J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Ir čia, pačiame vitrinos priekyje, Makaliukas turėjo visą rytą ir popietę tupėti saulės atokaitoje, beveik iki pat pavakarių, ir visą tą laiką apsimesti, kad tarnauja, nors iš tikrųjų buvo labai labai supykęs.

— Pabėgsiu nuo pačių pirmų žmonių, kurie mane nupirks, — pareiškė jis kitiems žaislams. — Aš esu tikras. Aš — ne žaislas ir nenoriu būti žaislu! Bet norėčiau, kad kas nors ateitų ir greit mane nupirktų. Nekenčiu šitos parduotuvės, visai negaliu pajudėti pastatytas toje vitrinoje.

— O kam tau judėti? — atšovė kiti žaislai. — Mes tai nenorim. Daug patogiau ramiai stovėti ir nieko negalvoti. Kuo ramiau stovėsi, tuo ilgiau gyvensi. Tad užsičiaupk! Neįmanoma miegoti, kai tu kalbi, o mūsų dar laukia sunkūs laikai vaikų kambariuose.

Daugiau kalbėtis jie nenorėjo, taigi vargšui Makaliukui teko nutilti, jis pasijuto visai prastai ir labai gailėjosi kibęs burtininkui į kelnes.

Negalėčiau pasakyti, atsiuntė burtininkas mamą nupirkti mažojo šuniuko ar ne. Šiaip ar taip, kai Makaliukas pasijuto visai prastai, ji įėjo į parduotuvę nešina krepšiu. Mat pamatė Makaliuką vitrinoje ir pagalvojo, kad šis mažutis šuniukas labai patiktų jos sūneliui. Ji turėjo tris sūnus, o vienam iš jų labai patiko maži šuniukai, ypač balti su juodais šlakais. Taigi ji nupirko Makaliuką, jis buvo suvyniotas į popierių ir padėtas krepšin tarp kitų pirkinių pavakariams.

Netrukus Makaliukas pasimuistė ir jam pavyko iškišti galvą iš popieriaus. Jis užuodė pyragą. Tačiau negalėjo jo pasiekti, tada ėmė urgzti savo tylutėliu žaisliuko balsu. Jį išgirdo vien tik krevetės ir paklausė, kas nutiko. Makaliukas, tikėdamasis užuojautos, viską joms papasakojo, bet jos tik pasišaipė:

— O kaip tau patiktų būti išvirtam? Ar tave kada nors virė?

— Ne! Kiek prisimenu, manęs niekas niekada nevirė, — atsakė Makaliukas, — bet kartais maudydavo, o tai nelabai malonu. Bet manau, kad virimas, palyginti su užkerėjimu, — vieni niekai.

— Tada tavęs tikrai niekas nevirė, — atsakė krevetės. — Tu nieko apie tai neišmanai. Tai blogiausia, kas gali nutikti, — mes vis dar raudonuojam iš pykčio.

Makaliukui krevetės nepatiko, tad jis atšovė:

— Pamanyk tiktai, netrukus jus valgys, o aš sėdėsiu ir žiūrėsiu!

Po tokių žodžių krevetėms nebeliko ką pridurti, taigi Makaliukas gulėjo tylomis ir spėliojo, kokie žmonės jį nupirko.

Netrukus tai paaiškėjo. Jis buvo parneštas į namus, krepšys pastatytas ant stalo, visi ryšulėliai išimti. Krevetės buvo nuneštos į podėlį, o Makaliukas tuojau pat paduotas berniukui, kuriam ir buvo nupirktas. Šis nusinešė šunelį į žaidimų kambarį ir ėmė su juo kalbėtis.

Gal Makaliukui ir būtų patikęs tas vaikas, bet jis buvo labai piktas ir nesiklausė, ką tas jam sako. Berniūkštis lojo šunų kalba kaip įmanydamas (ir jam visai neblogai sekėsi), bet Makaliukas nesiteikė atsakyti. Jis visą laiką galvojo apie tai, ką pasakė parduotuvėje: kad pabėgs nuo pačių pirmų žmonių, kurie jį nupirks, ir vis svarstė, kaip čia įvykdžius savo planą. Visą laiką, kol berniukas glostė jį ir stumdė po grindis bei stalą, turėjo apsimesti, kad tarnauja.

Pagaliau atėjo naktis ir berniūkštis nuėjo miegoti, padėjęs Makaliuką ant kėdutės greta lovos, ir šis tupėjo tenai, kol visai sutemo. Langinės buvo uždarytos, bet lauke iš jūros išniro mėnulis ir tiems, kurie moka juo vaikščioti, nutiesė per vandenis taką, vedantį į pasaulio kraštą ir dar toliau. Tėtis, mama ir trys vaikai gyveno prie pat jūros baltame name, kuris stovėjo ant uolos ir žvalgėsi į tolumas.

Kai berniukai sumigo, Makaliukas pasirąžė, pamankštino sustirusias letenėles ir tylutėliai sulojo, bet jį išgirdo tik senas piktas voras, kuris slėpėsi kambario kampe. Tada nuo kėdutės jis peršoko ant lovos, nuo lovos nusivertė ant kilimo, o tada išpuolė iš kambario, nuskuodė laiptais žemyn ir ėmė lakstyti po namus.

Jis labai džiaugėsi, kad vėl gali judėti, o šokinėti ir lakstyti galėjo daug vikriau nei daugelis kitų žaislų nakties metu, nes kadaise buvo gyvas, bet netrukus pamatė, kad lakstyti po namus sunku ir pavojinga. Dabar-jis buvo toks mažas, kad laiptais žemyn teko šokinėti lyg nuo sienų, o ropštis aukštyn buvo labai sunku ir nepatogu. Ir jokios naudos. Be abejo, visos durys uždarytos ir užrakintos, nebuvo nei plyšelio, nei urvelio, pro kur būtų galima išsigauti laukan. Taigi tą naktį vargšelis Makaliukas negalėjo pabėgti ir rytas užklupo labai pavargusį šuniuką tupintį ant kėdutės, kur ir buvo paliktas, ir tarnaujantį.

Du vyresnieji berniukai, kai būdavo gražus oras, atsikeldavo anksčiau ir prieš pusryčius pabėgiodavo pajūriu. Kai juodu tą rytą atsikėlė ir atvėrė langines, pamatė raudonai liepsnojančią saulę, kylančią iš jūros ir įsisupusią į debesis, tarsi būtų ką tik išsimaudžiusi šaltoje vonioje, o dabar šluostytųsi rankšluosčiais. Netrukus jie apsirengė ir nusileido į pakrantę pasivaikščioti — o su jais ir Makaliukas.

Eidamas iš kambario berniūkštis Tju (kuriam ir priklausė Makaliukas) pastebėjo jį ant komodos, kur pats ir buvo padėjęs, kol rengėsi.

— Jis nori į lauką! — nusprendė berniūkštis ir įsikišo Makaliuką į kelnių kišenę.

Tačiau šis visai nesiprašė išvedamas ir jau tikrai netroško keliauti kelnių kišenėje. Norėjo pailsėti ir pasiruošti laukiančiai nakčiai, galbūt šįkart jam pavyks sugalvoti, kaip ištrūkti ir bėgti vis tolyn, kol suras savo namus, savo sodą ir pievelėje gulintį geltoną kamuoliuką. Jam galvoje sukosi mintis, kad jei kaip nors parsigautų namo, galbūt viskas susitvarkytų — burtai išnyktų, o gal jis prabustų ir suprastų viską susapnavęs. Taigi, kol berniūkščiai leidosi žemyn takučiu nuo uolos ir lakstė pajūryje, Makaliukas mėgino loti, rangytis ir ropštis iš kišenės. Tačiau kad ir kaip stengėsi, tegalėjo pajudėti tik vos vos, nors ir niekas jo nematė. Vis dėlto nepasidavė ir jį lydėjo sėkmė. Kišenėje buvo suniurkyta ir suglamžyta nosinė, taigi Makaliukas gulėjo pačiame paviršiuje ir, jo savininkui lekiant šuoliais, po kurio laiko šuniukui šiaip taip pavyko iškišti galvą laukan ir apsiuostyti.

Kvapas labai nustebino. Jis niekada nebuvo nei matęs, nei uostęs jūros. Mažame kaimelyje, kur buvo gimęs, jūra nė nekvepėjo.

Staiga, kai jis išsisvėrė laukan, pro berniukų galvas praskrido didžiulis pilkas paukštis, klykdamas lyg didžiulė sparnuota katė. Makaliukas taip išsigando, kad stačia galva išvirto iš kišenės ant minkšto smėlio, niekas to nepastebėjo. Didžiulis paukštis pasisukiojęs nuskrido neišgirdęs tylaus lojimo, o berniūkščiai nutolo visai apie jį negalvodami.

Iš pradžių Makaliukas labai apsidžiaugė.

— Aš pabėgau! Pabėgau! — lojo jis tylutėliai mažo žaisliuko balsu, kurį tegalėjo išgirsti kiti žaislai, tik čia nebuvo kam klausytis. Paskiau jis nuvirto į švarų sausą smėlį, kuris visą naktį išgulėjęs po žvaigždėmis tebebuvo vėsus.

Tačiau kai berniūkščiai grįždami namo praėjo pro šalį jo nepastebėję ir Makaliukas pasiliko vienui vienas visame pajūryje, džiaugsmas pamažu išgaravo. Čia buvo tuščia, tik žuvėdros skraidė. Ant kranto matėsi vien jų letenėlių ir berniukų kojų palikti pėdsakai. Tą rytą jie atbėgo į labai nuošalų pajūrio kampelį, kurį šiaip retai aplankydavo. Tiesą sakant, čia niekas neužklysdavo, nors smėlis buvo švarus, baltavo jūros išplautos šakos, o nedidelėje įlankoje po pilkomis uolomis mėlynavo jūra. Vis dėlto šioje vietoje apimdavo keistas jausmas, kurio nebūdavo nebent anksti ryte, kai vėl patekėdavo saulė. Žmonės kalbėjo, kad čia lankosi keisti padarai, kartais netgi dienos šviesoje, vakarais renkasi undinės ir vandeniai, o ką jau kalbėti apie mažiukus jūrų baubukus, kurie atjoja jūrų arkliukais su žalių jūržolių kamanomis ir išlipa palikę juos vandenyje prie pat kranto.