J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Būtent vargšų prieglaudoje, kurią dauguma kritikų laiko skaistyklos įvaizdžiu, Kniblius išmoksta susikaupti ir susiplanuoti laiką. Ir yra apdovanojamas — pamato, kad Kitame Pasaulyje išsipildo svajonės: prieš jį stovi jo Medis, dar gražesnis, negu jis piešė ar įsivaizdavo, o už jo — Miškai ir Kalnai, kuriuos jis tik pradėjo vaizduotis. Tačiau vis dar yra ką veikti, o norėdamas susidoroti su tuo, Kniblius dirba kartu su savo kaimynu Parapijum, kuris tikrame gyvenime tebuvo dar vienas trukdys. Jų bendrą darbą puikiai įvertina netgi Balsai, kurie vertina žmonių gyvenimus, bet netgi ir tai tėra kelio į dar didingesnę viziją, apie kurią mirtingieji tegali spėlioti, pradžia. Vis dėlto visiems reikia nuo kažko pradėti. Kaip “Didžiojo Vutono kalvyje“ sako Fėjų Karalienė: “Geriau maža lėlytė nei išvis jokių prisiminimų apie Fėjų kraštą“, ir geriau Fėjų kraštas negu žvilgsnis, nesiekiantis toliau pilkos kasdienybės.

Šiaip ar taip, “Lapas“ turi dvi pabaigas, vieną Kitame Pasaulyje, o kitą tame, kurį paliko Kniblius. Kito Pasaulio pabaiga — tai juokas ir džiugesys, o šiame pražūva ir viltis, ir atmintis. Didžiuoju Knibliaus paveikslu užlopoma skylė stoge, vienas lapelis patenka į muziejų, bet ir šis sudega, o Kniblius nugrimzta į užmarštį. Paskutiniai apie jį pasakyti žodžiai: “Nė nežinojau, kad jis tapė“, ir, rodos, ateitis priklauso tokiems žmonėms kaip municipaliteto narys Tompkinsas, savaip suprantantis praktinį auklėjimą ir — nepamirškim, kad ši istorija parašyta vėliausiai penktojo dešimtmečio pradžioje, — nepageidaujamų visuomenės elementų pašalinimą. Ir jei mums dar liko kokios nors vilties, sako Tolkienas, pabrėždamas, kad Kniblius vartoja šį žodį “beveik tiesiogine prasme“, ši viltis yra dovana. O dovanos sinonimas — malonė.

“Knibliaus pieštas lapas“ baigiasi ir tuo, ką Tolkienas savo esė “Apie pasakas“ vadina “nelaiminga atomazga... sielvartu ir nesėkme“, ir tuo, ką jis laiko aukščiausiu pasakos, arba evangelijos, tikslu — “gerąja žinia“, ir tai vadina “laiminga atomazga“, “netikėta džiugia permaina“, “netikėta ir stebuklinga malone“, kuria baigiasi brolių Grimų pasakos, šiuolaikinės pasakos ir paties Tolkieno “Nepaprastosios Karalystės pasakos“. Kaip ir viduramžių poemoje “Seras Orfėjas“, kurią Tolkienas išleido 1943–1944 metais (anoniminiu lankstinuku, kurio egzempliorių vargu ar yra išlikę), baronai guodžia prievaizdą, kuriam ką tik pranešė apie jo pono mirtį: “Jie guodė jį — taip jau yra / žmogaus mirtis — baisi bėda.“ Toks jau likimas, sako jie, nieko neįmanoma pakeisti, arba, kaip pastaroji eilutė buvo paties Tolkieno išversta ir po mirties 1975 metais išleista, “Išėjusiojo niekas neatstos“. Baronų ketinimai patys geriausi, jie kupini užuojautos ir sveiko proto: toks jau gyvenimas yra. Tačiau poema įrodo, kad jie klysta, klysta bent jau vienintelį kartą, nes Orfėjas gyvas ir jam pavyko išgelbėti iš nelaisvės Fėjų krašte savo karalienę. Toks pat posūkis matomas ir “Žiedų Valdove“, kai po žiedo sunaikinimo mirties laukdamas Semas prie Likimo Kalno praranda sąmonę, jis pabunda gyvas, išgelbėtas, o greta sėdi prisikėlęs Gendalfas. Nepaprastojoje Karalystėje yra ir džiaugsmo, netgi Tamsos Pasieniuose, jis tuo stipresnis, kuo stipresnius tikrojo gyvenimo sielvartus ir praradimus metęs iššūkį nugali.

Tom Shippey

MAKALIUKAS KLAJŪNAS

Kartą gyveno šuniukas vardu Makaliukas. Jis buvo dar visai mažas, antraip būtų buvęs išmintingesnis; o tą dieną jis laimingas sau vaikėsi saulėtame sode geltoną kamuoliuką ir visai užsimiršo, antraip nebūtų padaręs tokios kvailystės.

Ne visi seniai nuplyšusiomis kelnėmis yra pikti, kai kurie gana malonūs ir patys laiko mažus šuniukus, kai kurie dirba sodininkais, ir tiktai keletas, visiškai nedaug, yra atostogaujantys burtininkai, kurie valkiojasi šen bei ten neturėdami ko nusitverti. O šis, kuris ką tik įžengė į pasakojimą, kaip tyčia ir buvo burtininkas. Jis užklydo į sodą vilkėdamas senu nuplyšusiu apsiaustu, įsikandęs seną pypkę, užsimaukšlinęs seną žalią skrybėlę. Jei Makaliukas nebūtų taip aršiai lojęs ant savo kamuoliuko, tai tikriausiai būtų pastebėjęs mėlyną plunksną, įsmeigtą skrybėlėje, ir susipratęs, kad tai burtininkas, kaip visi kiti protingi šuniukai, bet plunksnos jis visai nepastebėjo.

Kai senis pasilenkė ir pakėlė kamuoliuką — norėjo paversti jį apelsinu, kaulu arba net gabalėliu mėsos Makaliukui, — Makaliukas suurzgė ir labai nemandagiai šūktelėjo:

— Atiduok!

Burtininkas, žinoma, nebūtų burtininkas, jis puikiai suprato, ką pasakė šuniukas, ir labai nemandagiai atšovė:

— Nutilk, kvailiuk!

Tada, tiesiog, norėdamas paerzinti šunį, jis įsidėjo kamuoliuką į kišenę ir nusisuko. Man labai liūdna, bet Makaliukas tučtuojau įsikibo dantimis jam į kelnes ir išplėšė nemenką gabalą. Galbūt kartu išplėšė ir gabalą burtininko kojos. Šiaip ar taip, senis tučtuojau atsisuko ir šūktelėjo:

— Kvaily nelaimingas! Tuojau pat pavirsk žaislu!

O tada ėmė dėtis tikros keistenybės. Makaliukas ir taip buvo labai nedidelis šuniukas, bet staiga jis pasijuto dar mažesnis. Rodėsi, kad žolė užaugo siaubingai didelė ir siūbavo aukštai virš galvos, o tolumoje tarsi už didžiulio miško tekanti saulė geltonavo milžiniškas kamuolys, kur burtininkas jį numetė. Makaliukas išgirdo, kaip seniui išeinant pokštelėjo varteliai, bet jo paties nematė. Jis mėgino loti, bet tepasigirdo tylutėlis cypsėjimas, kurio joks paprastas žmogus nebūtų išgirdęs; ko gero, nebūtų išgirdęs netgi šuo.

Jis tapo toks mažas, kad neabejoju, jei tuo metu pro šalį būtų ėjęs katinas, jis būtų palaikęs Makaliuką pele ir suėdęs. Bent jau Tinkeris. O Tinkeris — didžiulis juodas katinas, gyvenantis tuose pačiuose namuose.

Prisiminęs Tinkerį Makaliukas tiesiog paklaiko iš baimės, bet netrukus katinai išdulkėjo jam iš galvos. Sodas staiga išnyko, Makaliuką kažkas pačiupo ir nugabeno nežinia kur. Viskam pasibaigus, jis suprato gulįs tamsoje tarp daugybės kietų daiktų, veikiausiai kažkokioje dėžėje. Čia, labai nepatogiai, Makaliukas pragulėjo gana ilgai. Nebuvo nei valgyti, nei gerti, o visų blogiausia — netrukus jis suprato, kad negali pajudėti. Iš pradžių manė negalįs judėti todėl, kad čia visai nėra vietos, bet paskiau suprato, kad dieną jis tegali pajudėti visai nedaug, įtempęs visas jėgas, ir tiktai tada, kai niekas jo nemato. Tik po vidurnakčio galėjo vaikščioti ir vizginti uodegą, bet vis vien sunkokai. Jis tapo žaislu. Kadangi nemandagiai kalbėjo su burtininku, dabar visą dieną turėjo tupėti ant užpakalinių kojelių ir tarnauti. Nes taip buvo užburtas.

Regis, jau labai ilgai gulėjęs tamsoje, Makaliukas vėl pamėgino kuo garsiau suloti, kad žmonės jį išgirstų. Paskiau pamėgino kandžioti kitus padarus dėžėje, bet tai buvo kvaili žaisliniai gyvuliukai, tikrai padaryti iš medžio ar švino, nė vienas iš jų nebuvo tikras užburtas šuo kaip Makaliukas. Tačiau nieko iš to neišėjo, nepavyko nei loti, nei kandžiotis.

Staiga kažkas priėjo ir nukėlė dėžės dangtį, suspindo šviesa.

— Hari, gal padėkim šįryt lange keletą šių žvėriukų, — ištarė balsas ir dėžėje atsirado ranka. — O iš kur šitas? — paklausė balsas, kai ranka pačiupo Makaliuką. — Anksčiau nesu tokio matęs. Neabejoju, kad jam ne vieta tripensių daiktų dėžėje. Ar matei kada nors žaislą, taip panašų į tikrą šuniuką? Tik pažiūrėk, koks kailis, kokios akys!

— Tai užrašyk šešis pensus, — atsakė Haris, — ir padėk lange, pačiame priekyje!