J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Netrukus ūkininkas Gilis pasuko į pietus ir patraukė namų link, karaliaus rūmus jis aplenkė iš tolo ir nė žinios nenusiuntė. Vis dėlto naujienos apie pono Egidijaus sugrįžimą plito lyg ugnis per sausus lapus, keldamos didžiulę nuostabą ir sujudimą. Nes jis pasirodė netrukus po karališkojo įsako visuose kaimuose ir miestuose gedėti narsiųjų riterių, padėjusių savo galvas kalnuose.

Tačiau kur tik pasirodydavo Gilis, gedulas baigdavosi, skambėdavo bažnyčių varpai, pakelėse mojuodami ir mėtydami viršun kepures bei kaklaskares būriavosi žmonės. Ir visi švilpė vargšui slibinui, kol šis ėmė karčiai gailėtis sudaręs šį sandėrį. Tai labai žemino tokį senos ir garbingos giminės padarą. Kai pasiekė Hamą, ant jo puolė loti visi šunys. Visi, išskyrus Garmą: šis žvelgė vien tik į savo šeimininką, vien jį uostė, vien jo klausėsi. Tiesą pasakius, jis visai pakvaišo ir visą kelią vartėsi kūlio.

Hamas, žinoma, nuostabiai sutiko ūkininką, bet niekas taip nepakėlė jam ūpo, kaip žado netekęs malūnininkas ir surūgęs kalvio veidas.

— Tai dar ne galas, paminėsit mano žodžius! — bambėjo kalvis, bet negalėjo sugalvoti jokios bėdos ir niūriai nukabino nosį. Ūkininkas Gilis su savo šešiais tarnais, tuzinu žvitrių vaikinų ir slibinu užkopė ant kalvos pailsėti. Užeiti į vidų buvo pakviestas tik klebonas.

Naujienos netruko pasiekti sostinę. Pamiršę valstybinį gedulą ir visus savo reikalus gatvėse būriavosi žmonės. Jie šūkavo ir kitaip triukšmavo.

Karalius sėdėjo savo pilyje grauždamas nagus ir raudamasis barzdą. Niūrus jis gedėjo ir siuto (o dar skaičiavo nuostolius), tad niekas nedrįso su juo kalbėtis. Bet pagaliau miesto triukšmas pasiekė ir jo ausis, o tai buvo visai nepanašu į raudas.

— Koks ten triukšmas? — pareikalavo pasiaiškinti jis. — Liepkit žmonėms eiti namo ir gedėti padoriai! Čia pasidarė kažkoks žąsų turgus.

— Slibinas sugrįžo, valdove, — buvo atsakyta jam.

— Ką? — suriko karalius. — Pakvieskit riterius ar tai, kas iš jų liko!

— Visai nebūtina, valdove. Kai su juo ponas Egidijus, jis paklusnus lyg avinėlis. Bent jau mums taip pranešta. Žinios atėjo visai neseniai ir kol kas prieštaringos.

— Dievaži! — sušuko didžiai nudžiugęs karalius. — Tik pamanykit, o mes užsakėme jam laidotuvių giesmę, ir ją turės giedoti poryt! Atšaukit! O kaip lobiai?

— Mums pranešta, kad jų visas kalnas.

— O kada jis atvyks? — nekantriai klausinėjo karalius. — Geras vyras tas Egidijus — atsiųskite jį pas mus, kai tik pasirodys!

Dvariškiai į tai atsakydami kiek sumišo. Galų gale kažkas išdrįso pasakyti:

— Atleiskit, valdove, bet mes girdėjom, kad ūkininkas pasuko į savo paties namus. Neabejojame, kad tinkamai apsitaisęs jis pasirodys čia pačia pirmutine proga.

— Be abejo, — atsakė karalius. — Kad juos kur galas, tuos jo apdarus! Jis neturėjo teisės neatsiskaitęs keliauti namo. Mes labai nepatenkinti!

Pirmutinė proga atėjo ir praėjo, o po jos dar daugybė kitų. Tiesą pasakius, ūkininkas Gilis buvo grįžęs jau daugiau kaip savaitė, o dvare iš jo nebuvo jokių žinių.

Dešimtą dieną karalius pratrūko:

— Pasiuskit jo atvesti! — įsakė jis, ir pasiuntinys buvo pasiųstas. Juk iki Hamo — tik diena greito jojimo.

— Jis nenori atvykti, valdove! — virpėdamas iš baimės pranešė pasiuntinys po dviejų dienų.

— Žaibai ir perkūnai! — nusikeikė karalius. — Įsakykit jam atvykti vėliausiai iki kito antradienio, arba įmesiu į kalėjimą iki gyvos galvos!

— Atleiskite valdove, bet jis vis tiek nenori, — pranešė nelaimingasis pasiuntinys, kai kitą antradienį grįžo vienas.

— Dešimt tūkstančių perkūnų! — rėkė karalius. — Įgrūskit tą kvailį į kalėjimą! Tučtuojau nusiųskit vyrų, kad atvestų tą prasčioką sukaustytą grandinėm! — subliuvo jis stovintiems aplink.

— Kiek vyrų pasiųsti? — išgąstingai klausė jie. — Tenai gi slibinas ir... ir Uodegų Siaubas, ir...

— Kad jį kur seni šluotkočiai! — pyko karalius. Paskiau pareikalavo savo baltojo žirgo, susikvietė riterius (ar tai, kas iš jų liko), karius ir didžiai įsiutęs išvyko. Visi žmonės nustebę pasipylė į gatves.

Bet ūkininkas Gilis jau buvo tapęs daug svarbesniu asmeniu nei apylinkių didvyris — jis buvo krašto numylėtinis. Todėl žmonės, pamatę prajojant riterius ir karius, visai nedžiūgavo, tik vis dar nukeldavo kepures prieš karalių. Kuo arčiau Hamo, tuo niūresni darėsi žvilgsniai, o kai kuriuose kaimeliuose žmonės uždarydavo duris ir nė nosies nekišdavo.

Karalių sukaustė ledinis įsiūtis. Jodamas prie upės, už kurios plytėjo Hamas ir ūkininko namai, jis atrodė niūrus. Jis galvojo, kad kaimą reikėtų sudeginti. Bet ant tilto buvo ūkininkas Gilis, raitas ant pilkosios kumelės, ir rankoje laikė Uodegų Siaubą. Daugiau nieko nesimatė, tik Garmas gulėjo ant kelio.

— Labas rytas, valdove! — linksmai lyg vyturėlis pasisveikino Gilis, nelaukdamas, kol bus užkalbintas.

Karalius šaltai jį nužvalgė.

— Tavo elgesys netinkamas mūsų didenybei, — pareiškė jis, — bet tai neatleidžia tavęs nuo pareigos atvykti, kai esi šaukiamas.

— Visai išgaravo iš galvos, valdove, nieko čia nepadarysi, — atšovė Gilis. — Turėjau savų reikalų, be to, lakstydamas su jūsų pavedimais ir taip praradau nemažai laiko.

— Dešimt tūkstančių perkūnų! — vėl įkaito karalius. — Velniop tave ir tavo įžūlumą! Nesulauksi jokio atlygio ir dar džiaugsies, kad išvengei kartuvių. Ir aš tave pakarsiu, nebent tuojau pat pulsi maldauti atleidimo ir grąžinsi kardą.

— A? — pakraipė galvą Gilis. — Savo atlygį, kaip man rodos, aš jau gavau. Ką radau, tas mano, kaip čia sakoma, o Uodegų Siaubas mano rankoj naudingesnis nei pas jūsų tarnus. O ką čia veikia visi tie riteriai ir kiti vyrai? — paklausė jis. — Jei atvykote manęs aplankyti, galėjot ir mažesniu būriu. O jei norit mane išsivesti — praverstų dar daugiau žmonių.

Karalius prarado žadą, o išraudę riteriai nuleido galvas. Kai kurie kariai išsišiepė, nes stovėjo karaliui už nugaros.

— Atiduok mano kardą! — atgavo žadą karalius, visai pamiršęs daugiskaitą.

— Atiduok mums karūną! — atšovė Gilis. Tokio pareiškimo niekas negirdėjo nuo pat Vidurio Karalystės įkūrimo.

— Žaibai ir perkūnai! Čiupkit jį ir suriškit! — visiškai teisėtai pasipiktino karalius. — Ko čia trypčiojat? Čiupkit jį arba nušaukit!

Kariai žengė pirmyn.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — riktelėjo Garmas.

Tą akimirką iš po tilto išniro slibinas. Jis tyliai gulėjo upėje, pasislėpęs prie tolimesniojo kranto. Dabar jis paleido garų srovę, nes buvo išgėręs nemažai vandens. Tučtuojau visus apgaubė tirštas rūkas, vien raudonos slibino akys pro jį žėrėjo.

— Eikit namo, kvailiai! — subliuvo jis. — Arba sudraskysiu jus į skutelius. Kalnuose pilna riterių lavonų, o netrukus upėje jų bus dar daugiau. Visi karaliaus arkliai ir žmonės! — riaumojo jis.

Šokęs priekin, jis suleido nagus į baltąjį karaliaus žirgą ir šis nubildėjo tolyn lyg tie dešimt tūkstančių perkūnų, kuriuos taip dažnai minėjo karalius. Kiti žirgai tuojau pat metėsi iš paskos — kai kurie jau pažinojo šį slibiną ir nenorėjo to prisiminti. Kariai kuo skubiausiai išsilakstė į visas puses, išskyrus Hamo.

Baltasis žirgas tebuvo apdraskytas ir toli nenubėgo. Po kurio laiko karalius privertė jį grįžti. Juk buvo savo žirgo šeimininkas, taigi niekas nesakys, kad jis išsigando kokio nors žmogaus ar slibino. Kai grįžo, rūkas jau buvo išsisklaidęs, bet kartu su juo ir jo riteriai bei kariai. Dabar buvo visai kita kalba, kai jis vienas stovėjo priešais stambų ūkininką su Uodegų Siaubu rankoje ir dar slibinu prie šono.