J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Paskutiniai trys eilėraščiai labai nutolę nuo pradinio varianto ir daug liūdnesnėmis temomis. “Lobis“ (pradėtas 1923 metais) aprašo tai, ką Tolkienas “Hobite“ pavadina “slibino liga“, — tai godumas ir turtų troškimas, kuris nugali ir elfą, ir nykštuką, ir slibiną, ir didvyrį, nužudo visus juos kaip Toriną Ažuolskydį iš “Hobito“ ir elfų karalių Tingolą Pilkąjį Apsiaustą iš “Silmariljono“. “Paskutinis laivas“ atskleidžia Tolkieno blaškymąsi tarp dviejų troškimų: viena vertus, jis nori pabėgti nuo mirties ir nukeliauti į Nemariąsias Žemes kaip Frodas, o kartu jaučia, kad tai ne tik neįmanoma, bet netgi visiškai nepageidautina, teisingiausia būtų pasilikti ir gyventi savo gyvenimą, kaip daro Semas Gemdžis. Galbūt ir teisingiausia, bet Arvena supranta, kad jei nėra kitos išeities, šis pasirinkimas apkarsta. Ir pagaliau “Jūros varpas“ primena mums, kodėl Karalystė yra nepaprasta ir pavojinga. Tie, kurie ją pasiekė, kaip eilėraščio lyrinis herojus, žino, kad negalės tenai pasilikti, bet sugrįžus juos apima praradimo jausmas. Kaip sako Semas Gemdžis apie Galadrielę, pasakų būtybės gali nenorėti mums nieko blogo, bet jos vis tiek yra pavojingos paprastiems mirtingiesiems. Jas sutikę žmonės visam laikui pasikeičia. Nors tariamasis leidėjas ir netvirtina, kad eilėraščio herojus yra pats Frodas, perrašinėtojas hobitas, kuris pavadino eiles “Frodo sapnu“, išreiškė bendrą Grafystės gyventojų baimę, kilusią dėl ne iki galo suvoktų Žiedo karo įvykių, taip pat (jau tikrovėje) paties Tolkieno senatvės ir praradimo jausmą.

Šios temos dar stipriau išryškėja paskutiniame spausdintame Tolkieno kūrinyje “Didžiojo Vutono kalvis“. Viskas prasidėjo, kai 1964 metais leidėjas paprašė Tolkieno parašyti pratarmę naujai iliustruotai Viktorijos epochos autoriaus George’o MacDonaldo knygai “Auksinis raktas“. (Šią istoriją beveik prieš dvidešimt metų Tolkienas labai gyrė savo esė “Apie pasakas“.) Tolkienas sutiko, pradėjo rašyti pratarmę ir norėdamas iliustruoti savo teiginį apie netikėtą Pasakų krašto įtaką įtraukė į ją kelių puslapių istoriją apie virėją, kuris mėgino iškepti tortą Vaikų Puotai. Tačiau tada jis nustūmė šalin pratarmę, kurios niekada taip ir neužbaigė, ir vietoj jos parašė pasaką. Baigtas kūrinys buvo perskaitytas didelei auditorijai Oksforde 1966 metų spalio 28 dieną, o kitais metais išspausdintas.

Pavadinimas kone tiesmukai karingas, paprastesnis net už “Hamo ūkininką Gilį“, ir pats Tolkienas yra sakęs, kad jis primena senamadišką mokyklinį apsakymą. Vutono pavadinimas, nors gana įprastas Anglijoje, nėra bereikšmis, kaip ir visi seni pavadinimai. Jis reiškia “miestelį miško glūdumoje“, ir antrasis pasakos sakinys skelbia, kad jis “buvo giliai miškuose“. Girios, miškai reiškė Tolkienui labai daug, ši tema kartojasi nuo Gūdžiosios Girios iki Fangomo, ir pagrindinis (labai realistiškas) jų bruožas tas, kad ten keleiviai praranda savo mantą ir pasiklysta. Panašu, kad tai ištiko ir Didžiojo Vutono gyventojus, bent jau daugumą iš jų: patenkinti savimi, be didelių ambicijų, labiausiai vertinantys maistą bei gėrimus, jie yra riboti, nors ir neblogi. Tiktai Kalvis išimtis. Vaikų šventėje, kurią kaimas rengia kas dvidešimt ketveri metai, jis praryja žvaigždę ir ši tampa leidimu jam įžengti į Fėjų (arba Pasakų, kaip išaiškina Tolkienas) kraštą. Toliau pasakojama apie Kalvio gyvenimą, aprašomos kai kurios jo vizijos ir nuotykiai Fėjų krašte, kartu pateikiama ataskaita apie vieną po kitos vykusias šventes, kol ateina laikas Kalviui atiduoti žvaigždę, leisti vėl įkepti ją į tortą, kad jo sekėju taptų kitas vaikas. Paskutinį kartą palikdamas Fėjų kraštą, Kalvis žino, kad “dabar jo kelias veda praradimo link“. Jo lemtis — tokia pat kaip ir “Jūros varpo“ pasakotojo. Ši istorija — tai “atsisveikinimas su Pasakų šalimi“.

Tai visai nereiškia, kad Kalvis nevykėlis. Leidimas keliauti į Kitą Pasaulį padarė jį geresniu žmogumi šiame, ir jo gyvenimas padėjo šiek tiek susilpninti Vutone tai, ką Tolkienas vadino “geležiniais įpročio gniaužtais“ ir “nepralaužiama išankstinio įsitikinimo siena“, neva visa, ką verta žinoti, jo gyventojai jau žino. Žvaigždė keistu būdu perduodama kitam ir egzistuoja toliau. Vis dėlto banalumo jėga stipri, o pagrindinis istorijos konfliktas yra tarp Alfo — Fėjų krašto emisaro tikrame pasaulyje, kaip kad Kalvis yra keliautojas kita kryptimi, — ir jo pirmtako, kaimelio vyriausiojo virėjo Noukso. Pastarasis įkūnija tai, ko Tolkienas tikrame gyvenime nemėgo. Liūdna, kad jis taip nedaug supranta apie Fėjų kraštą ir tai, kas slypi už kasdienybės mažame, medžiuose paskendusiame kaimelyje, o visai nedovanotina, kad jis neigia galimybę būti kam nors daugiau ir trukdo vaikų vaizduotei pakilti virš jo paties riboto suvokimo. Jo supratimu, tortas turi būti saldus ir riebus, o fėjos — mielos ir lėkštos. Jam priešinamos Kalvio vizijos — rūstūs elfų kariai, grįžtantys iš mūšio Tamsos Pasienyje, Karaliaus Medis, Laukinis Vėjas ir Verkiantis Beržas, šokančios elfų mergelės. Pabaigoje Nouksą išgąsdina jo pameistrys Alfas, pasirodęs Fėjų krašto karaliumi, bet jis savo nuomonės vis tiek nepakeičia. Šioje istorijoje Nouksas taria paskutinį žodį, dauguma Vutono gyventojų lengviau atsikvepia išvykus Alfui, o žvaigždė iš Kalvio šeimos pereina Noukso šeimai. Ir jei Kalviui, Alfui ir Fėjų kraštui pasiseks, rezultatų teks šiek tiek palaukti. Bet, ko gero, taip jau sutvarkytas pasaulis.

Bent jau šis pasaulis. “Knibliaus pieštame lape“ Tolkienas parodo kitokio pasaulio viziją, tokio, kuris galėtų būti Viduržemyje, Pasakų krašte ir visur, kur tik gali nunešti mūsų troškimai. Vis dėlto nors jis aprašo “dieviškąją komediją“ ir viską baigia pasaulį sudrebinančiu juoku, istorija prasideda nuo baimės. Ne viename laiške Tolkienas mini, kad visą šią istoriją jis vieną kartą susapnavo ir pabudęs tučtuojau užrašė maždaug (minimos įvairios datos) tarp 1939 ir 1942 metų. Tai panašu į tiesą, nes sapnas labai suprantamas — tai nerimo pilnas sapnas, kokių mes visi esam sapnavę. Studentai prieš egzaminus neretai sapnuoja pramigę ir nesuspėję ateiti, mokslininkai prieš darbų gynimą sapnuoja stovintys ant pakylos be jokių užrašų, nežinodami, ką pasakyti, o “Knibliaus piešto lapo“ ašis, be abejo, yra tokia — aš niekada nepabaigsiu. Kniblius žino, kad yra terminas, — be abejo, tai mirtis, kelionė, kuri laukia mūsų visų, — o jis beviltiškai trokšta užbaigti paveikslą, jam vis kyla kliūčių, o kai jis galiausiai prisiruošia, kas nors, kam neįmanoma atsakyti, prašo pagalbos, arba jis suserga, galop pasirodo Inspektorius ir išvadina paveikslą šlamštu, o kai jis mėgina prieštarauti, atvyksta Vežėjas ir sako, kad laikas keliauti, tad tenka vykti tespėjus sugriebti į ryšulį keletą daiktų. Ir netgi šį ryšulėlį jis palieka traukinyje, o kai puola jo pasiimti, traukinys jau važiuoja. Mes visi gerai žinome tuos sapnus, kai įvykiai veja vienas kitą. Jo priežastis taip pat galima lengvai įsivaizduoti. Apie 1940 metus Tolkienas jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbo prie “Silmariljono“ ir dar nieko nebuvo išspausdinta, išskyrus keletą eilėraščių bei “šalutinį produktą“ — “Hobitą“. Nuo 1937 metų Kalėdų jis rašė “Žiedų Valdovą“, ir šis darbas į priekį taip pat stūmėsi lėtai. Užrašuose pilna apmatų ir taisymų. Greičiausiai jis, kaip ir daugelis mokslinių darbuotojų, administracines pareigas laikė laiko gaišimu, nors Kniblius (o galbūt ir pats Tolkienas) jaučiasi kaltas, kad leidžiasi taip lengvai atitraukiamas nuo darbo ir nesugeba susiplanuoti laiko.