J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Banginis priplaukė nuošalų krantą labai toli nuo Psamatijaus įlankos, Artakserksas specialiai jo paprašė. Čia ponia Artakserks pasiliko laukti kartu su banginiu, o tuo metu burtininkas (su Makaliuku Klajūnu kišenėje) nukulniavo į artimiausią pakrantės miestą už dviejų mylių išmainyti savo nuostabų aksominį kostiumą (kuris sukėlė miestelyje sensaciją) į seną švarką, kelnes, žalią skrybėlę ir šiek tiek tabako. O dar jis nupirko sėdimąją vonią poniai Artakserks (nepamirškime jos žuvies uodegos).

— Pone Artakserksai, — ir vėl prabilo Makaliukas Klajūnas, kai jie susėdo pailsėti po kelionės tą pačią popietę. Burtininkas rūkė pypkę nugara atsirėmęs į banginį, atrodė viskuo patenkintas ir nė kiek neužimtas. — Gal galėtumėt grąžinti man senąją išvaizdą? Ir mano senąjį dydį?

— Tučtuojau! — atsakė Artakserksas. — Norėjau kiek nusnūsti prieš imdamasis reikalų, bet tiek to. Prie darbo! Kur ma... — ir sustingo lyg stabo ištiktas. Jis staiga prisiminė, kad Mėlynosios Jūros Gelmėse išmetė arba sudegino visus savo burtus.

Vargšas baisiausiai nusiminė. Apieškojo visas kelnių kišenes, liemenės kišenes, vidines ir išorines apsiausto kišenes ir nė vienoje nerado nė trupinėlio magijos. (Ir neturėjo rasti, senas kvailys! Jis taip sutriko, kad visai pamiršo šiuos rūbus nusipirkęs lombarde. Tiesą pasakius, eilutė priklausė pagyvenusiam liokajui, na, bent jau jis ją pardavė, o tokie žmonės tai jau tikrai visų pirma kruopščiai iškrausto kišenes.)

Burtininkas atsisėdo ir nusišluostė išrasojusią kaktą raudona nosine. Atrodė labai nelaimingas.

— Aš labai labai atsiprašau! — kalbėjo jis. — Nenorėjau palikti tavęs tokio visam laikui, bet dabar nebežinau, kuo galėčiau tau padėti. Tegu bus tau pamoka neplėšyti kelnių šauniems maloniems burtininkams!

— Kvailystės! — atšovė ponia Artakserks. — šaunus malonus burtininkas, kurgi ne! Nei šaunus, nei malonus, nei burtininkas, o jei tučtuojau nepadarysi šio mažo šuniuko tokio, koks buvo, aš tučtuojau keliauju atgal į Mėlynosios Jūros Gelmes ir niekada pas tave negrįžtu.

Vargšas senis Artakserksas atrodė beveik taip pat gailiai kaip tada, kai muistėsi Jūrų Gyvatė.

— Mano mieloji! — kalbėjo jis. — Aš labai labai atsiprašau, bet aš užbūriau šimelį pačiu stipriausiu antiatbūrėju — kai pradėjo kištis senis Psamatijus (kad jį kur bala!), norėjau parodyti jam, kad ir jis ne viską gali ir kad aš neleisiu kiekvienam smėlio triušiui lįsti į mano asmeninius reikalus, kai tenoriu truputuką pasilinksminti. O kai viską tvarkiau tenai apačioje, visai pamiršau pasilikti priešburtį! Laikydavau jį mažame juodame krepšelyje, pakabintame ant durų dirbtuvėse.

— O varge, varge! Tikiuosi, jūs suprantate, kad aš tenorėjau truputuką pasilinksminti? — paklausė jis atsisukęs į Makaliuką Klajūną, o jo nosis iš liūdesio buvo visai nuknebusi ir paraudonavusi.

Jis vis kartojo: “O varge, varge, vargeli vargiausias!“, purtė galvą ir kratė barzdą, todėl nematė, kad Makaliukas Klajūnas visai jo nesiklauso, o banginis merkia akį. Ponia Artakserks buvo atidariusi savo lagaminą ir laikė rankose seną juodą krepšį.

— O dabar liaukis kraipęs barzdą ir imkis darbo! — pasakė ji. Kai Artakserksas pamatė krepšį, kurį laiką visiškai nieko negalėjo daryti, tiktai spoksojo išsižiojęs.

— Greičiau! — šūktelėjo žmona. — Juk čia tavo krepšys, ar ne? Aš pasiėmiau jį ir dar keletą kitų man priklausančių smulkmenų iš tos bjaurios šlamšto krūvos sode. — Ji atidarė krepšį norėdama žvilgtelėti vidun, iš ten kaipmat iššoko burtų lazdelė, padaryta iš plunksnakočio, ir ėmė kilti retas dūmelis, iš kurio formavosi keisti pavidalai ir juokingi veidai.

Tada Artakserksas atsipeikėjo.

— Ei, atiduok! Tu švaistai magiją! — suriko jis, griebė Makaliuką Klajūną už pakarpos ir lojantį, maskatuojantį visomis letenomis akies mirksniu įgrūdo į krepšį. Tada apsuko krepšį ore tris kartus, kita ranka tuo pat metu mojuodamas plunksnakočiu, paskui pasakė:

— Dėkoju! Puikiausiai tiks! — ir atidarė krepšį.

Kažkas garsiai pokštelėjo ir žiūrėkit! Štai! Nebeliko jokio krepšio, tik Makaliukas, toks, koks buvo tą rytą pievelėje prieš sutikdamas burtininką. Na gerai jau, gal ir ne visai toks pat — juk jis buvo šiek tiek paaugęs per tuos kelis mėnesius.

Neverta nė sakyti, kaip puikiai jis pasijuto, kokie juokingai maži dabar jam atrodė daiktai aplinkui, netgi senasis banginis; koks stiprus ir narsus jis jautėsi. Valandėlę dar paspoksojo ilgesingai į burtininko kelnes, bet nenorėjo ir vėl su juo susipykti, o kai jau apibėgo ratais gerą mylią lodamas visa gerkle, jis netgi pasakė:

— Dėkoju! — ir dar pridūrė: — Buvo malonu susitikti, — o tai iš tiesų jau pernelyg mandagu.

— Gerai jau, gerai! — atsakė Artakserksas. — Tai buvo paskutiniai mano kerai. Išeinu į pensiją. O tu geriau keliauk namo. Man nebeliko jokių burtų, taigi negaliu tavęs nusiųsti, turėsi pats nubėgti. Bet jaunam stipriam šuniui tai visai nebaisu.

Taigi Makaliukas atsisveikino, banginis mirktelėjo, ponia Artakserks davė jam pyrago gabalą ir paskui jis labai ilgai jų nematė. Praėjus daugybei metų, kai vaikštinėjo po nepažįstamą pajūrį, jis sužinojo, kaip jiems sekasi, nes juodu čia gyveno. Žinoma, be banginio, tik į pensiją išėjęs burtininkas ir jo žmona.

Buvo įsitaisę mažame miestelyje prie jūros ir čia Artakserksas, pasivadinęs ponu A. Burčium, buvo atidaręs cigarečių ir šokolado krautuvėlę netoli jūros. Bet jis labai, labai saugojosi nepaliesti vandens (netgi gėlo, ir jam visai nebuvo sunku). Kaip buvusiam burtininkui, tai gana prastas darbas, bet jis bent jau mėgindavo surinkti šiukšles pajūryje, kurių primėtydavo jo klientai, be to, šiek tiek praturtėjo pardavinėdamas rausvus ir lipnius “Burčiaus ledinukus“. Į juos jis tikriausiai sudėjo paskutinį savo kerų lašelį, nes vaikai taip juos mėgo, kad laižydavo netgi išvoliotus smėlyje.

Tačiau ponia Artakserks, tikriausiai reikėtų sakyti ponia A. Burčė, užsidirbo dar daugiau pinigų. Ji atidarė baseiną su pirtimi ir norinčius mokydavo plaukti, namo važiuodavo sėdimojoje vonioje, o ją tempdavo balti poniai, vakarais puošdavosi jūros karaliaus brangakmeniais ir taip išgarsėjo, kad niekas nedrįso badyti jai akių dėl uodegos.

O tuo metu Makaliukas kėblino namo šalies keliais ir keliukais, visą laiką uosdamas orą nosimi, kuri, kaip visų šunų nosys, ir vedė jį namo.

— Ne visi Mėnulio Žmogaus sapnai išsipildo — taip jis ir sakė, — galvojo Makaliukas, makaluodamas namo. — Šis tai jau tikrai neišsipildys. Aš net nežinau, kaip vadinasi ta vieta, kur stovi mažojo berniuko namai, o labai gaila.

Netrukus jis pastebėjo, kad žemynas vienišam šimeliui gali būti toks pat pavojingas, kaip ir mėnulis ar jūros dugnas, nors ir ne toks įdomus. Pro šalį vienas po kito dūmė automobiliai, visuose sėdėjo (Makaliuko nuomone) tie patys žmonės ir spaudė visu greičiu nežinia kur (paskui save palikdami dulkes ir smarvę).

— Pusė iš jų turbūt nežino, kur važiuoja, ko važiuoja, ir nesupras, kad jau atvažiavo, — dusdamas ir kosėdamas bambėjo Makaliukas. Jo kojos pavargo mindamos kietą, juodą, niūrų asfaltą. Taigi pasuko į laukus ir paįvairino kelionę vaikydamasis paukščius ir triušius, keletą kartų netgi smagiai pasipešė su kitais šunimis, nors nuo gerokai didesnių retkarčiais tekdavo sprukti.

Ir štai pagaliau, po keleto savaičių ar mėnesių nuo pasakojimo pradžios (jis pats tikrai neprisipažino), Makaliukas pamatė savo sodo vartelius. O sode su geltonu kamuoliuku žaidė mažasis berniukas! Sapnas išsipildė, kai jis to visai nesitikėjo!!