J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Dabar nebeįmanoma sužinoti, kas buvo tas “lapas“, o ką jis vadino “Medžiu“. Tačiau mažoji alegorija patvirtina tai, ką Tolkienas yra minėjęs kitoje vietoje, t.y. kad pasakos, kad ir kas jas pasakotų, yra pasakojimai ne apie pasakų būtybes, o apie Pasakų kraštą, apie pačią Nepaprastąją Karalystę. Tiesą sakant, Tolkienas tvirtino, kad dauguma pasakojimų apie pasakų būtybes, t.y. fėjas ar elfus, nėra labai įdomūs, bet dėl savo kuklumo nepridūrė — nebent būtų parašyti paties Tolkieno. Dauguma gerų pasakų yra apie “žmonių nuotykius Nepaprastojoje Karalystėje ar ūkanotuose jos pasieniuose“, tai vėlgi tiksliai apibūdina paties Tolkieno pasakojimus apie Bereną Doriato pasienyje, Turino grumtynes prie Nargotrondo ar Tuoro išsigelbėjimą iš žūstančio Gondolino. Tolkieno nuomonė apie pasakas, kaip “pasakojimus apie fėjas“, buvo nevienareikšmiška. Jis nemėgo žodžio “fėja“, nes tai skolinys iš prancūzų kalbos, angliškas [* Germanų prokalbės žodis (red. pust.)]žodis būtų “elfas“, be to, jis nemėgo ir viso Viktorijos epochos fėjų kulto, pagal kurį fėjos yra mažos, mielos/kvailokos būtybės ir nepataisomos apgavikės/už savo egzistavimą turinčios dėkoti pamokomų vaikiškų pasakų kūrėjams. Didžioji dalis jo esė “Apie pasakas“ (kuri buvo įtraukta į 1945 metais išėjusią knygą Charles’ui Williamsui atminti, o pirmą kartą perskaityta kaip paskaita Andrew Lango, pasakų rinkėjo, garbei) atvirai taiso ir mokslinę terminologiją, ir susidariusią visuotinę nuomonę. Anot Tolkieno, jis šiuos klausimus suprato geriau ir pažino senesnę, gilesnę ir galingesnę sampratą nei Viktorijos epochos žmonės, netgi tokie mokyti kaip Andrew Langas.

Tačiau Tolkienas, nors ir nemėgo fėjų, visą save atidavė Pasakų kraštui, “slibinų, goblinų ir milžinų“ pasauliui, pasak Bilbo Beginso, to pasaulio, kur galima išgirsti apie “išgelbėtas princeses ir netikėtą našlių sūnų sėkmę“. Šioje knygoje sudėtos pasakos ir eilės atskleidžia mums, kad Tolkienas mėgino įvairiais būdais artintis prie pasakų karalystės, visi jie yra įtaigūs, originalūs ir nepriklausomi. Galima sakyti, kad tai tie paveikslai, kurių Kniblius savo “didžiojo paveikslo pakraščiuose“ nepritvirtino. Tai tarsi viliojančios užuominos apie kelius, kuriais galima būtų keliauti toliau, kaip kad niekada neparašyta ūkininko Gilio Mažosios Karalystės istorija. Ir jie atskleidžia visai kitokį požiūrį į įkvėpimo šaltinius, teikusius peną Tolkieno kūrybai mažiausiai keturiasdešimt metų nuo jo brandos iki pat senatvės. O be to, mes, regis, žinome, kaip jos visos gimė.

“Makaliukas Klajūnas“, pasaka, neatspausdinta iki 1998-ųjų, pradėta kurti prieš septyniasdešimt metų vien tik siekiant paguosti mažą berniuką, kuris pametė žaislinį šunelį. 1925 metų rugsėjo mėnesį visa Tolkienų šeima — tėvas, motina ir trys sūnūs: Johnas (aštuonerių), Michaelas (penkerių) ir mažylis Christopheris — atostogavo prie jūros Failyje, Jorkšyre. Tuo metu Michaelas ypač mėgo žaisti su žaisliniu šuneliu, kurį visur nešiojosi su savim. Kartą su tėvu ir vyresniuoju broliu nuėjęs į pajūrį jis padėjo savo šunelį “pažaisti“, o sugrįžęs jo pasiimti neberado: šimelis buvo baltas su juodomis dėmelėmis ir jo nesimatė smėlyje tarp akmenų. Jie nesėkmingai ieškojo ir kitą dieną, o paskui pajūryje praūžė audra ir paieškos nebeteko prasmės. Norėdamas paguosti Michaelą, Tolkienas sugalvojo pasaką, kurioje žaislinis Makaliukas buvo visai ne žaislas, o tikras šuo, pikto burtininko paverstas žaislu; taigi žaislinis šunelis pajūryje sutinka draugišką burtininką, kuris pasiunčia jį ieškoti būdo, kaip vėl atvirsti į tikrą šunį ir susitikti su buvusiu savininku, berniuku vardu Tju (angliškai Two, “du“). Kaip ir visos Tolkieno istorijos, ir šioji bepasakojant augo, apie 1927 metų Kalėdas jis ją užrašė ir pats iliustravo, o užbaigė kartu su “Hobitu“ 1936 metais.

“Makaliuko Klajūno“ veiksmas vyksta ne vien Failio pajūryje, kur Makaliukas sutinka smėlio burtininką Psamatijų, bet ir dar trijose pagrindinėse vietose: šviesiojoje mėnulio pusėje, kur savo bokšte gyvena Mėnulio Žmogus, tamsiojoje mėnulio pusėje, kur Sapnų slėnyje susirenka pažaisti miegantys vaikai, ir povandeninėje karalystėje, kur pas jūrų valdovą Visų Vandenynų Burtininku tarnauja piktasis burtininkas Artakserksas. Ir mėnulyje, ir jūros dugne Makaliukas susidraugauja su mėnulio šunimi bei jūros šunimi, jie abu vardu Makaliukas, taigi jis gauna vardą Makaliukas Klajūnas. Visi trys nuolat patenka į keblias situacijas, mėnulyje erzina Baltąjį Slibiną, o vandenyno dugne pažadina Jūrų Gyvatę, kuriai pradėjus rangytis kyla didžiulė audra, panaši į tą, kuri nusiaubė Failio pajūrį, o Makaliukas tuo metu ant banginio Vino nugaros keliauja per Šešėlių jūras už Stebuklingųjų salų ir iš tolo pamato Pasakiškąjį Elfų kraštą — šioje vietoje Tolkienas arčiausiai priartėja prie savo didžiosios mitologijos. “Tai gaučiau į kailį, jei kas nors sužinotų!“ — sako Vinas, paskubomis nerdamas gilyn, ir mes daugiau nieko nebeišgirstame apie salą, kuri tikriausiai buvo Valinoras.

Šis ankstyvas Tolkieno kūrinys gerai atspindi jo humoro jausmą. Mažųjų šunelių nuotykiai nepaprastai žaismingi, juos nešiojantys gyvūnai — žuvėdra Klyksnė ir banginis Vinas — elgiasi globėjiškai, netgi trys burtininkai rodosi geraširdžiai arba šiek tiek neišmanėliai kaip Artakserksas. Tačiau yra rimtesnių, senesnių ir gilesnių dalykų. Didysis Baltasis Slibinas, kurį šuneliai erzina mėnulyje — tai Baltasis Anglijos Slibinas iš legendos apie Merliną, kuris nuolatos kariauja su Raudonuoju Velso Slibinu; Jūrų Gyvatė primena Midgardo gyvatę, kuri nužudys Torą Ragnaroko dieną; jūros šuo Makaliukas primena vikingų vadą ir kartais prabyla kaip žymusis karalius Olavas Trigvasonas. Pasakoje apie Makaliuką Klajūną sutelpa mitas, legenda ir netgi istorija. Tolkienas nepamiršta, kad netgi sekant pasaką vaikams Nepaprastojoje Karalystėje turi būti šiek tiek pavojų. Tamsiojoje mėnulio pusėje gyvena juodieji ir pilkieji vorai, kurie tyko mažų šunelių, norėdami juos nunuodyti ir pasidėti į savo podėlius, o šviesiojoje pusėje “buvo kardadančių musių ir stiklavabalių, kurių žabtai priminė plieninius spąstus, dar blyškiųjų vienragučių su strėlės didumo geluonimis... O baisiausi buvo šešėlsparniai“, ką jau kalbėti apie “pelkėje tūnančias visokias šlykščias pabaisas“, tykančias grįžtančiųjų iš Vaikų Sapnų slėnio, kurios “būtų kaipmat nutvėrusios mažąjį šunelį“, jei ne Mėnulio Žmogus. Be jų, dar yra jūrų baidyklių ir visokiausių katastrofų, kurias, nemokėdamas burti, sukelia Artakserksas. Tolkienas gerai perprato nepaaiškintų užuominų, nematomų jėgų ir galybių įtaigą (kaip ir Raganius “Hobite“). Nors ir nelogiška, laikas, skirtas detalėms, netgi visai nereikšmingoms, nėra beprasmis knibinėjimasis.

Humoras būdingas ir pasakai “Hamo ūkininkas Gilis“, bet čia jis visai kitoks, rimtesnis, netgi mokslinis. Ir ši pasaka prasidėjo nuo Tolkieno vaikams ekspromtu papasakotos istorijos: vyriausias jo sūnus Johnas prisimena, kad tėvas ją pasakojo šeimai slepiantis nuo audros po tiltu, greičiausiai persikrausčius į Oksfordą 1926 metais. (Viena įspūdingiausių scenų pasakoje — slibino Chrizofilakso pasirodymas iš po tilto ir karaliaus bei jo armijos sunaikinimas.) Pirmoje rašytinėje versijoje tėvelis seka pasaką, o vaikas jį pertraukia ir klausia, kas yra “pištalietas“. Pasaka buvo po truputį plėtojama, kol 1940 metų sausį, jau užbaigta, buvo perskaityta Oksfordo studentų bendrijoje ir galop 1949 metais išleista.