J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Pokštai prasideda nuo pavadinimo, nes jie yra du, vienas lotyniškas, kitas angliškas. Tolkienas dedasi išvertęs šią istoriją iš lotynų kalbos, jo “pratarmė“ mėgdžioja pamokomu tonu parašyto mokslinio darbo įvadą. Tariamas leidėjas šaiposi iš tariamo pasakotojo lotynų kalbos, mano, kad pasaka tėra vertinga tik dėl vietovardžių paaiškinimo, ir snobiškai riečia nosį prieš naivius žmogelius, kuriems “pasakojimo veikėjas ir jo nuotykiai gali patikti“. Tačiau pasaka atkeršija. Leidėjas žavisi “rimtais metraščiais“ ir “Artūro karalystės istorikais“, bet “greita karo ir taikos kaita“, apie kuriuos jis užsimena, yra žinios iš “Sero Gaveino ir Žaliojo riterio“ — paties nuostabiausio neistorinio šaltinio, kokį tik galima rasti. Kaip šioje pasakoje paaiškėja, “liaudies sluoksniai“, iš kurių šaiposi leidėjas, yra patikimesni nei prikergti moksliniai komentarai. Pasakoje apie ūkininką Gilį senovė ir tradicija nugali mokslingumą ir naujas madas. “Keturi Oksenfordo išminčiai“ apibūdina “pištalietą“ taip pat, kaip ir Didysis Oksfordo anglų kalbos žodynas, leistas (Tolkieno dienomis) keturių skirtingų leidėjų. Bet Gilio “pištalietas“ visai kitoks, o šaudo lygiai taip pat. “Ilgi tiesūs kardai“ karaliaus dvare “išėję iš mados“, taigi karalius vieną iš jų padovanoja Giliui kaip bevertį daiktą, o šis kardas — tai Uodegų Siaubas (arba Kaudimordaksas, jei jau kas labai nori kalbėti lotyniškai), ir jis suteikia Giliui pasitikėjimo net slibino akivaizdoje, nes ūkininkas mėgsta senas pasakas ir dainas apie didvyrius, kurios irgi yra išėjusios iš mados.

Galbūt ir išėjusios, bet nepranykusios. Visą gyvenimą Tolkienas žavėjosi išlikusiais dalykais — žodžiais, posakiais ir priežodžiais, netgi eilėmis ir pasakomis, atėjusiomis į šiuolaikinę kasdienę kalbą iš priešistorinių laikų, dažnai iškraipytomis ir beveik nebeatpažįstamomis. Akivaizdus pavyzdys yra pasakos, kurias per amžių amžius išlaikė ir perdavė ne mokslininkai, o močiutės ir auklės. Taip pat ir vaikiški eilėraštukai. Iš kur jie atsirado? “Senasis karalius Koulas“ [* Vaikiškas eilėraštukas, pirmąkart užrašytas 1708 metais (vert. past.)]minimas Tolkieno pratarmėje (deramai perkeltas į mokslinę pseudoistoriją), o lįsdamas iš po tilto Chrizofilaksas cituoja “Kliunkį Pliumpį“. Eilėraščiai apie Mėnulėną “Tomo Bombadilo nuotykiuose“ taip pat sueiliuoti vaikiškais ritmais. Eiliuotos mįslės irgi yra išlikusios iš senų laikų, jas mindavo ir anglosaksai (turime daugiau kaip šimtą išlikusių tokių mįslių), ir šių dienų mokinukai. Be to, dar yra žinomų priežodžių, nuolat kintančių, bet niekuomet neišnykstančių: Linksmasis Semas, kalvis, perfrazuoja porą tokių posakių pasakoje apie ūkininką Gilį, o Bilbas “Žiedų Valdove“ atkreipia dėmesį, kad “senovinis auksas žiba retai“. Paprastai archajiški žodžiai yra žmonių pavardės ir vietovardžiai. Jie dažniausiai pasiekia mus iš žilos senovės, jų reikšmė neretai užmirštama, bet jie augte įaugę į šiuolaikinę kalbą. Tolkienas neabejojo, kad ir jo šeimos vardai susiję su senovinėmis istorijomis apie didvyrius, ir vienas iš motyvų, paskatinusių rašyti “Ūkininką Gilį“, buvo noras “suteikti svarumo“ Bakingamšyro vietovardžiams.

Tačiau didžiausi mus pasiekę senovės kūriniai yra mitai, o svarbiausia “Ūkininko Gilio“ mintis — tai mito pergalė prieš kasdienybę. Nes kas gali nuspręsti, kur prasideda viena ir baigiasi kita? Jauni ir kvaili slibinai nutaria, kad “riteriai tėra mitas!.. Mes visada taip manėme.“ Kvailam, pernelyg kultūringam karaliaus dvarui labiau patinka saldi ir riebi Tariama Slibino Uodega, o ne tikroji. Dvariškių palikuonys (leidžia suprasti Tolkienas) nuolat ieško blankių pakaitalų tikriems dalykams netgi pasakose, kaip antai Nouksas iš “Didžiojo Vutono kalvio“, kuris nieko neišmano apie Fėjų Karalienę ir patį Pasakų, arba Fėjų, kraštą. Gilis vienodai ryžtingai ir sąžiningai elgiasi ir su slibinu, ir su karaliumi, ir su jo dvaru, bet nereikia pamiršti, kad jam padeda kunigas — mokslininkas, vertas daugiau už visus kitus, ir neapdainuota šios istorijos didvyrė — pilkoji kumelė.

Ji nuo pat pradžių žinojo, kam ryžtasi, netgi prunkšdama Giliui be jokio reikalo spaudžiant pentinus. Jam nereikėjo apsimetinėti riteriu.

“Tomo Bombadilo nuotykiai“ taip pat atsirado Tolkieno šeimos nariams paraginus. 1961 metais jo teta Jane Neave pasiūlė išleisti nedidelę knygelę apie Tomą Bombadilą, kurią tokie žmonės kaip ji įstengtų nupirkti draugams Kalėdų proga. Atsakydamas į tai Tolkienas sudarė rinktinę, į kurią įtraukė eilėraščius, parašytus per pastaruosius keturiasdešimt metų ar dar seniau. Dauguma iš šešiolikos darbų jau buvo spausdinti, kai kurie labai menkai žinomuose leidiniuose trečiuoju ir ketvirtuoju dešimtmečiais, bet 1962-aisiais Tolkienas pasinaudojo proga juos peržiūrėti. Tuo metu jau buvo išėjęs ir pagarsėjęs “Žiedų Valdovas“, taigi Tolkienas pasielgė kaip Kniblius su savo paveikslais — įpynė ankstesnius kūrinius į savo didįjį veikalą. Jis ir vėl rašo mokslinę pratarmę, šįkart vardu leidėjo, kuriam į rankas pateko “Raudonoji Vakarinių Žemių knyga“, hobitų surinkta medžiaga, iš kurios tariamai išverstas “Žiedų Valdovas“, ir šįkart leidėjas nusprendžia leisti ne pagrindinę istoriją, o užrašus iš paraščių — viduramžių rankraščių perrašinėtojai oficialiuose darbuose išties dažnai prirašydavo pilnas paraštes.

Ši nuostata leido Tolkienui įtraukti į rinkinį eilėraščius, kurie tebuvo paprasčiausi pokštai, kaip kad Nr. 12 — “Katinas“, parašytą vėliausiai 1956 metais anūkei Joann; arba eiles, kurios išties neturi jokio ryšio su Viduržemiu, kaip Nr. 9 — “Maumai“, spausdintą The Oxford Magazine su paantrašte “Sueiliuota laukiant prie iškilaus mokslo vyro durų“; arba eiles, kad ir susijusias su Viduržemiu, bet nederančias prie pagrindinio pasakojimo. Pavyzdžiui, Nr. 3 — “Riterio klajonės“, parašytos mažiausiai prieš trisdešimt metų, buvo perdarytos į Bilbo dainą “Žiedų Valdove“, bet jame panaudoti vardai neatitiko Tolkieno išgalvotų elfų kalbų. Leidėjas Tolkienas paaiškina, kad nors eilėraštį parašė Bilbas, ko gero, jis rašė jį tik atvykęs į Rivendeilą, kai dar menkai teišmanė elfų tradicijas. Tuo metu, kai rašė variantą, panaudotą “Žiedų Valdove“, jis žinojo jau daug daugiau, nors Platžengys nenorėjo kištis į jo kūrybos procesą. Keletas kitų, pavyzdžiui, Nr. 7 ir 8 — du eilėraščiai apie trolius, arba Nr. 10 — “Drambilas“, priskiriami Semui Gemdžiui, todėl, suprantama, nėra labai rimti. Nr. 5 ir 6 — du eilėraščiai apie Mėnulėną, abu rašyti apie 1923 metus, rodo Tolkieno susidomėjimą vaikiškais eilėraščiais. Tolkienas tvirtina, kad tai senos ilgos poemos, kurių iškraipyti likučiai ir yra dabartinės vaikiškų eilių versijos, galbūt tokie eilėraštukai buvo mėgstami jo išgalvotoje Grafystėje.

Bet du pirmi ir trys paskutiniai rinkinio darbai rodo Tolkieną dirbus rimčiau ir giliau. Eilėraštis Nr. 1, viso rinkinio antraštė, taip pat buvo išspausdintas The Oxford Magazine 1934 metais, o Nr. 2 — “Bombadilas plaukia valtele“ — tikriausiai parašytas dar anksčiau. Kaip ir Makaliukas Klajūnas, Bombadilas iš pradžių buvo Tolkieno vaikų žaisliukas, bet netrukus tapo tarsi Anglijos kaimo ir jo žmonių bei ilgalaikių tradicijų personifikacija — stiprus, išties valdingas, tačiau nelinkęs naudotis savo galiomis. Ir viename, ir antrame eilėraštyje Tomas puldinėjamas: Pilkapių šmėkla tą daro piktai, ūdra ir hobitai juokais prismaigsto jo skrybėlę strėlių, o karetaitė, tulžys ir vėlgi hobitai tiesiog erzinasi. Jis šauniai atsikerta, bet nors pirmasis eilėraštis baigiasi triumfo gaida, antrasis — praradimo: Tomas jau nebegrįš.