Tai buvo išmintingas senukas, pas jį atvykdavo visokių keistų padarų, nes jis puikiai mokėjo kerėti, be to, labai malonus (su kuo reikia), net jei ir kiek šiurkštokas. Jūros padarai po jo suruoštų naktinių puotų savaičių savaitėmis juokdavosi prisiminę senio pokštus. Tačiau dieną nebūdavo lengva jį surasti. Kai šviesdavo saulė, jam patikdavo gulėti užsikasus smėlyje, tad tegalėjai pamatyti kyšančią vieną ilgą ausį, o net jeigu kyšodavo abi, dauguma žmonių, tokių kaip tu ar aš, būtų jas palaikę jūros išplautomis medžio nuolaužomis.

Visai gali būti, kad senis Psamatijus viską žinojo apie Makaliuką. Be abejo, jis pažinojo jį užbūrusį burtininką, nes burtininkų pasaulyje labai nedaug, jie visi vieni kitus pažįsta ir stebi, net jei ir artimai nedraugauja. Šiaip ar taip, štai minkštame smėlyje tupi Makaliukas ir jaučiasi vis keisčiau, vis vienišesnis, o štai Psamatijus, Makaliuko nematomas, stebi jį iš smėlio krūvos, kur praėjusią naktį jį užkasė undinės.

Smėlio burtininkas tylėjo. Ir Makaliukas tylėjo. Praėjo pusryčių metas, saulė pakilo aukštai, oras įkaito. Makaliukas žvelgė į vėsią jūrą ir staiga siaubingai išsigando. Iš pradžių jis pamanė, kad į akis pateko smėlio, bet netrukus suprato, kad neklysta — jūra slinko vis arčiau ir arčiau, rydama smėlį, bangos kilo vis aukščiau ir aukščiau, jos vis grėsmingiau taškėsi purslais.

Prasidėjo potvynis, o Makaliukas gulėjo gerokai žemiau potvynio linijos, nors nieko apie tai nežinojo. Galvojant, kad tos tyškančios bangos netrukus atsiris iki uolų ir nuplaus jį į putojančią jūrą (daug baisesnę už kubilą pamuilių), darėsi vis baisiau, o jis tupėjo išpūtęs akis, vis dar graudžiai tarnaudamas.

* * *

Taip išties galėjo nutikti, bet nenutiko, Tikriausiai čia įsikišo Psamatijus, šiaip ar taip, manau, kad šioje keistoje įlankoje, kur gyveno vienas burtininkas, kito kerai veikė ne taip stipriai. Kai jūra buvo jau visai arti, o Makaliuką, kuris iš visų jėgų mėgino nusiristi toliau, beveik įveikė baimė, jis staiga pajuto, kad gali judėti.

Šunelis nepaaugo, bet jau nebebuvo žaislas. Galėjo greitai, kaip dera, judinti visas savo letenas, nors vis dar buvo diena. Jam daugiau nebereikėjo tarnauti, tad nubėgo aukštyn ant kietesnio smėlio, be to, galėjo loti — nebe tyliai kaip žaislas, o gana garsiai ir skardžiai, kaip mažutis užburtas šuniukas. Jis taip nudžiugo, kad ėmė skalyti visa gerkle, ir jeigu būtum tenai buvęs, tai būtum aiškiai jį išgirdęs tarsi aviganio šuns lojimo už kalvų aidą.

Netikėtai galvą iš savo smėlio krūvos iškišo smėlio burtininkas. Jis buvo labai bjaurus ir ne didesnis už didelį šunį, bet mažučiam užburtam Makaliukui pasirodė siaubingai gremėzdiškas. Šuniukas pritūpė ir iškart nutilo.

— Ko čia triukšmauji, mažyli? — paklausė Psamatijus Psamatidas. — Aš miegu!

Tiesą sakant, miegodavo jis visada, nebent kas nors jį pralinksmindavo, pavyzdžiui, šokančios įlankoje undinės (kai pats jas pasikviesdavo). Tada jis išlįsdavo iš smėlio ir atsisėdęs ant akmens stebėdavo linksmybes. Vandenyje undinės labai grakščios, bet kai išlipusios į krantą mėgindavo šokti stačios ant savo uodegų, Psamatijus skaniai juokdavosi.

— Aš miegu! — pakartojo jis, kai Makaliukas nieko neatsakė, tik sėdėjo tylomis ir lyg prasikaltęs vizgino uodegą.

— Ar žinai, kas aš toks? — paklausė burtininkas. — Aš Psamatijus Psamatidas, visų psamatidų vadas! — Ir išdidžiai pakartojo tai keletą kartų, rūpestingai tardamas kiekvieną raidę, sulig kiekviena “p“ jam iš nosies pūkšteldavo debesėlis smėlio.

Smėlis kone palaidojo vargšą Makaliuką, o šis sėdėjo toks išsigandęs ir nelaimingas, kad smėlio burtininkas jo pasigailėjo. Tiesą sakant, visas pyktis jam išgaravo ir burtininkas prapliupo juoktis.

— Koks tu juokingas mažylis, Mažyli! Nepamenu kada nors matęs kitą tokį mažą šunytį kaip tu, Mažyli!

Jis dar kartą nusijuokė ir staiga vėl surimtėjo.

— Ar pastaruoju metu nesusipykai su kokiu nors burtininku? — paklausė jis kone pašnabždomis ir pamerkė vieną akį. Dabar atrodė toks draugiškas ir supratingas, kad Makaliukas papasakojo jam visus savo vargus. Turbūt to visai nė nereikėjo, nes, kaip jau minėjau, Psamatijus tikriausiai viską ir taip žinojo, bet kalbėdamasis su tokiu supratingu ir daug protingesniu už žaislus asmeniu Makaliukas pasijuto kur kas geriau.

— Taigi, tai buvo burtininkas, — atsakė Psamatijus, kai Makaliukas baigė pasakoti. — Senis Artakserksas, sprendžiant iš tavo pasakojimo. Jis kilęs iš Persijos. Tačiau vieną dieną jis paklydo, kas gali ištikti net geriausią burtininką (nebent jis visą laiką sėdėtų namuose kaip aš), ir pirmas sutiktas praeivis, kurio jis paklausė kelio, nusiuntė jį į Peršorą. Nuo to laiko jis čia ir gyvena, nebent išsiruošia atostogauti. Girdėjau, kad jis labai mikliai renka slyvas — po du tūkstančius per dieną — ir itin mėgsta sidrą. Bet ką aš čia šneku niekus. — Psamatijus norėjo pasakyti, kad nukrypo nuo temos. — Svarbiausia, ar aš galiu tau kaip nors padėti?

— Nežinau, — atsakė Makaliukas.

— Ar norėtum namo? Bijau, kad negalėsiu suteikti tau tikrojo dydžio, bent jau nepaprašęs Artakserkso leidimo, nes šiuo metu visai nenoriu su juo pyktis. Vis dėlto surizikuočiau nusiųsti tave namo. Galų gale Artakserksas panorėjęs galės tave grąžinti atgal. Nors, žinoma, jeigu jis labai supyko, kitąkart gali tave pasiųsti į kokią daug blogesnę vietą už žaislų parduotuvę.

Makaliukui tai visiškai nepatiko ir jis išdrįso pasakyti, kad jei sugrįš namo toks mažas, tai niekas jo nepažins, tik katinas Tinkeris, o tada tai jau visai gero nelauk.

— Na gerai, — atsakė Psamatijus. — Reikės pagalvoti. O dabar, kadangi jau vėl esi tikras, gal norėtum paėsti?

Ir Makaliukui nespėjus viauktelti “Taip! LABAI!“, priešais jį ant smėlio atsirado lėkštelė su duona, padažu ir dviem mažutėliais kauliukais — kaip tik jam, ir pilnas vandens dubenėlis, aplink kurio kraštelį vinguriavo užrašas mažutėmis mėlynomis raidelėmis “Lak, šuneli, lak“. Kai viską suėdė ir išlakė, Makaliukas paklausė:

— Kaip jūs tai padarėte? Ačiū!

Jis staiga susiprato pridurti “ačiū“, nes burtininkai ir į juos panašūs padarai jam pasirodė labai įžeidus. Psamatijus tik nusišypsojo, o Makaliukas išsitiesė ant įkaitusio smėlio ir užmigo, ir susapnavo daug kaulų/ir kad veja katinus į slyvas, jos pavirsta burtininkais žaliomis skrybėlėmis, o šie svaido į jį milžiniškas lyg arbūzai slyvas. Visą tą laiką vėjas švelniai pūtė ir beveik užpustė šuniuką smėliu.

Štai kodėl berniukai jo nerado, nors kai tik mažylis Tju pamatė, kad nebeturi šuniuko, atėjo į įlanką jo ieškoti. Šįkart kartu su jais buvo ir tėtis, jie vis ieškojo ir ieškojo, kol saulė ėmė leistis ir atėjo pavakarių metas, tada tėtis nusivedė berniukus namo; jis pernelyg gerai žinojo, kokia keista ši įlanka. Vėliau mažylis Tju gavo paprastą žaislinį šuniuką už tris pensus (iš tos pačios parduotuvės), bet nors ir labai trumpai turėjo Makaliuką, jau nebepamiršo savo mažojo tarnaujančio šunelio.

Dabar jis nusiminęs sėdėjo prie arbatos stalo ir neturėjo visai jokio šuniuko, o tuo metu tolimame kaime senutė, kuriai anksčiau priklausė Makaliukas, kai dar buvo padoraus dydžio gyvulėlis, kuri jį mylėjo ir lepino, sėdėjo ir rašė skelbimą apie dingusį šuniuką — “baltą su juodais šlakeliais ant ausų, atsiliepia šaukiamas Makaliuku“; pats Makaliukas miegojo smėlyje, o greta snaudė Psamatijus, susidėjęs rankas ant didoko pilvo.