J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

O kol kas jis pramogavo — ir vienas, ir su mėnulio Makaliuku. Nedažnai skrisdavo toli nuo bokšto, nes mėnulyje, ypač šviesiojoje jo pusėje, vabzdžiai yra labai dideli ir plėšrūs, be to, dažniausiai tokie bespalviai, perregimi ir tylūs, kad ne iš karto pastebėdavai juos artinantis. Mėnesienukės tik plasnojo švytinčiais sparneliais, ir Makaliukas Klajūnas visai jų nebijojo, didžiulės baltos slibinkandės liepsnojančiomis akimis buvo daug baisesnės, o dar buvo kardadančių musių ir stiklavabalių, kurių žabtai priminė plieninius spąstus, dar blyškiųjų vienragučių su strėlės didumo geluonimis ir penkiasdešimt septynių rūšių vorų, šie griebdavo ir rydavo viską, kas tik pasitaikydavo. O baisiausi buvo šešėlsparniai.

Makaliukas Klajūnas darė taip, kaip daro visi toje mėnulio pusėje gyvenantys paukščiai — labai retai skrido kur nors toliau nuo namų, nebent atvirose vietose, kur viskas aplink matyti, ir laikėsi atokiau nuo vietų, kur gali pasislėpti vabzdžiai, o vaikščiojo labai tyliai, ypač miškuose. Dauguma gyvūnų čia vaikščiojo labai tyliai, net paukščiai retai sučirendavo. Beveik visus garsus skleidė augalai. Gėlės — baltieji varpeliai, gražieji varpeliai ir sidabro varpeliai, žvangalėliai ir dindilrožės, dainuojančios magnolijos ir švilpinukės, trimitėliai ir liežuvėliai, ir dar daugybė kitų neišverčiamais pavadinimais — visą dieną grojo melodijas. O plunksnažolės ir paparčiai — fėjų smuikai, polifonidai, vario pliauškynės ir tarškučiai miške, taip pat visos nendrės prie balto vandens kūdrų — švelniai joms pritarė, netgi naktimis. Nuolatos skambėjo maloni, tyli muzika.

Bet paukščiai tylėjo, daugelis jų buvo visai mažučiai ir pilkoje žolėje po medžiais slėpėsi nuo musių bei skraidūnų; kai kurie nebeturėjo sparnų arba nebemokėjo jais naudotis. Makaliukas Klajūnas mėgo baidyti juos, tyliai sėlindamas per blyškią žolę, iš susuktų ant žemės lizdų, medžioti mažas baltas pelytes ar miško pakraščiuose ieškoti medžiuose pasislėpusių pilkų voverių.

Kai jis pirmą kartą pamatė mišką, visa žemė po medžiais buvo nuklota švelniai skambančiais sidabro varpeliais. Iš sidabrinio kilimo styrojo juodi aukšti lyg bažnyčios medžių kamienai, kurie rėmėsi į tankų niekad nenukrentančių lapų stogą, taigi net per ilgiausią žemės teleskopą negalėjai pamatyti nei tų aukštų kamienų, nei sidabrinio kilimo. Kiek vėliau visi miškai iškart pražydo blyškiais auksiniais žiedais, o kadangi mėnulio miškai kone bekraščiai, tai per šį žydėjimą mėnulis iš pasaulio apačioje atrodo kiek kitaip.

Bet nereikia manyti, kad Makaliukas Klajūnas visąlaik tik saugojosi. Abu šunys jautė, kad Mėnulio Žmogus juos globoja, taigi neretai leisdavosi ieškoti nuotykių ir krėsti pokštų. Kartais juodu nuskrisdavo labai toli ir kelias dienas pamiršdavo grįžti į bokštą. Kartą ar du jie nuskrido iki tolimų kalnų ir mėnulio bokštas liko taip toli, kad atsisukus atrodė lyg švytinti adata, o juodu sutūpė ant baltų akmenų ir stebėjo kalvų šlaituose vaikštinėjančias mažučių (ne didesnių už Mėnulio Žmogaus Makaliuką) avių kaimenes. Kiekviena avis turėjo po auksinį varpelį ir kiekvienas varpelis suskambėdavo, vos tik avis žengdavo žingsnį ar pasilenkdavo pešti pilkos žolės, visi kartu varpeliai grojo melodiją, o avys švytėjo baltos lyg sniegas ir niekas nekliudė joms ganytis. Abu Makaliukai buvo pernelyg gerai išauklėti (ir prisibijojo Mėnulio Žmogaus), o kitų šunų nei karvių, arklių, liūtų, tigrų beigi vilkų nebuvo visame mėnulyje, tiesą sakant, nebuvo jokių padarų, didesnių už triušiukus ir voveres (ir tie patys mažutėliai), nebent kur ne kur iškilmingai stūksojo vienas kitas milžiniškas baltas dramblys dydžio beveik sulig asilu. Aš dar nieko nepasakiau apie slibinus, nes kol kas jų mūsų nuotykiuose nepasitaikė, beje, jie gyveno labai toli nuo bokšto, nes bijojo Mėnulio Žmogaus, visi, išskyrus vieną (o ir tas pats tik šiek tiek baiminosi).

Kad ir kada šuniukai grįždavo į bokštą ir įskrisdavo pro langą, visada rasdavo paruošto maisto, lyg Mėnulio Žmogus būtų jų laukęs, bet pamatydavo ar išgirsdavo jį labai retai. Apačioje, požemyje, jis turėjo įsirengęs dirbtuves; dažnai melsvi dūmai arba baltas garas kildavo laiptais ir sklaidydavosi pro viršutinius langus.

— Ką jis ten veikia vienas kiaurą dieną? — paklausė Makaliukas Klajūnas Makaliuko.

— Ką veikia? — perklausė mėnulio šuo. — O, jis visada turi darbo, o po tavo atsiradimo dirba dar daugiau negu paprastai. Turbūt kuria sapnus.

— O kam?

— O! Nematomai mėnulio pusei. Šioje pusėje niekas nesapnuoja; sapnuotojai turi sukti aplinkui.

Makaliukas Klajūnas pritūpė ir ėmė kasytis, jam visai neatrodė, kad paaiškinta suprantamai. Tačiau mėnulio šuo nieko daugiau nepasakė, ir jei paklaustumėt manęs, tai pasakyčiau, kad tikriausiai ir pats ne ką daugiau težinojo.

Kad ir kaip ten būtų, netrukus kai kas nutiko ir visi tie klausimai Makaliukui Klajūnui ilgam išdulkėjo iš galvos. Abu šunis ištiko nepaprastas nuotykis, ko gero, netgi baisokas, bet tai jau jų pačių kaltė. Jie nuklydo kelioms dienoms, gerokai toliau, nei Makaliukas Klajūnas kada nors buvo nuklydęs nuo pat atvykimo, ir visai nesirūpino žiūrėti, kur skrenda. Tiesą sakant, jie pasiklydo ir skrido vis tolyn ir tolyn nuo bokšto, nors manė, kad grįžta. Mėnulio šuo pasigyrė, kad yra skersai išilgai išmaišęs visą matomąją mėnulio pusę ir pažįsta visus takus (jis labai mėgo girtis), bet pagaliau netgi jam teko pripažinti, kad vietovė jau atrodo keistoka.

— Turbūt paskutinį kartą čia buvau labai seniai, — teisinosi jis, — ir viską kiek primiršau.

O iš tiesų jis niekada čia nebuvo buvęs. Jie netyčia atsidūrė visai prie pat šešėliuose paskendusių tamsiosios pusės ribų, kur tūno visi pusiau užmiršti dalykai, o atmintis ir takai susipainioja. Ir kai jie pagaliau nutarė, kad namai visai nebetoli, apstulbę išvydo priešais iškilusius aukštus grėsmingus kalnus plikais šlaitais, ir dabar jau netgi mėnulio šuo nebegalėjo apsimesti, kad yra juos matęs. Jie buvo ne balti, o pilki ir atrodė lyg supilti iš pelenų, tarp jų driekėsi siauri, tamsūs slėniai be gyvybės ženklų.

Tada pradėjo snigti. Mėnulyje nedažnai sninga, o sniegas (kaip ten jį vadina) yra minkštas, šiltas ir gana sausas, nukritęs jis pavirsta smulkiu baltu smėliu. O šis priminė mūsiškį, šlapias, šaltas, be to, purvinas.

— Kaip jis man primena namus, — atsiduso mėnulio šuo. — Visai toks pat krisdavo mieste, kai buvau dar mažas šuniūkštis, — na žinai, ten, žemėje. O! Ten stovėjo tokie aukšti kaminai kaip mėnulio medžiai, iš jų rūko juodi dūmai, o krosnyse žioravo ugnis! Kartais toji balta spalva ima varginti. Mėnulyje taip sunku išsipurvinti.

Tai rodo gana prastą mėnulio šuns skonį; o kadangi prieš šimtus metų tokių miestų mūsų žemėje dar nebuvo, akivaizdu, kad ir tuos metus iki kritimo nuo pasaulio krašto jis gerokai padaugino. Šiaip ar taip, tą akimirką jam į akį pataikė ypač didelis ir purvinas sniego kąsnis, tad jis apsigalvojo.

— Ko gero, tas bjaurybė paklydo ir sninga, kur nereikia, — burbėjo jis. — Kad jį kur buliai ir kukuliai! O mes, ko gero, irgi paklydom. Kad jį kur šonas ir balvonas! Eime, paieškosim kokios olos pasislėpti!

Olos jie ieškojo gana ilgai, spėjo gerokai sušlapti ir sušalti, tiesą sakant, taip sustiro, kad pamiršę visą atsargumą pasislėpė pačioje pirmoje skylėje, kurią tik rado, — o to visiškai nedera daryti nepažįstamose vietose mėnulio pasienyje. Ola, kurią jie rado, buvo didžiulė, tikriau tariant, tai buvo didelis urvas — tamsus, bet šiltas.